Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 3d. 17:46

Viačeslavas Zaicevas: vienatvė man – išsigelbėjimas

Foto naujienai: Viačeslavas Zaicevas: vienatvė man – išsigelbėjimas
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

„Jums nekeista, kad aš – su kelnėmis, o pats segite sijoną?“ – negaliu nepaklausti žymiausio Rusijos dizainerio Viačeslavo Zaicevo (70), vos vienai dienai atskridusio į Lietuvą.

„Jums nekeista, kad aš – su kelnėmis, o pats segite sijoną?“ – negaliu nepaklausti žymiausio Rusijos dizainerio Viačeslavo Zaicevo (70), vos vienai dienai atskridusio į Lietuvą. Sijonu, tamsiomis, nepermatomomis kojinėmis ir už paprastą švarką ilgesniu surdutu dizaineris puošiasi gana dažnai. Tiesiog vieną dieną nusprendė, kad taip daug patogiau nei su kelnėmis. Tiesa, tik pastaruosius dešimt metų Rusijos mados legenda gali sau leisti gyventi taip, kaip nori ir kaip dera jo padėties žmogui. Iki tol kasdieniai jo palydovai buvo skurdas, nuolatinis alkio jausmas ir vienatvė.

Lietuvoje jūs jau senokai lankėtės...

Žinote, maniau, kad visai neseniai, o kai išsiaiškinome, pasirodė, kad jau prieš gerus aštuonerius ar devynerius metus. Vilnius – nuostabus miestas, švarus, aiškus ir visiškai neatpažįstamas. Išryškėjo visai naujas senovinio miesto veidas. Dėl to ir jis, ir visa Lietuva tapo viliojančia ir jaudinančia. Sovietų Sąjungos laikais Vilniaus, Talino ir Rygos modelių namai buvo vieni iš lyderių, todėl palaikėme glaudžius ryšius, aš dažnai čia atvažiuodavau. Paskui viskas velniop sugriuvo, dingo ryšiai, atsirado gausybė problemų. O kai prasideda problemos, aš stengiuosi jas ne spręsti, o pastumti nuo savęs į šalį. Juo labiau kad nuo 1996-ųjų po keliolika kartų per metus būnu Paryžiuje, turiu ten savo studiją, namus. Ten – mados centras, vadinasi, ir mano gyvenimo centras. O jeigu kitos šalys nekviečia, aš ir nevažiuoju.

Sovietiniais laikais jums galėjo būti atviros visos durys ir užsienio šalys. Kodėl likote Sovietų Sąjungoje?

Taip, turėjau neįtikėtinas galimybes, bet manęs dvidešimt metų neišleido į užsienį. Tada nesupratau kodėl. Dabar suvokiu: bijojo, kad nelikčiau ten. Kai pirmą kartą 1986 metais nuvažiavome į Kanadą, į tarptautinę parodą, mūsų niekas net nepasitiko, ramiausiai galėjome likti. Bet atsidūręs vienas priešais užsienio tikrovę supratau, kad niekada negalėsiu to padaryti. Pasijutau ten nereikalingas ir svetimas. Pirmiausia stabdė kalbos barjeras. Antra – žmonės pasirodė esantys nenuoširdūs. Jie šypsojosi, bet nenatūraliai, vos nusisukus šypsena dingdavo. O aš – žmogus atviras, todėl nenuoširdumą jaučiu per atstumą, man jis nemalonus. Galų gale aš – rusas, Rusijoje gimiau, subrendau, ten ir populiarus tapau. Mano likimas – gyventi Rusijoje. Nors ir ne visada jaučiuosi suprastas, turiu galimybę reikštis ir realizuoti save tėvynėje. Tai – labai svarbu.

Kaip randate laiko ir jėgų tokiai gausybei veiklos: vadovaujate dešimties aukštų Mados namams, Mados teatrui, Mados laboratorijai, net vedate laidą „Mados nuosprendis“!

Taip, o kur dar mano aistra tapybai, grafikai, fotografijai, kur dar gausybė konkursų, seminarų ir būrys klientų. Pats kartais stebiuosi, kaip viską spėju. Beveik nelieka laiko net gyventi. Tačiau supratau, kad dėl didelių darbų turiu aukoti savo gyvenimą. Ir vienatvė – kaina už milžinišką kūrybinį potencialą, kuriuo mane apdovanojo gamta. Privalau maksimaliai atsidėti kūrybai. Jau daugiau nei trisdešimt metų aš neturiu atostogų. Keliuosi pusę penkių ryte ir iki dvyliktos ar pusės pirmos nakties dirbu. Įdomiausia, kad sukdamasis tokiu ritmu dar spėju ir kolekcijas kurti. Juk dizaineriai keičia aplinką, keliauja, ieško naujų idėjų, o aš įkvėpimo semiuosi tik iš aplinkinių žmonių ir astralo. Turbūt jau turiu sukaupęs tokį kūrybos potencialą, patirtį, jog man reikia vos lašo laiko, kad modeliai gimtų. Štai per pastarosios mano kolekcijos pristatymą net pačiam kvapą užgniaužė: Dieve, kaipgi aš sugebėjau visa tai sujungti ir sukurti tokią spalvų, formų, audinių vienybę, tokią prabangą ir grožį?!

Nejaugi per tiek kūrybos metų nepavargote nuo mados pasaulio, kolekcijų, nuolatinio poreikio, kaip rusai sako, „laikyti pirštą ant mados pulso“?

Ką jūs! Aš imu medžiagą, pjaunu ją ir mėgaujuosi. Iškerpu naujas formas, nes konstruktorius – tikslus profesionalas, o aš kaip dailininkas galiu rasti naują formą visai netikėtai, tarsi koks skulptorius. Pati didžiausia palaima, kai galiu prisiliesti prie žirklių ir audinio. Man tai iki šiol (kaip ir teptuku prie popieriaus) – tarsi prisilietimas prie paslapties.

Esu skaičiusi, kad jūsų vaikystė buvo labai sunki, varginga, kad likimas nelepino net tapus žymiu Rusijos modeliuotoju. Kaip sugebėjote tiek pasiekti?

Neslėpsiu, pusę gyvenimo nugyvenau kovodamas su skurdu. Tik „L’Oreal“ kompanijos pasiūlymas sukurti parfumerijos liniją atnešė daugiau stabilumo. Ko negalėjau sau leisti? Neturėjau nieko: nei normalaus buto, nei padorių baldų, nei geresnių gyvenimo sąlygų, net maisto pakankamai. Aš visą laiką vaikščiojau alkanas, nuėjęs pas klientes svajodavau, kad mane pamaitintų. Taip buvo iki penkiasdešimties metų. Pirmą normalią lovą įsigijau tik būdamas šešiasdešimties! Iš honoraro, gauto sukūrus kvepalus „Marusia“, pasistačiau užmiesčio namą ir nusipirkau pirmąją lovą...

Jums, žymiausiam Rusijos dizaineriui, neapmaudu dabar tai prisiminti?!

Apmaudas praėjo, nes tas laikas mane užgrūdino. Visi manė, kad dėl savo profesijos, pašaukimo esu infantiliškas, silpnas žmogus, bet tuo, kad esu stiprus, ir pats patikėjau būdamas trisdešimt trejų. Tada patekau į kraupią avariją, kojos buvo visiškai sutrupintos, man į kulnus sukalė virbus, pririšo svarmenis po penkiolika kilogramų – tarsi Kristų nukryžiavo. Devynias dienas gulėjau reanimacijos palatoje, paskui dar mėnesį be sąmonės, tačiau vis tiek pradėjau vaikščioti. Pakilau, kad toliau kurčiau ir būčiau naudingas žmonėms. Tik retkarčiais prisimenu tuos savo gyvenimo įvykius. Stengiuosi pamiršti tai, kas buvo blogai. Tuo labiau kad po avarijos iš atminties išsitrynė nereikalingi prisiminimai. Labai gerai turėti švarią galvą. Matyt, todėl ir apmaudas dėl to vargano egzistavimo slypi kažkur labai giliai. Taip giliai, kad apie jį nebegalvoju. Kadaise išgyventas nereikalingumo jausmas dabar irgi išnykęs. Aš toks paklausus, kad kartais net norisi pasislėpti nuo visų, nors akimirką pasimėgauti gyvenimu. Pavyzdžiui, dabar gyvenu miške, bet matau jį tik labai anksti ryte arba labai vėlai vakare.

Kodėl pabėgote iš Maskvos centro? Girdėjau, kad turite butą žymiojoje Arbato gatvėje, bet daug mieliau į darbą ir iš jo važinėjate net septyniasdešimt kilometrų.

Maskvoje man prasidėjo bronchinė astma, ėmiau dusti, nuolat buvo sunku kvėpuoti. Sukūrus kvepalus „Marusia“, atsirado ir pinigų, juos man patarė investuoti bent jau į sodybą užmiestyje. Kodėl gi ne? 1999 metais pasistačiau namą ir 2000-uosius nusprendžiau sutikti jame visiškai vienas. Aplinkui miškas, tamsu, elektros dar nebuvo... Drebėdamas užsirakinau, pažiūrėjau televizorių, susidaužiau pats su savimi ir atsiguliau miegoti su siaubu, ar sulauksiu ryto, nes netoliese buvo kapinės ir sena cerkvė... Įsivaizduokite, šešiasdešimties nusprendžiau taip save išbandyti! Visiškas idiotas! Bet, žinote, kai ryte pabudau ir išėjau į lauką, pamačiau, kad per naktį viską nuklojo sniegas. Milžiniški medžiai linko nuo balto svorio, o skaisčiai mėlyname danguje švietė saulė. „Dieve, – pagalvojau, – kodėl negaliu sau leisti viso to turėti kasdien?“ Kone tą pačią dieną persikėliau gyventi į namą. Vėliau šalia jo pasistačiau didžiulę vilą, pradėjau pirkti gerus senovinius baldus, įsirengiau erdvią virtuvę, nusipirkau platų stalą, gražią indaują, kokios seniau stovėdavo turtinguose dvaruose. Pajutau tokį malonumą, kad štai jau aštunti metai nepaliauju tobulinti ir gražinti savo namų. Ten – dieviškas oras, aš pamiršau visas ligas.

Nesijaučiate ten vienišas?

Vienatvės jausmą išgyvenau 1978-aisiais, kai nusprendžiau šeimos daugiau niekada nebekurti. O dabar viskas kitaip: vienatvė man – išsigelbėjimas. Juk aplink mane nuolat daugybė žmonių, aš bėgu į savo miškus, kad sukaupčiau jėgų naujam kūrybos pliūpsniui. Energiškai pasikrauti galiu tik ten. Mano vila – milžiniška, per keturis aukštus. Lyg bažnyčia. Erdvė nuo pirmo iki trečio aukšto – atvira, be lubų. Toje pusėje, kur įrengtas žiemos sodas, rytais kyla saulė ir jos spinduliai kerta visą erdvę. Name tvyro nuostabus rezonansas ir šventumo jausmas. Visi, peržengę slenkstį, sako, kad jaučiasi patekę ne į paprastą namą, o į šventovę. Ten aš neturiu laiko jaustis vienišas: miške gieda lakštingalos, į kiemą atbėga miško žvėrys – viskas gyva, natūralu. O Maskvoje įmanoma tik dirbti, gyventi – ne.

Šalia jūsų dabar nėra jokios moters?

Kaipgi – aš visada apsuptas daugybės moterų! Padariau išvadą, kad galiu priklausyti tik visoms, bet ne vienai. Aš – žmogus, nusprendęs atsidėti menui. Asmeninis gyvenimas man neegzistuoja. Be to, pavydas, kurį išgyveno antrosios pusės, nuolat vertė mane gyventi įsitempus.

Kodėl iširo jūsų santuoka?

Su pirmąja žmona Marina – dailininke, grafike, poete – mes iki šiol esame geri draugai. Su džiaugsmu dalyvaujame vienas kito šventėse, parodų ar kolekcijų pristatymuose. Bet abu jau esame susiformavusios ir daug pasiekusios asmenybės. Abu esame apdovanoti dideliais gebėjimais ir negalime sau leisti vienas dėl kito paskęsti buityje. Kai gyvenau su Marina, buvau kone namų šeimininkė: gerbiau ją kaip kūrėją, kaip asmenybę, man atrodė, kad turiu žmonai padėti. Galima sakyti, pats save uždusinau. O paskui uošvė mus išskyrė: vieną dieną pareiškė, kad esu ne jų lygio, kad mano mama – tik valytoja, kad savo dukrai ji rado naują vyrą... Mane paprasčiausiai išvijo iš namų. Kelerius metus basčiausi iš vieno nuomojamo buto į kitą, patyriau skurdą ir vienatvę. Vėliau turėjau dar vieną galimybę vesti. Tik, laimei, to nepadariau. Dvejus metus gyvenau su viena moterimi, o kai nusprendžiau skirtis, ji užleido ant manęs prakeiksmą: jeigu nebūsiu su ja, vadinasi, su niekuo daugiau. Tada kaip tik ir patekau į tą kraupią avariją. Tik po devyniolikos metų išaiškėjo, kad tikrai buvau prakeiktas. Ilgus metus nuo manęs nesitraukė ekstrasensai, kurie padėjo kapstytis iš nelaimių, keistų istorijų, baimių... Kai pagaliau nusprendžiau, jog gyvensiu vienas, akimirksniu prasidėjo kūrybinis augimas. Taigi vienatvė man – ne bausmė, o Dievo siųsta dovana. Neapkrautas namų rūpesčiais, aš daug daugiau galiu nuveikti. Man svarbiausia, kad niekas netrukdytų. Jau trisdešimt metų gyvenu vienas ir apie tai nebegalvoju. Mano namuose – ideali tvarka, visada yra ko pavalgyti, pas mane atvažiuoja daugybė draugų, aš mėgstu priimti svečius, vaišinti juos. Be to, viską prižiūri namų šeimininkė, pas mane dažnai atvažiuoja keturiolikmetė anūkė Marusia su savo mama, labai retai, bet užsuka ir sūnus Jegoras.

Kokie dabar jūsų santykiai su vieninteliu sūnumi?

Puikūs, nors iš tikrųjų buvo gana sudėtingų santykių laikas: Jegoras niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad nuskriaudžiau jį išeidamas iš namų. Mama jam ilgai nesakė, kad buvau tiesiog išvarytas. Tai – pats tragiškiausias mano gyvenimo momentas. Sūnui tada buvo devyneri, jis nieko nesuprato ir ilgai negalėjo man atleisti, kad esu ne su jais. Dabar jau bendraujame normaliai, nors atitolimo jausmas vis dar egzistuoja. Jegoras dirba su manimi jau dvidešimt metų. Jis puikiai išstudijavęs mano stilių, atrodo, galėtų tiesiog juo sekti ir puikiai gyventi, tačiau pats yra labai talentingas, todėl ieško naujų kūrybos krypčių. Jis – puikus režisierius, organizatorius, modelių agentūros vadovas. Aš kuriu drabužius žmonėms, orientuojuosi į klientą, o Jegoras kuria ateities kolekcijas, tikras instaliacijas iš audinio ir, manau, daro tai labai meniškai, profesionaliai. Aš laimingas, kad turiu tokį sūnų. Jegoras – baikeris, jau dvidešimt metų rengiasi daugiausia tik baikeriškais drabužiais. Tai – ne mano pasaulis, nesuprantu jo, tačiau jau pripratau prie sūnaus įvaizdžio, būdamas Europoje kartais net pats nuperku jam šio stiliaus drabužių.

Rusų spauda rašė, kad Jegoras turėjo bėdų dėl narkotikų.

Taip, tai buvo susiję su tuo, kad jo žmona pasiėmė dukrą ir jį paliko. Jegoras sunkiai tai išgyveno. Ilgokai priešinosi narkotikams, bet, matyt, vieną akimirką neatsilaikė. Tai pastebėti pavyko visai netikėtai, intuityviai: pajutau, kad su Jegoru kažkas vyksta, nuvažiavome į jo namus, išlaužėme duris ir radome jį jau visai sunkios būklės. Šiaip ne taip Jegorą pavyko paguldyti į ligoninę. Jis ne tik išgyveno, bet ir išsikapstė iš šitos bėdos. Skirtingai nei mane, vienatvė jį sulaužė. Tačiau dabar viskas lyg ir gerėja, gali būti, kad greitai sukurs naują šeimą. Dabar jis – stiprus, iš pelenų prisikėlęs žmogus.

Ar jūsų anūkė nežada tapti modeliu?

Marusiai dabar keturiolika metų, ji – jau šimto septyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio. Lyg ir galėtų būti modelis, bet pati nenori. Anūkė – labai savarankiška, rimta ir protinga mergaitė, neserga jokiomis žvaigždžių ligomis, gyvena kaip visi, važinėja metro. Tikiuosi, kad paaugusi ji ateis į mūsų verslą, bet kol kas nespaudžiu.

Per savo, kaip dizainerio, karjerą jūs aprengėte tūkstančius paprastų moterų ir teatro, estrados žvaigždžių. Gal galėtumėte pasakyti, kokių apimčių ar išvaizdos moteris jums yra ideali?

Žinote, per penkiasdešimt darbo mados pasaulyje metų tiek idealių moterų buvo šalia manęs... Demonstruoti savo kolekcijas atrenku delikačias, tylias ir jautrias merginas, su gana tobulais veido bruožais.

Tačiau esu skaičiusi, kad nevengiate ir apkūnių klienčių.

Žinoma! Nėra negražių moterų, yra tik negražiai apsirengusių. Teisingai aprengtas
apkūnumas atrodo estetiškai. Mano manymu, pilna moteris yra nuostabi. Ji – šilta, gera ir... visada skaniai pamaitins. Kaip pasakojau, iki penkiasdešimties metų nuolat būdavau alkanas, o nuėjęs į apkūnios moters namus būtinai gaudavau pavalgyti. Net dabar, ateidamos atsiimti sukurtų drabužių, tokios klientės dovanų man atneša didžiulius krepšius pyragų, pyragėlių, saldumynų. Apkūni moteris – tai laimė. Jos – geros, šiltos, šviesios ir turi tik tą vienintelį kompleksą, kurį lengva ištaisyti. Todėl su malonumu dirbu su apkūniomis moterimis, tačiau tik individualiai, nes kiekviena reikalauja ypatingo dėmesio, kiekviena turi tik jai vienai būdingus niuansus ir subtilumus.
Aš jau tiek metų nurengiu ir aprengiu moteris, kad žinau, jog padaryti įmanoma viską. Manęs kartą paklausė, kodėl taip noriu aprengti visas moteris. Tada prisiminiau, kad iki dešimties metų mama vedžiodavosi mane kartu į pirtį. Mačiau raukšlėtus, sukritusius kūnus – juk laikas buvo sunkus, pokaris. Matyt, nuo tada mintyse įstrigo idėja, jog drabužiu turiu paslėpti jų trūkumus. Mano kūriniuose begėdystės, per daug nuogo kūno tikrai nepamatysite.

Stilius, skonis, mados suvokimas – įgimta ar tai galima išsiugdyti?

Gimiau visiškame skurde. Aš, mama ir dėdė gyvenome devynių kvadratinių metrų ploto kambarėlyje. Jame stovėjo sena skrynia, ant kurios aš miegodavau, sofa, geležinė lova ir stalas su komoda. Iki aštuoniolikos aš vilkėjau tik drabužius, kuriuos mamai, skalbdavusiai pasiturinčių žmonių apdarus, atiduodavo jos darbdaviai. Mamai likimas irgi nenusisekė: ji svajojo būti aktore, bet prasidėjo karas, vyrą paskelbė tėvynės išdaviku ir nuteisė daugybę metų kalėti, o ji liko viena su dviem vaikais. Gyvendamas tokiame skurde, jokio supratimo neturėjau, kas yra net tik stilius, bet ir apskritai gražus drabužis. Mama ir paskatino mane mokytis siuvėjo amato. Vėliau, susidomėjęs kostiumo istorija, išstudijavęs visas epochas, daug ko išmokau ir supratau. Skonį iš tikrųjų galima įgyti ir tobulinti. Be to, mada – šios akimirkos dalykas, o stilius – ilgalaikė, stabili sąvoka. Pavyzdžiui, aš radau savo stilių ir jau daugiau nei penkiolika metų rengiuosi konservatyviai. 1993 metais pirmą kartą pristačiau surdutą savo kolekcijoje, už kurią gavau Valstybinę premiją. Šis griežtas, už švarką ilgesnis drabužis tapo viso mano stiliaus pagrindu. Galiu keisti spalvas, audinius, pasisiūti juodą, pilką ar žalią, bet forma išlieka tokia pati. Tai ir yra stilius. Pierre Cardinas pasakė genialią frazę, kuri tapo mano kredo: „Turėti savo stilių reikia didelės drąsos.“
Temos: 1 Vienatvė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Narkotikų byla: 11 metų kalėjimo nuteistas ir pusantrų metų sėdėjęs verslininkas išteisintas

Aktualu

Seime vykusioje diskusijoje – raginimai atšaukti vaiko teises ginantį įstatymą

Verslas

15min studijoje – diskusija apie senojo Vilniaus oro uosto terminalo likimą

Aktualu

Remigijus Šimašius ieško kandidatų į Vilniaus tarybą – tereikia užpildyti anketą

Aktualu

„Karšta“ diena JK: ar vyriausybė patvirtins „Brexit“ susitarimo projektą?

Aktualu

A.Širinskienė siūlo praplėsti komisijos tyrimą, bet opozicija mato dar vieną bandymą susidoroti

24sek

„Įkrautas Jonas“: su J.Valančiūnu susijęs sprendimas, kuris atnešė „Raptors“ sėkmę

Aktualu

15min studijoje – į Klaipėdos merus pretenduojantys V.Grubliauskas ir S.Gentvilas

Smurto randai

Aktualu

Šiurpi avarija Kauno rajone: žuvo dvi moterys, dar trys sunkiai sužeistos

Vardai

Reperis Ironvytas parduoda savo sporto klubą: „Patys kalti, kad nemokėjome konkuruoti“

Maistas

Tobulas paprastumas: orkaitėje kepti karamelizuoti cinamoniniai skrebučiai

Mokslas.IT

Kodėl žmonių akys turi baltymą, o kitų primatų akys yra labai tamsios?

Tiesiogiai Mokslas.IT

Stebėkite konferenciją „Build Stuff“ tiesiogiai!

Pasaulis kišenėje

Įtemptas vaizdas iš pilotų kabinos: kaip nutupdomas lėktuvas siaučiant audrai

Vardai

Martinavičiai nuo šiol – oficialiai nebe žmona ir vyras: „Jaučiuosi taip, lyg būtų mano gimtadienis“

Vardai

„Dydžio (r)evoliucijos“ dalyvei finale pasipiršo vaikinas: buvęs draugas ją paliko dėl svorio

24sek

Palyginimų su A.Saboniu besikratantis L.Birutis atskleidė savo idealą

Aktualu

Streikas Žiežmarių gimnazijoje: reikalaujama susitarimo nacionaliniu lygiu

Aktualu

Estijos policija šūviais stabdė automobilių vagystėmis įtariamą Lietuvos pilietį

Naujienos

Aktualu

Narkotikų byla: 11 metų kalėjimo nuteistas ir pusantrų metų sėdėjęs verslininkas išteisintas

Aktualu

Seime vykusioje diskusijoje – raginimai atšaukti vaiko teises ginantį įstatymą

Verslas

15min studijoje – diskusija apie senojo Vilniaus oro uosto terminalo likimą

Aktualu

Remigijus Šimašius ieško kandidatų į Vilniaus tarybą – tereikia užpildyti anketą

Aktualu

„Karšta“ diena JK: ar vyriausybė patvirtins „Brexit“ susitarimo projektą?

Aktualu

A.Širinskienė siūlo praplėsti komisijos tyrimą, bet opozicija mato dar vieną bandymą susidoroti

24sek

„Įkrautas Jonas“: su J.Valančiūnu susijęs sprendimas, kuris atnešė „Raptors“ sėkmę

Aktualu

15min studijoje – į Klaipėdos merus pretenduojantys V.Grubliauskas ir S.Gentvilas

Smurto randai

Aktualu

Šiurpi avarija Kauno rajone: žuvo dvi moterys, dar trys sunkiai sužeistos

Vardai

Reperis Ironvytas parduoda savo sporto klubą: „Patys kalti, kad nemokėjome konkuruoti“

Maistas

Tobulas paprastumas: orkaitėje kepti karamelizuoti cinamoniniai skrebučiai

Mokslas.IT

Kodėl žmonių akys turi baltymą, o kitų primatų akys yra labai tamsios?

Tiesiogiai Mokslas.IT

Stebėkite konferenciją „Build Stuff“ tiesiogiai!

Pasaulis kišenėje

Įtemptas vaizdas iš pilotų kabinos: kaip nutupdomas lėktuvas siaučiant audrai

Vardai

Martinavičiai nuo šiol – oficialiai nebe žmona ir vyras: „Jaučiuosi taip, lyg būtų mano gimtadienis“

Vardai

„Dydžio (r)evoliucijos“ dalyvei finale pasipiršo vaikinas: buvęs draugas ją paliko dėl svorio

24sek

Palyginimų su A.Saboniu besikratantis L.Birutis atskleidė savo idealą

Aktualu

Streikas Žiežmarių gimnazijoje: reikalaujama susitarimo nacionaliniu lygiu

Aktualu

Estijos policija šūviais stabdė automobilių vagystėmis įtariamą Lietuvos pilietį

Vardai

Ypatingos

06:20
04:06

Gera keliauti kartu

Konferencija „Žiniasklaida rytoj“

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką