Ant rankų sūpuodama beveik trijų mėnesių sūnelį Adomą, Rūta jaučiasi labai laiminga, tačiau prisipažįsta, kad jau pasiilgo dainavimo. Todėl po truputį ji vėl grįžta į sceną.
Kokios dabar, Rūta, tavo dienos?
Sakyčiau, viskas po truputį įsibėgėja. Daugėja veiklos, atrodo, tarsi gyvenimas įgautų pagreitį – lyg leisčiausi nuo kokio nestataus kalniuko. Be abejo, atėjus pavasariui, ir gyvenime po tokios žiemos – pavasaris! Vėl grįžtu į sceną…
Ko labiausiai pasiilgai?
Išties labiausiai per visą nėštumą pasiilgau veiklos. Aš labai gerai jaučiausi ir atrodė, kad man trūksta veiksmo, veiklos, kad reikia kažkur eiti, kažką veikti ir išeikvoti savo energiją. Buvau įsitikinusi, kad lygiai taip pat manysiu ir pagimdžiusi, tačiau labai nustebau.
Po gimdymo ta energija išgaravo? Reikėjo laiko, kad atsigautum?
Tiesa. Manau, aš vis dar tame kelyje. Kita vertus, žiūrint su kuo lygintume: tokia, kokia buvau prieš metus, mano manymu, dar nesu, dar taip neatsigavau, vis dar norisi ilgiau pamiegoti, pailsėti.
Tačiau ne visada tam sąlygas sudaro mažasis!
Na, negaliu jam pasakyti: „Būk geras – palauk, noriu išsimiegoti ar pagulėti vonioje.“ Tenka prisitaikyti. Pasikeitė režimas: negali daryti, ką nori, kiek nori ir kada nori. Auginti vaiką – nelengvas darbas. Ir nėra taip, kad dabar vaikui tinkamas momentas, todėl bus paprasčiau. Manau, kad ir koks tas vaikelis bebūtų – ramus ar neramus, kad ir kiek tau metų bebūtų, auginti vaiką nelengva. Bet kartu tai – begalinis džiaugsmas, esu įsitikinusi, kad nereikia tikėtis, jog galėjo būti geresnis momentas vaikeliui ateiti. Geriausias yra tada, kada jis ateina.
Jei ir visai neplanuotai....
Aš jau pamiršau – jis planuotas ar ne. Tai tarsi smulki detalė, neturinti jokios reikšmės. Bet kokiu atveju, aš jau daug metų svajojau apie motinystę.
Tačiau nesi iš tų mamų, kurios mielai prasitęsia atostogas. Jau nori į sceną!
Labai gerbiu tas moteris, kurios gali būti namų šeimininkėmis. Man tai labai gražu, bet aš taip negalėčiau gyventi. Pirmiausia, esu kūrybos žmogus, todėl nuolat reikia pokyčių, veiksmo, naujų potyrių ir tik po to gali įvertinti, ką reiškia ramybė, namai, šeima. Kita vertus, aš – ne milijonierė ir ne primadona. Turiu butą, automobilį, turiu sūnų, galiausiai – pačią save. O visa tai kainuoja. Santaupos jau seniai pasibaigė, o ir išlaikomai nesinori būti.
Ko gero, spėjai prisiplanuoti, nejučia gimė naujų dainų – juk turėjai šitiek laiko!
Aš visada turiu
Kokios dabar, Rūta, tavo dienos?
Sakyčiau, viskas po truputį įsibėgėja. Daugėja veiklos, atrodo, tarsi gyvenimas įgautų pagreitį – lyg leisčiausi nuo kokio nestataus kalniuko. Be abejo, atėjus pavasariui, ir gyvenime po tokios žiemos – pavasaris! Vėl grįžtu į sceną…
Ko labiausiai pasiilgai?
Išties labiausiai per visą nėštumą pasiilgau veiklos. Aš labai gerai jaučiausi ir atrodė, kad man trūksta veiksmo, veiklos, kad reikia kažkur eiti, kažką veikti ir išeikvoti savo energiją. Buvau įsitikinusi, kad lygiai taip pat manysiu ir pagimdžiusi, tačiau labai nustebau.
Po gimdymo ta energija išgaravo? Reikėjo laiko, kad atsigautum?
Tiesa. Manau, aš vis dar tame kelyje. Kita vertus, žiūrint su kuo lygintume: tokia, kokia buvau prieš metus, mano manymu, dar nesu, dar taip neatsigavau, vis dar norisi ilgiau pamiegoti, pailsėti.
Tačiau ne visada tam sąlygas sudaro mažasis!
Na, negaliu jam pasakyti: „Būk geras – palauk, noriu išsimiegoti ar pagulėti vonioje.“ Tenka prisitaikyti. Pasikeitė režimas: negali daryti, ką nori, kiek nori ir kada nori. Auginti vaiką – nelengvas darbas. Ir nėra taip, kad dabar vaikui tinkamas momentas, todėl bus paprasčiau. Manau, kad ir koks tas vaikelis bebūtų – ramus ar neramus, kad ir kiek tau metų bebūtų, auginti vaiką nelengva. Bet kartu tai – begalinis džiaugsmas, esu įsitikinusi, kad nereikia tikėtis, jog galėjo būti geresnis momentas vaikeliui ateiti. Geriausias yra tada, kada jis ateina.
Jei ir visai neplanuotai....
Aš jau pamiršau – jis planuotas ar ne. Tai tarsi smulki detalė, neturinti jokios reikšmės. Bet kokiu atveju, aš jau daug metų svajojau apie motinystę.
Tačiau nesi iš tų mamų, kurios mielai prasitęsia atostogas. Jau nori į sceną!
Labai gerbiu tas moteris, kurios gali būti namų šeimininkėmis. Man tai labai gražu, bet aš taip negalėčiau gyventi. Pirmiausia, esu kūrybos žmogus, todėl nuolat reikia pokyčių, veiksmo, naujų potyrių ir tik po to gali įvertinti, ką reiškia ramybė, namai, šeima. Kita vertus, aš – ne milijonierė ir ne primadona. Turiu butą, automobilį, turiu sūnų, galiausiai – pačią save. O visa tai kainuoja. Santaupos jau seniai pasibaigė, o ir išlaikomai nesinori būti.
Ko gero, spėjai prisiplanuoti, nejučia gimė naujų dainų – juk turėjai šitiek laiko!
Aš visada turiu
