-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Skaidra Jančaitė: ir suskambėjo!

„Atvažiuokite šviežių obuolių sulčių", - vilioja dainininkė Skaidra Jančaitė (42) ir lyg kokia fėja pasitinka nešina glėbiu kvapniausių alyvinių obuolių, užkrečiamai kvatodama, tikrų tikriausia laime spindinčiomis akimis.
Foto naujienai: Skaidra Jančaitė: ir suskambėjo!
Foto naujienai: Skaidra Jančaitė: ir suskambėjo! / zmones24.lt

„Atvažiuokite šviežių obuolių sulčių", - vilioja dainininkė Skaidra Jančaitė (42) ir lyg kokia fėja pasitinka nešina glėbiu kvapniausių alyvinių obuolių, užkrečiamai kvatodama, tikrų tikriausia laime spindinčiomis akimis. Kodėl gi nebūti laimingai, kai po skaudžių skyrybų gyvenimas jai pagaliau įteikė gražiausią dovaną, - meilę. Dėl vienuolika metų jaunesnio biologo Tado Surkio (31) atlikėja sostinę išmainė į Kauną, o patogius namus - į senutėlį, prieškario laikus menantį namuką su sodu, kuriame per visą interviu smagiai bumbsėjo obuoliai...


Kai nuo lapelio, kuriame užrašytas naujų menininkės namų Kaune adresas, pakeliu akis į geltoną medinuką, iš nuostabos negaliu sulaikyti šypsenos. Ko gero, jau senokai į kultūros vertybių sąrašus įtrauktas namelis įsitaisęs pačioje Kauno sporto halės pašonėje. Girgždėdami veriasi mediniai varteliai. Už jų - senas sodas, šiemet tiesiog nusėtas obuolių.

Namuose - tik Skaidra. Kol iš darbo grįš jos Tadas, turėsime laiko moteriškai paplepėti.


O mažiau nei prieš metus viskas buvo kitaip: kalbėjomės Vilniuje, jūsų bute Užupyje, iš kurio greitai turėjote keltis į visišką nežinomybę...


Apie Kauną ir pati tuo metu nežinojau. Gyvenau geriausiu atveju savaitės trukmės gyvenimą. Kūrybiniai planai - dideli ir toli siekiantys, o kasdienybė (su kuo esu, kur ir kaip gyvenu) - vos savaitės. Užtat kiekvieną savaitę atverdavau sau vis ką nors naujo, vis naujų tikslų su Tadu užsibrėždavome. Pabuvome kartu vieną savaitę, antrą, trečią... ir nebegalėjome gyventi atskirai. Nebegalėjome nė vienos nakties išbūti atskirai.


Per tą pokalbį nutylėjote, kad yra toks Tadas. Kodėl?


Buvęs mano vyras - gana sudėtingo charakterio žmogus. Nesinorėjo tada viešai kalbėti apie savo laimę ir kelti jo pykčio ar ambicijų. Tuo metu ir pati buvau apimta keisto laukimo, net baimės pradėti naujus ryšius. Bet labai norėjau. Labai! Aš negaliu nebendrauti. Negaliu nebendrauti su vyrais!


Ir taip kalba vienuole tik per plauką netapusi moteris?!


Man bendravimas yra viskas. Galiu ir su obuoliu kalbėtis, bet norisi atsakomosios reakcijos. Kai nusprendžiau išeiti iš vienuolyno ir pasiryžau santuokai - dviejų žmonių buvimui kartu, mano viduje esanti tuštuma (nors labai tikėjausi) neužsipildė. O kai staiga atsirado proga užpildyti save, negalėjau jos atsisakyti (kvatoja).


Galbūt Tadas buvo tikroji skyrybų su muziku Egidijumi Mikšiu priežastis?


Ne, nepažinojau jo tada. Bet kai išsiskyriau su Egidijumi, šalia manęs atsirado labai daug vyrų. Ar jie jaučia moters gyvenimo pokyčius, ar pati juos nejučiomis pritraukiau - nežinau. Santuokoje gyvenau pagal griežtą nuostatą (o gal tai buvo savotiškas kompleksas) - nemačiau kitų vyrų. Jie man tiesiog neegzistavo. Buvau įsimylėjusi savo vyrą ir tik jo man reikėjo. Bet labai sunku, kai tu myli, o tavęs - ne...


Tačiau Egidijus buvo žmogus, išplėšęs jus iš vienuolystės glėbio!


Ačiū jam už tai. Bet pati tik neseniai supratau, kad neįmanoma visą laiką gyventi vien meilės ilgesiu. Turi mylėti ir jaustis mylimas.

Tiesa, kai po skyrybų aplinkui pradėjo suktis vyrai, pasidarė baisu. Staiga supranti: vienas įsimylėjo, kitas jau peršasi... Ir laiškais, ir atvirai reiškia savo jausmus... O tu negali atsakyti tuo pačiu. Daug ką nelaimingus tada padariau... Pavyzdžiui, po koncerto Prancūzijoje prancūzas alpsta iš meilės, pradeda rašyti muziką, eiles... „Atvažiuok į svečius, - pakviečiu ir priduriu. - Mes su vyru tave priimsime..." Pasaka akimirksniu baigiasi: Vilniaus pamatyti prancūzas jau nenori... Supratau, jog turiu elgtis atsargiai, netempti gumos ir laiku pasakyti „ne", kad žmogus per rimtai neįsijaustų.


Tadas buvo vienas iš būrio vyrų, po skyrybų pradėjusių suktis aplinkui?


Jis tiesiog atėjo į mano keturiasdešimtmečio šventę. Buvau nusprendusi į ją sukviesti visus menininkus, su kuriais ką nors esu kartu kūrusi, muzikavusi, atlikusi... Susidarė septynių šimtų žmonių sąrašas. Kai kurie neatvyko, nes pabūgo vienos mano sąlygos: atlikti savo kūrinį - pašokti, padainuoti, ką nors parodyti. Apie tokią keistą masinę šventę sužinojo „aitvaristai". Atvažiavo, pripiešė, sumeistravo aitvarų ir paleido į dangų. Aitvarų mėgėjų būryje pamačiau liūdno veido jaunuolį. Pamačiau, ir tiek. Gal po kokio mėnesio susitikome, kad pamokytų mane leisti aitvarą. Paskui „aitvaristai" mane vėl prisiminė: „Rengiame vaikų stovyklą Nidoje. Ar norėtum prisijungti?" Sutikau. Kai stovykla baigėsi, liūdno veido žmogus paėmė mane už rankos. „Tu supainiojai ranką..." - sutrikau. „Ne", - išgirdau tvirtą atsakymą. Ir suskambėjo! Kasdien tebeskamba... Kasdien vis ką nors naujo atrandu. Iš dvylikos santuokos metų negalėčiau papasakoti nė apie vieną tokią dieną, kokią išgyvenu dabar. Viskas visai kitaip! Ir Tadas visai kitoks. Mano vyras buvo slapukas. O gal tiesiog negalėjo tiek bendrauti, kiek man reikėjo. Tyla tarp mūsų kartais būdavo žudanti. Be to, pamažu Egidijus pradėjo laimės ieškoti kitur... Išgyvenome kartu dvylika metų. Tuo metu, kai gyveni, atrodo, kad darai geriausia, ką gali. Lyg geriausia ir esi... Bet kai nieko negali pakeisti... kai viskas, ką keiti, netinka... kai nesupranti, ką žmogus jaučia... Nuolat matydavau jame be galo daug kančios. Man ji buvo per sunki. Kai matai, kad su tavimi būdamas žmogus kenčia, - tegu eina po velnių toks gyvenimas ir meilė! Man atrodo, Egidijus dabar laimingesnis.


Panašu, į naujus santykius nėrėte stačia galva.


Su kitais nesinorėjo taip nerti. Atsargiai sukiojausi, flirtavau, siutinau, ir tiek... O čia kaip kokioje melodramoje išėjo: ach - ir krinti į glėbį!.. Iš pradžių maniau, kad kritau gal tik vieną kartą. Bet pasaka tęsėsi ir tęsėsi... Na, dar savaitę... O pabandykime kaip įsimylėjėliai... pabandykime kaip ištikimi... pabandykime be pavydo... pabandykime begalinėje meilėje... pabandykime...


Namas mums tapo išbandymu


Tas „pabandykime" susijęs ir su šiuo namu, kuriame prieš daugiau nei pusmetį porelė įsikūrė. Ruošdama obuolių sultis ir stengdamasi peršaukti garsiai burzgiančią sulčiaspaudę, Skaidra pasakoja apie naujuosius savo namus, nuo senumo kvepiančius mistika ir paslaptimis... Maždaug 1935 metais atsiradęs pastatas priklausė garbiai Kauno damai, ji augino dvi dukras. Jį remontuodami Skaidra su Tadu palėpėje rado daugybę senų nuotraukų. Nuo kelių gražiausių nupūtė laiko dulkes ir vėl pakabino ant sienos. Iš nuotraukų žvelgiančios Smetonos laikų damos menininkei - lyg nepakeičiamos šių keistų namų globėjos.

Tai, kad juodu su Tadu atsirado čia, Skaidra vadina mistika: namo paveldėtojas žada jį anksčiau ar vėliau parduoti, o kol pirkėjo nėra, leido tiesiog pagyventi.


Koks buvo pirmas įspūdis pamačius naujus savo namus?


Baisu. Oi, ne: buvo labai gražu! Sausio mėnuo. Pilna sniego. Pamatėme, kad stogą reikia skubiai gelbėti, nes gali įlinkti... Atsirėmęs į vartelius niekada nežinojai, grius ar dar ne... Suolelis kieme atlaikys? Neatlaikė... Toks jausmas, kad tame name gyvename paskutines jo dienas. Staiga labai reikalingi tapo daiktai, paveikslėliai, plakatai, kuriuos šiaip nugrūdi kuo giliau į spintas. Siena gražesnė, kai ją uždengi daiktais... Namuose norėjome vaikščioti basomis, todėl ėmėme lupti linoleumą, nes po juo turėjo būti lentinės grindys. Pasirodė, kad linoleumo - net trys sluoksniai... ir takelių dar priklota... o ant tų takelių - kiti takeliai... Arba siena dengta šešiais sluoksniais tapetų... Kvapas namuose iš pradžių buvo labai svetimas, bet greitai išnyko.

Namas mums iš tiesų tapo tikru išbandymu. Kai į Kauną pradėjau vežti savo daiktus, knygas, gaidas, net didžiulį fortepijoną, Tadui pasidarė baisu. Bet kai jis ėmė savo aitvarus čia vilkti, pasidarė dar baisiau. Virtuvė - be kriauklės... Iki birželio gyvenome be šaldytuvo... Įsikėlėme sausį, pradėjome remontą ir mėnesiui išvažiavome į Indiją. Tai buvo geriausia atgaiva sielai. Ji vėl sugrąžino mus į pasaką. Svarbiausia, kad mes mokame džiaugtis: padarome ką nors, suremontuojame, sukuriame - ir patenkinti kaip kapeiką radę.


Kaip jus priėmė Kaunas?


Iš pradžių buvo labai baisu. Net paverkiau Tadui ant peties: neįsivaizdavau, kaip galėsiu gyventi be Vilniaus. Taip, aš gimiau Kaune, jau dvylikti metai kartą per savaitę atvažiuoju į šį miestą, nes dirbu Juozo Naujalio menų gimnazijoje. Bet kai reikėjo apsispręsti, kuria koja kur tvirčiau atsiremsiu - Kaune ar Vilniuje, tądien nuėjau į Laisvės alėją prie fontano. Buvo žiema, sausio mėnuo. Žmonės nelaimingi, sustirę, susikaustę... Tą pačią dieną nuvažiuoju prie Vilniaus rotušės. Ką tu! Vien turistai kokio šurmulio ir dvasios miestui įkvepia! Buvo labai sunku apsispręsti. Bet kai dviese taip gera, abejonių nekyla...


Su mylimuoju nors ir į pasaulio kraštą...


Taip, kad ir kaip banaliai tai skambėtų (juokiasi)! Tadui buvo patogiau Kaune. Jis dirba Kauno medicinos universitete, Biologijos institute. Čia jo laboratorija, čia viskas sukurta, sudėliota. Jis labiau buvo pririštas prie Kauno, o aš galėjau būti ir čia, ir Vilniuje. Be to, tik iš pradžių atrodė, kad išvažiavusi iš sostinės kažką prarandu, kad pasaulis griūva. Nieko nepraradau.


O ką atradote?


Po truputėlį atrandu Kauno inteligentiją. Malonu, kad žmonės nori bendrauti, namuose rengia susitikimus, kviečia padainuoti. Man labai patinka privatūs vakarai. Čia jie turi prieškario, Smetonos laikų dvasios... Žiūrėk, koks profesorius ar gydytojas į savo vilą prie Zapyškio pasikviečia draugų obuoliams krintant, surengia koncertėlį... Arba mama per dukters vestuves padovanoja jaunavedžiams mano koncertėlį. Dvyliktą nakties įšilę nuo taurės, prisižiūrėję fejerverkų, svečiai staiga patiria kultūrinį šoką, o paskui nuoširdžiai dėkoja už nepamirštamus įspūdžius. Kaune man viskas kuo puikiausiai dėliojasi: ir kviečia dažniau, ir savo vaikams iš gimnazijos galiu tiesiog čia, kieme, originalią pamoką surengti.


Kokios dar vestuvės?!


Skaidra iškart išgirsta tylų vartelių girgžtelėjimą. „Tadas turbūt parėjo..." - nesiliauja šypsotis. Po kelių minučių šalia mylimosios ant suolelio po obelimi prisėda aukštas simpatiškas vyriškis. Lietuviškai santūrus ir nekalbus.

Biologijos instituto mokslininkas tiria žmogaus gebėjimą matyti, suvokti vaizdus ir dydžius. Tačiau kur kas geriau jį pažįsta aitvarų mėgėjai. Aitvarų meistru vadinamas Tadas nė nenujautė, kad būtent šie dangaus skrajūnai taip pakeis gyvenimą. „Kai susitikome per Skaidros renginį, pagalvojau: „O, kokia madam... Solidi. Tolima..." Paskui pakvietėme ją į aitvarų stovyklą. Mėgstu flirtuoti. Ji atsakė. Ir man dar labiau patiko..." - neslepia vyriškis. Klasikinės muzikos gerbėjų žinomos atlikėjos jis tąkart nepažino. Tik vėliau prisiminė lyg ir skaitęs apie ją, lyg ir laidą matęs...


Tadai, kokia yra Skaidra?


Tadas: Visą laiką pilna paslapčių. Lyg ir atvira, bet jos paslapčių archyvas - nesenkantis. Aš iš jos mokausi bendrauti su žmonėmis.

Skaidra: Iš pradžių, atrodė, žodžio iš jo neištempsi. Toks liūdnas žmogus...

Tadas: Aš, žinokite, kitoks nei Skaidra. Ji mėgsta šnekėti. O man - kur kas sunkiau. Tik su ja susipažinęs ėmiau labiau atsiverti, kalbėtis. Anksčiau labai džiaugiausi tyla: universitete turėjau atskirą kabinetą - užsidarau ir dirbu. Būdavo, išeidavau namo per visą dieną nė vieno žmogaus nesutikęs. Ir namuose bendravimo beveik nebuvo.


Rugsėjo pirmąją Kauno rotušės aikštėje surengėte, galima sakyti, viešas vestuves. Taip minėjote dvejų savo draugystės metų sukaktį ir raginote tokia švente susidomėjusius žmones mylėti, nebijoti prisiekti vienas kitam. Bet vyrai paprastai tokių viešų renginių vengia...


Skaidra: Puikiai žinau, kaip baisu vyrams vesti. Prisimenu savo vestuvių dieną: ji buvo siaubinga, nes mano jaunikiui atrodė be galo baisu. Iš tos baimės jis į mane beveik nereagavo. Nors kur kas baisiau turėjo būti man: buvau vos dieną prieš tai išėjusi iš vienuolyno, sutrikusi...

Tadas: Gal ir aš bijau vestuvių, bet viešų renginių - ne. Šventė šiuo atveju prisitaikė prie manęs.

Skaidra: Jis sugalvojo pačią šventę, o aš tik padariau ją priimtiną ir sau, ir jam.

Viskas prasidėjo tada, kai vieną dieną Tadas pareiškė: „Skaidra, reikia atšvęsti vestuves. Juk jau dveji metai kartu." Kokias dar vestuves?! Vien tas žodis moteriai - tarsi koks starto mygtukas! Bet juk žinau, kad Tadas - ne eilinis princas. Ką jis sugalvojo? „Kad atšvęstum vestuves, turi būti vedęs... - bandžiau aiškintis. - Ar supranti, kad tu man dabar pasipiršai? Gerai. Tekėčiau. Nors ir labai bijau..." „Skaidra, jokia santuoka tavęs neverta!" - išgirdau. Pažiūrėkite, kiek mygtukų vėl įsijungia!

Labai daug „negatyvo" susiję su vedybomis, todėl mes su Tadu net nekalbame apie tai, kad galėtume tuoktis oficialiai. Taip, mes savotiški atskalūnai: aš kadaise mečiau vienuolystę ir susituokiau bažnyčioje amžiams, Tadas - irgi buvo susituokęs. Amžiams... Aš tik prie altoriaus suvokiau, kaip sudėtinga tesėti tokius pažadus. Tu prisieki, kad imiesi atsakomybės už kitą žmogų. Gyvenimas įrodė, kad tai - be galo sudėtinga. Gal net neįmanoma.


Šventėje raginote tuos, kurie myli ŠIANDIEN, pasirašyti vienoje juostoje. Tuos, kurie teigia, kad mylės AMŽINAI, - kitoje. O jūs kurioje pasirašytumėte?


Skaidra: Aš labai noriu mylėti visą laiką ir viską. Nes tai - tokia atgaiva ir pilnatvė...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius