Žemė slydo iš po kojų
Rūtai buvo vos dvidešimt penkeri, kai ji krūtyje užčiuopė žirnio dydžio augliuką. Po daugybės tyrimų paaiškėjo, kad auglio operuoti nebūtina. Gydytojai tada jai paskyrė gydymą žoliniais preparatais, pačiai Rūtai teko kas pusę metų reguliariai tikrintis ir stebėti krūtyje esantį nedidelį augliuką. Ir taip ne vienerius metus. Tačiau vieną dieną gydytojų prognozės paliko didelių abejonių. „Iš gydytojos reakcijos supratau, kad šį kartą kažkas negerai. Buvo nuspręsta auglį nedelsiant operuoti, – pasakoja Rūta. – Tokiu momentu, kad ir koks būtum stiprus, jautiesi beviltiškas. Žemė, rodos, išties slysta iš po kojų“... – skaudžius išgyvenimus, patirtus prieš trejus metus, prisimena Rūta. Baisiausia jai buvo išgirsti dvejones, kad darinys, esantis krūtinėje, gali būti suvėžėjęs. Onkologai tuomet patikino, kad tikslūs atsakymai bus tik po operacijos.
Teigiamas atsakymas
Rūta sako tik dabar galinti taip šaltai kalbėti apie ją užklupusią bėdą, bet tuomet, neslepia ji, buvo ir nevilties ašarų. Po operacijos paaiškėjo, kad auglys nepiktybinis. „Dabar žinau, kaip svarbu eiti pas medikus ir nedelsti. Nuėjusi pasitikrinti, sutinku labai daug senų ir jaunų, žinomų žmonių ir net vaikų. Pabuvus ten kartais apima jausmas, kad serga visa Lietuva. Niekada negali žinoti, kas nutiks, todėl nereikia laukti...“ – tikina Rūta Mikelkevičiūtė.
Viskas nušvito kitomis spalvomis
Rūta šypsosi: „Gali būti didžiausias darbininkas, turėti pačių gražiausių ateities planų ir svajonių, tačiau liga – galinga jėga. Tai, kas buvo visą gyvenimą svarbiausia, tuo metu tampa nereikšminga. Atsigręži į kitus dalykus. Artimieji, kuriems ne visada randi laiko, poilsis – dabar man šventas dalykas. Iš tiesų, kai susiduri su tuo, imi galvoti: ir to mažai dariau, ir ano, ir nemylėjau, ir nesakiau, ir dar kažko nedariau. Žinau, ką tai reiškia“, – patirtimi dalijasi „Nuo...iki...“ laidos vedėja. Moteris įsitikinusi, kad teigti, jog vėžys – atpildas ir bausmė už padarytas klaidas, visiškas absurdas. „Pasakykite tada, kaip paaiškinti, kad šešių mėnesių vaikas serga vėžiu? O ką jis spėjo padaryti?!” Rūtai apskritai sunku suvokti daugelio, ypač moterų, požiūrį esą vėžys – gėdingas dalykas. „Gydytojui išsyk pasakiau: „Jei kažkas blogai – iš karto šalinkite krūtį, nes dar turiu didelių gyvenimo planų.“ Deja, iki šiol daugeliui vėžiu sergančių moterų krūtinė pasirodo esanti svarbesnė“, – neatsakingu moterų požiūriu į klastingą ligą stebisi Rūta.
Sulėtino gyvenimo tempą
Rūta neslepia, kad šis įvykis pakeitė požiūrį į daugelį dalykų ir privertė kitaip sudėlioti prioritetus. „Anksčiau mano asmeniniai reikalai dėl darbų neretai būdavo nustumiami į šoną. Dabar kiekvieną rytą turiu lygiai dvi valandas sportui, ir tai šventas reikalas! Dabar yra mano laikas, ir taškas! Noriu pailsėti: kelionė, kinas, gera knyga, masažas ar tiesiog savaitgalis Druskininkuose. Nenoriu daugiau nieko daryti – nedarau. Kažkada tai atrodė iliuzija“, – baigia atvirą pokalbį Rūta Mikelkevičiūtė.
Rūtai buvo vos dvidešimt penkeri, kai ji krūtyje užčiuopė žirnio dydžio augliuką. Po daugybės tyrimų paaiškėjo, kad auglio operuoti nebūtina. Gydytojai tada jai paskyrė gydymą žoliniais preparatais, pačiai Rūtai teko kas pusę metų reguliariai tikrintis ir stebėti krūtyje esantį nedidelį augliuką. Ir taip ne vienerius metus. Tačiau vieną dieną gydytojų prognozės paliko didelių abejonių. „Iš gydytojos reakcijos supratau, kad šį kartą kažkas negerai. Buvo nuspręsta auglį nedelsiant operuoti, – pasakoja Rūta. – Tokiu momentu, kad ir koks būtum stiprus, jautiesi beviltiškas. Žemė, rodos, išties slysta iš po kojų“... – skaudžius išgyvenimus, patirtus prieš trejus metus, prisimena Rūta. Baisiausia jai buvo išgirsti dvejones, kad darinys, esantis krūtinėje, gali būti suvėžėjęs. Onkologai tuomet patikino, kad tikslūs atsakymai bus tik po operacijos.
Teigiamas atsakymas
Rūta sako tik dabar galinti taip šaltai kalbėti apie ją užklupusią bėdą, bet tuomet, neslepia ji, buvo ir nevilties ašarų. Po operacijos paaiškėjo, kad auglys nepiktybinis. „Dabar žinau, kaip svarbu eiti pas medikus ir nedelsti. Nuėjusi pasitikrinti, sutinku labai daug senų ir jaunų, žinomų žmonių ir net vaikų. Pabuvus ten kartais apima jausmas, kad serga visa Lietuva. Niekada negali žinoti, kas nutiks, todėl nereikia laukti...“ – tikina Rūta Mikelkevičiūtė.
Viskas nušvito kitomis spalvomis
Rūta šypsosi: „Gali būti didžiausias darbininkas, turėti pačių gražiausių ateities planų ir svajonių, tačiau liga – galinga jėga. Tai, kas buvo visą gyvenimą svarbiausia, tuo metu tampa nereikšminga. Atsigręži į kitus dalykus. Artimieji, kuriems ne visada randi laiko, poilsis – dabar man šventas dalykas. Iš tiesų, kai susiduri su tuo, imi galvoti: ir to mažai dariau, ir ano, ir nemylėjau, ir nesakiau, ir dar kažko nedariau. Žinau, ką tai reiškia“, – patirtimi dalijasi „Nuo...iki...“ laidos vedėja. Moteris įsitikinusi, kad teigti, jog vėžys – atpildas ir bausmė už padarytas klaidas, visiškas absurdas. „Pasakykite tada, kaip paaiškinti, kad šešių mėnesių vaikas serga vėžiu? O ką jis spėjo padaryti?!” Rūtai apskritai sunku suvokti daugelio, ypač moterų, požiūrį esą vėžys – gėdingas dalykas. „Gydytojui išsyk pasakiau: „Jei kažkas blogai – iš karto šalinkite krūtį, nes dar turiu didelių gyvenimo planų.“ Deja, iki šiol daugeliui vėžiu sergančių moterų krūtinė pasirodo esanti svarbesnė“, – neatsakingu moterų požiūriu į klastingą ligą stebisi Rūta.
Sulėtino gyvenimo tempą
Rūta neslepia, kad šis įvykis pakeitė požiūrį į daugelį dalykų ir privertė kitaip sudėlioti prioritetus. „Anksčiau mano asmeniniai reikalai dėl darbų neretai būdavo nustumiami į šoną. Dabar kiekvieną rytą turiu lygiai dvi valandas sportui, ir tai šventas reikalas! Dabar yra mano laikas, ir taškas! Noriu pailsėti: kelionė, kinas, gera knyga, masažas ar tiesiog savaitgalis Druskininkuose. Nenoriu daugiau nieko daryti – nedarau. Kažkada tai atrodė iliuzija“, – baigia atvirą pokalbį Rūta Mikelkevičiūtė.
