Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 6d. 15:07

Tragikomiška romantikė - Dalia Michelevičiūtė

Foto naujienai: Tragikomiška romantikė - Dalia Michelevičiūtė
zmones24.lt / Foto naujienai: Tragikomiška romantikė - Dalia Michelevičiūtė

Aktorė ir šokėja Dalia Michelevičiūtė juokiasi, kad dabar žurnalistų yra medžiojama todėl, kad neseniai išsiskyrė. Nes Lietuvoje juk mėgstama viešai paverkti, buvusį vyrą nedorėlį apkalbėti ir karčiais išgyvenimais tautiečius pradžiuginti...

Aktorė ir šokėja Dalia Michelevičiūtė juokiasi, kad dabar žurnalistų yra medžiojama ne todėl, kad ką tik teatre sukūrė pašėlusios Pepės Ilgakojinės (E. Jaro „Pepėje Ilgakojinėje), o kine – dramatiško likimo Noros (M. Martinsono „Nereikalinguose žmonėse“) vaidmenis, ir ne todėl, kad yra entuziastinga šokių mokytoja. O todėl, kad neseniai išsiskyrė. Nes Lietuvoje juk mėgstama viešai paverkti, buvusį vyrą nedorėlį apkalbėti ir karčiais išgyvenimais tautiečius pradžiuginti... Dar labiau visus intriguoja tai, kad Dalia puse lūpų užsiminė besiruošianti (tik planuojanti!) parašyti knygą, kurioje gal bus ne vien teatro užkulisių, bet ir asmeninio gyvenimo peripetijų.

Internete radau jūsų laišką Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurią kadaise baigėte, bendruomenei. Ar svarbu ką nors vertingo pasakyti vaikams, kurių nepažįstate?
Gimnazistai buvo įsitraukę į projektą – iš buvusių mokyklos auklėtinių rinko Garbės legionierius ir mane pakvietė susitikti. Pagalvojau: galiu nerasti laiko verslininkams, bet mokiniams – visada. Tuo labiau kad Anykščiuose tebegyvena mamytė, o Liudiškių kaime, močiutės gimtinėje, kur bėgo mano vasaros, atsiėmėme gabaliuką žemės – ji man labai brangi. Laikau save vilniete, bet jaučiu trauką vietoms, iš kurių kilę mano protėviai. Mano mama – romantikė, kaip ir aš. Svajotoja, šokėja, kūrėja, nors visą gyvenimą iš pašaukimo dirbo gydytoja. Toje močiutės žemėje yra kalnelis. Ne vienas mamos yra klausęs: „Emilija, kam tau tas kalnas, juk žemė tai nedirbama?“ O ji atsakydavo: „Dėl romantikos!“ Viename jo šlaite – žemuogių pievelė. Juokauju, kad man nebereikia jokio I. Bergmano! Turiu minčių ten organizuoti vasaros renginius. Pasėti savotišką gėrio sėklą, dirbti ne tik sau, bet ir kitiems. Juk viskas vyksta Vilniuje, o mažų miestelių žmonės yra nuskriausti, jie tikrai ištroškę dvasinio peno. Kartais Rašytojų sąjunga mane pakviečia kur nors nuvažiuoti paskaityti poezijos – pati matau tuos žmones ir negaliu sutikti su negatyvia nuomone, kad kaimiečiai prasigėrę, kad jiems nieko nereikia. Neseniai daug skaičiau žydų, kitų tautų poetų, kurie rašė apie Vilnių, kūrinių ir mąsčiau, kad dabar neįvertiname to, jog viskas mums duota, viskas leidžiama, jog gyventi mums kur kas paprasčiau nei tėvų ar senelių kartoms. Tik beveik nebeliko ištikimybės kilniems tikslams, dvasiniams idealams. Todėl ir vertinga investuoti į jaunąją kartą. Tuomet, prieš metus, pirmą sykį taip betarpiškai susidūriau su moksleiviais...

Bet juk per plauką netapote mokytoja – studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą.
Tai skausminga patirtis. Norėjau mokytis aktoriaus meno Sankt Peterburge, bet manęs nepriėmė dėl akcento. Pradėjau studijuoti filologiją Vilniaus universitete ir kas metai vis mėgindavau stoti į aktorinį... Kartą nepatekau vien todėl, kad buvau per sena (devyniolikos, o reikėjo aštuoniolikmečių – kaip pasakė, molio, iš kurio galima viską nulipdyti), kitą sykį vėl suklupau. Dabar manau, kad visa tai – tik į gera, nors tuomet atrodė: tragedija! Kai dar per vieną mėginimą beliko įveikti tik trečiąjį turą, turėjau atsiimti dokumentus iš universiteto. Drebėdama nueinu pas prorektorių, išdėstau, kad jaučiuosi supainiojusi pašaukimą, kad norėčiau tapti aktore, bet gal nesėkmės atveju man bus leista grįžti? Prorektorius nebyliai meta bylą ant raudono kilimo, virpančiomis rankomis ją pakeliu ir matau rezoliuciją: „Be teisės sugrįžti.“ Stoviu kieme, verkiu, nes anuomet toks nuosprendis reiškė, kad esi visiškas autsaideris. Gali nebent fabrike įsidarbinti arba į kaimą važiuoti. Bet man pasisekė, nes įstojau į tuometę konservatoriją. Vėliau, jau dirbdama aktore, sugrįžau į universitetą, baigiau pradėtas lietuvių kalbos studijas. Tik mokytoja būti niekada nenorėjau, o ir negalėjau – per pirmąją praktiką mokykloje supratau... Nesusitvarkydavau su vaikais, o po pamokų verkdavau. Kai pakalbi su pedagogais, suvoki, kad šiuo metu mokykloje – dar sudėtingiau. Pinigų kultas vaikams daro didelį poveikį, kai kuriems nuo pirmųjų gyvenimo dienų viskas duota, jie visko turi, tad ir su mokytojais mėgina elgtis kaip valdovai. Bet vis vien užsispyrusi tikiu, kad auga labai puiki nauja karta.

Esate sakiusi, kad daugelis dabar stengiasi tapti populiarūs ir turtingi akimirksniu, manydami, kad patekę į televiziją ar aprašyti spaudoje pasidarys garsūs, o praturtėję galės puikuotis efemerine svaigulio akimirka, vadinama šlove. Jums visa tai svetima? Būti žinomam aktoriui svarbu, man regis.
Specialybės dėstytojai buvo suformavę nuostatą, kad eiti į televiziją ar filmuotis reklamose mums nedera. Bet pati tai darau ir nemanau, kad devalvuoju savo specialybę. Aišku, gal verčiau namie mokytis F. Schillerį ar P. Calderoną negu serialų tekstus, kurie atima daug laiko, bet, kita vertus, tai yra tavo profesija ir bet kokį darbą stengiesi padaryti kuo geriau. Aš niekada nedrįsčiau smerkti nei kolegų, nei buvusių studentų, kurie renkasi tai, ką jiems siūlo gyvenimas, nes jis pasidarė itin negailestingas. Tačiau labai gerbiu tokius kolegas kaip Valentinas Masalskis, kuris, kartais net perlenkdamas lazdą savo maksimalizmu, vis dėlto lieka ištikimas principams. Dorai gyventi neišduodant savęs yra daug sunkiau, nei sukurti vieną genialų kūrinį. Niekada nebuvau nusibrėžusi ribos, kad to ar ano tikrai atsisakysiu, tas nepriimtina, o tas nerimta. Kai ką dariau dėl uždarbio. Ir dėkui Dievui, savo jėgoms ir tiems žmonėms, su kuriais dirbu, kad iš jo galiu išgyventi. Man tai didžiausia dovana. Žinote, labai lengva kitus pasmerkti, jei pats nesi gundomas. Dažnai su aktoriumi Arūnu Sakalausku pasikalbame, kad iš esmės nebuvome labai gundomi... Na, gerai, man buvo prilipdę lietuviškos Marilyn Monroe etiketę, bet įvaizdis ir lieka įvaizdžiu. Būti savimi kur kas sudėtingiau. Pereiti ugnį ir vandenį yra lengviau nei varines triūbas: išmėginimas šlove ne vieną palaužtų. Jei tik išlipus iš limuzino tauta skanduotų mūsų vardus ir alptų, bet kam galva apsisuktų.

Bet čia ne Holivudas...
Taigi. Ir pačius populiariausius Lietuvos aktorius, tokius kaip Vytautas Šapranauskas, gelbsti gera ironijos dozė. Aišku, yra nemažai žmonių, dažniausiai ne iš sostinės, kuriems labai svarbu atsidurti kokio nors žurnalo viršelyje, eksponuoti naujus daiktus, naują savo „lialią“, gerą mašiną. Tai jau tampa norma.

Ar viską padarytumėte dėl aktorystės? Nusifilmuotumėte apsinuoginusi?
Kai prieš vienuolika metų filmavausi Gyčio Lukšo „Mėnulio Lietuvoje“, man atrodė neįmanomas dalykas. Atsisakiau. Bet vėlgi – visai nesmerkiu tų, kurie šitai daro. Turbūt su savo kūnu jie turi atviresnį santykį. Kai kas mėgina aiškinti, kad taip nori įsiamžinti. Bet grožis – praeinantis dalykas... O dėl aktorystės išties galiu nuveikti daug. V. Masalskio spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ skamba frazė: „Tai yra neįvardijamas jausmas, tai palaima, kurios pradedi ilgėtis.“ Pojūtis, kai esi scenoje, – sunkiai išreiškiamas žodžiais. Jo niekas negalėjo nuslopinti ir jei be ko negaliu iš tikrųjų – būtent be teatro. Mano svajonė išsipildė, nors galėjo būti ir kitaip. Buvau ten, kur privalėjau būti, sutikau talentingų režisierių – ne visiems pasiseka. Turiu pažįstamų, studijavusių aktoriaus meną, o paskui ištekėjusių už puikiausių verslininkų, uždirbančių milijonus. Joms nieko netrūksta, jos turi savo gyvenimus ir savo verslus, bet taip ilgisi scenos! Saviraiškos galimybė turbūt suteikia gyvenimo pilnatvę, nors... Vien tapatinti save su teatru irgi nebūtų gerai. Reikia galvoti apie tai, ką darysi, kai tavo gyvenime jo nebebus...

Aktorėms laikas labiau negailestingas. Dažnai būna, kad kai nebegali vaidinti jaunų panelių, paprasčiausiai nebelieka vaidmenų...
Ką darysi – gamta palankesnė vyriškajai lyčiai. Net dramaturgijoje vyriški vaidmenys daug įdomesni. Tos, kurios turi šeimas, rūpinasi vaikais. O mano būtį užpildo šokiai ir knygos, galvoju apie naujus projektus. Ateina laikas, kai reikia savęs paklausti, ką iš tikrųjų nori daryti, nes teatre nuo tavęs mažai kas priklauso. Nesu lipusi per galvas, kažką iš kažko atėmusi...

Tai įprasta?
Taip būna visur, kaip ir bet kuriame mažame kolektyve, savotiškoje mikrovisatoje. Tik neverta į tai gilintis.

Scenoje dažnai atrodote rimta ir dramatiška. O gyvenime?
Oi, pažiūrėkite į Pepę Ilgakojinę! Save apibūdinčiau kaip tragikomišką. Esu jautri, sentimentali, mane lengva sugraudinti. O vaidmenys tėra iliuzinė tikrovė, iš kurios reikia laiku išeiti. Juokinga, bet pasitaiko neišėjusių... Eina, ramsto sienas, skundžiasi, kad negali išeiti iš vaidmens, nors spektaklyje pasako gal porą frazių. Pamenu, Avinjone vienas prancūzas, aktorius mėgėjas, nuoširdžiai skundėsi, kad po spektaklio niekaip negali išeiti iš transo... Net nesuprantu, kodėl taip yra. Kartais rašydama dienoraštį mėginu rasti atsakymą. Scenoje tu neprarandi realybės jausmo, bet sukuri fantomą, kuris yra tu ir ne tu. O kiti visą laiką vaidina save – ir tai nėra blogai.

Nė vienoje nuotraukoje niekas nėra matęs jūsų dabar jau su buvusiu vyru, istoriku Eligijumi. Nutarėte apsibrėžti kreida apsaugos ratą nuo nelabųjų – žurnalistų?
Tiesą sakant, apsibrėžiau... Jau labai seniai su Eligijumi sutarėme, kad mums to nereikia. Visiems buvo labai smalsu, su kuo gyvenu ir kaip. Nors suprantu tą dėmesį – argi įdomu vien tik apie darbą kalbėti? Taip rūpi tą uždangą praskleisti... Gerbiu savo buvusį vyrą, norėjau ir noriu, kad jį pripažintų kaip puikų poetą ir rašytoją, nes jis yra kuriantis žmogus, o ne vien kaip mano sutuoktinį. Per visus vedybinio gyvenimo metus buvo TOKIŲ gundymų – iki mėginimo papirkti! Juokdavausi: na, nori būti garsus? Gal papozuokime žurnalų viršeliams, įsileiskime žurnalistus į namus, juk taip prašo... Man tai būtų buvusi per daug brangi auka. Maniau, kad jeigu trokšiu tą uždangą praskleisti, galėsiu apie tai parašyti. Buvo dar linksmiau, kai vėliau skambino žurnalistai ir prašė: „Dalia, pasiguoskite Lietuvos moterims, kaip išgyvenote skyrybas.“ Tačiau vėlgi – gerbiu žurnalistą, kuris sugeba atverti žmogų, jei tiki, kad jo patirtis bus naudinga kitiems. Na, o mano asmeninio gyvenimo patirtis? Kam ji gali būti naudinga? Kol kas pati srebiu košę, kurios prisiviriau.

Esate tikintis ir nebijantis apie tai kalbėti žmogus. Tai nemadinga...
Augau labai tikinčių žmonių šeimoje. Buvau kaip dauguma – tradiciškai tikinti, bet paskui šis tas pasikeitė, kai prieš keletą metų nutariau eiti tiesos keliu: stengtis nemeluoti nei sau, nei kitiems.
Postūmis gyventi kitaip įvyko Gruzijoje – tai metafizinė patirtis, kurią sunku išreikšti žodžiais. Ten susipažinau su vertėja iš gruzinų kalbos į lietuvių kalbą Nana Devidze, ji man tapo labai artima. Naujoji draugė mane nuvežė į tas vietas, kur šventoji Nina atnešė krikščionybę į Gruziją. Ten uždegėme žvakutes, aš pasimeldžiau ir tuomet kažkas atsitiko. Ryškiau nei bet kada išvydau pasaulio grožį – kalnus, vienuolynus, aukštą dangų. Atrodė, manyje kažkas prabilo. Turbūt – gyvasis tikėjimas. Stebuklų juk vyksta ir dabar, bet ne visi jiems esame atviri. Daug mano studentų renkasi Rytų religijų studijas vien todėl, kad mano, jog Katalikų bažnyčia nebeduoda gyvojo tikėjimo pavyzdžių, jog ji pilna suvaržymų. Bet jie ir duoti tam, kad tu, pažeidžiamas žmogus, valdytum savo demonus ir tobulėtum, todėl visuomet stosiu bažnyčios pusėn. Tikėjimas yra dovana: arba tau ji duota, arba – ne. Kartais pagalvoju – ko dabar verta meilė? Anksčiau išskirti mylimieji vienas kito sulaukdavo iš Sibiro, o dabar neištveria menkiausio jausmų išbandymo.

Ar jūsų aplinkoje yra vyrų, dėl kurių suvirpa širdis?
Aš žaviuosi begale vyrų ir visai to neslepiu. Mes savo lytiškumo niekada nepaneigsime – tai prigimties grožis. Seksualumas visuomet klupdys, bet tai natūralu. Tik šiek tiek baugu, kad tos lytys truputį niveliuojasi. Moters grožis – jos silpnumas, trapumas, bet ne sugebėjimas užkariauti.

Bet daug kas pasakys, kad vyrą reikia „imti“ nelaukiant, kol jis pagaliau atkreips į tave dėmesį...
Tai populiaru. Žiniasklaida formuoja iškreiptą šeimos vaizdinį. Verslininkui priimta pasirodyti su perpus jaunesne silikonine „lialia“. Tai jo prestižo korta. Esu romantikė ir man gražiausi pavyzdžiai, kai žmogus dėl meilės atsisako posto ar politikos, kai nori kurti šeimą su moterimi, kurią pamilo, net jei tai antra ar trečia jo gyvenime. Tačiau dauguma gyvena dvejopą gyvenimą. Juk sunku: norisi ir kad vilkas būtų sotus, ir avis sveika...

Neatsirado baimė įsimylėti? Dažnai išsiskyrusios moterys bent kuriam laikui tam „padeda kryželį“...
Tikrai ne. Net jei žinai, kad paskui verksi ir kentėsi, – tokia meilės kaina. Meilė, kad ir kokia ji būtų: fizinė ar dvasinė, vis tiek yra meilė, o ji neįsivaizduojama be kančios ir aukojimosi. Tik po savo skaudžios patirties manau, kad reikia labai atsargiai kitam duoti pažadus ir susisaistyti priesaikomis...

Tad jei netrukus koks nors vyriškis priklauptų ant kelio ir mėgintų įteikti sužadėtuvių žiedą, bėgtumėte kaip nuo vilko?
(Kvatoja.) Aš nežinau... Dabar gyvename tokiu laiku, kai daugelis mūsų, kuriems seniai ne aštuoniolika, apskritai sunkiai pakenčia kitą žmogų šalia savęs.

Ne iš vienos esu girdėjusi: o, kaip norėčiau turėti artimą draugą. Bet kad jis gyventų savo bute, o aš – savo...
...ir netrukdytų. Metams bėgant sukaupi neigiamos bendravimo patirties, galima, aišku, užsidėti šarvus, bet aš noriu išsaugoti širdies jautrumą. Mane baugina ciniški ir nepažeidžiami žmonės.

Rašote dienoraščius?
Aš juos įvardiju – „Prancūziški dienoraščiai“. Dalis jų prieš kelerius metus buvo spausdinami „Krantuose“. Pamenu, labai sukrėtė staigi tėvelio mirtis, netrukus turėjome išvažiuoti į gastroles Prancūzijoje ir man pasiūlė rašyti dienoraštį. Buvau to nedariusi nuo studijų laikų – pradžia tokia sunki... Bet užduotis išgelbėjo – lengviau išgyvenau netektį. Parašiau dvi dienoraščio dalis ir dabar svarstau, ar rašyti trečią...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką