Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vidmantas Urbonas. Gimęs du kartus

Foto naujienai: Vidmantas Urbonas. Gimęs du kartus
zmones24.lt / Nuotrauka iš asmeninio albumo
Šaltinis: 15min
0
A A

Vaikai, užaugę be tėčio ir mamos, neretai pasuka klaidingu keliu. Vidmantas neslepia: „Ne kartą galėjau paslysti, bet užaugau doru žmogumi.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vardas, pavardė: Vidmantas Urbonas.

Gimimo data, vieta: 1958 03 28, Panevėžys.

Šeiminė padėtis: vedęs; žmona Rita (46) - slaugytoja, sūnus Rokas (22) - kompiuterių specialistas.

Pasiekimai: keturiskart pasaulio vicečempionas, pasaulio čempionas, pasaulio rekordininkas, daugkartinis olimpinės distancijos Lietuvos čempionas, įgyvendino svarbius ekologinius projektus (plaukimas Nemunu (460 km), plaukimas Baltijos jūra (209 km), gavo ne vieną valstybinį apdovanojimą, auksinę „Olimpinę žvaigždę“, tapo Metų žmogumi, buvo išrinktas Garbės panevėžiečiu, turi aukščiausią trenerio kategoriją; netrukus gaus Vilniaus pedagoginio universiteto diplomą.

Dabartinė veikla: treneris; 10 metų dirba Panevėžio miesto Tarybos nariu, per tą laiką įgyvendino du svarbius projektus - inicijavo „Arenos“ ir „Vandens pramogų parko“ atsiradimą.


Vaikai, užaugę be tėčio ir mamos, neretai pasuka klaidingu keliu. Vidmantas neslepia: „Ne kartą galėjau paslysti, bet užaugau doru žmogumi.“


Parduotos vasaros


Vidmantas gimė Panevėžyje, tačiau nuo mažų dienų augo Kauno vaikų namuose - sportininko tėvas buvo jūreivis, mama sėdo į kalėjimą, jai buvo atimtos motinystės teisės.


Vaikystę sportininkas mielai prisimena: „Dulkėtos Panevėžio gatvės, Trijų komunarų aikštė... Gyvenome su broliu dviese - tėvelis išplaukdavo į jūrą, o mama mumis nesirūpino. Su broliu stebėdavome atvykstančius ir iš miesto išvykstančius žmones, vis pasvajodavome, kad ir mes vieną dieną keliausime. Pro mūsų langus matėsi arka, pro kurią eidavo žmonės. Mes su broliu žiemą ten užpildavome vandens ir juokdavomės, stebėdami, kaip močiutės su didžiuliais krepšiais iki autobuso ne nueina, o nučiuožia.“


Kaimyniniame mikrorajone gyveno Vidmanto močiutė. „Gailėdama manęs ir broliuko, kartais ji mums atnešdavo maisto, kurį vėliau suvalgydavo mama su savo draugais. Mūsų namuose dažnai vykdavo baliai“, - neslepia sportininkas.


Sulaukęs šešerių, Vidmantas pradėjo lankyti Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Ten praleido ketverius metus, tačiau pripažįsta, kad nebuvo lengva: ryte treniruotė, po pietų treniruotė. Vidmantui sekėsi neblogai - iškovojo ne vieną apdovanojimą, tapo vaikų plaukimo čempionu, tačiau viskas baigėsi tuo, kad dėl dažnų treniruočių būsima Lietuvos sporto legenda persitempė ir sporto mokyklą jam teko palikti. Toliau pamokas Vidmantas lankė vidurinėje mokykloje, persikraustė gyventi pas močiutę.


„Atsimenu, kieme vaikai valgydavo ledus, norėdavau ir aš, o močiutė pinigėlių neduodavo. Supratau, kad norint kažką turėti, reikia užsidirbti pačiam, todėl vasarą ravėdavau daržus, kasdavau bulves. Mokydamasis vyresnėse klasėse, pradėjau dirbti paštininku, vėliau staliumi medžio apdirbimo kombinate“, - apie parduotas vasaras pasakoja V. Urbonas.


Čempionas, grojantis vestuvėse


Vidmantas neslepia - močiutei tapo per sunku susitvarkyti su maištaujančiu jaunuoliu, todėl jis buvo išsiųstas į Pasvalio internatą. „Paauglystės metais visi mes būname patys protingiausi, niekas mums nieko negali paaiškinti“, - šypsosi V. Urbonas.


Baigęs 11 klasių, jaunuolis išėjo į armiją, o grįžęs pradėjo muzikinę karjerą - grojo karininkų mokyklos šokiuose. Vidmantui vėl kilo noras grįžti į sportą. „Reikėjo kažkokio darbo, nes muzikavimas nenešė daug pelno. Su vienu bičiuliu kreipėmės į Prekybos valdybą, mus įdarbino krovikais, tačiau privalėjome pasižadėti, kad varžybose atstovausime savo darbovietę. Ko tik nedarėme: ir krepšinį žaidėme, ir boksavomės, ir šaudymo varžybose dalyvavome. Netrukus tapau sporto instruktoriumi, vėliau ir profesionaliu sportininku, iš to pradėjau gyventi. 1984 m. tuometėje Sovietų Sąjungoje pirmą kartą buvo surengtos triatlono varžybos, man teko garbė jose dalyvauti. Labai patiko, „užsikabinau“, - apie profesionalaus sporto pradžią pasakoja Vidmantas.


Galiausiai karininkų mokykloje Vidmantui pasiūlė rinktis - muzika arba sportas. „Tai, sakau, grokit jūs sau čia vieni. Pradėjau daugiau sportuoti, be to, su ta pačia kompanija pradėjome groti vestuvėse. Tai tęsėsi šešerius metus. Labiausiai troškau ne sportuoti, o įrodyti sau, kad galiu daug pasiekti. Būtent tai mane ir atvedė prie aukščiausiojo laiptelio - pasaulio čempiono vardo. Triatlono nuotoliai tuomet buvo labai ilgi: reikėdavo nuplaukti 3 km 800 m, dviračiu nuvažiuoti 180 km ir nubėgti 42 kilometrus. Tuomet dalyvavo 12 sportininkų, iš kurių distanciją baigė penki. Kasmet ši sporto šaka populiarėjo. Dabar dėl 2500 vietų į Havajuose vykstantį triatlono pasaulinį čempionatą kiekvienais metais varžosi 80 000 sportininkų“, - pasakoja V. Urbonas.


Kartą Meksikoje Vidmantui pavyko įveikti dvidešimtkart klasikinį triatloną ir tapti pirmuoju planetoje, įveikusiu tokio ilgio distanciją: sportininkui reikėjo nuplaukti 76 km, dviračiu nuvažiuoti 3 600 km ir nubėgti 844 kilometrus. Iš viso Vidmantas užtruko 18 parų, 5 valandas ir 46 minutes.


Gydytojai kovojo dėl gyvybės


Vidmantas neslepia: „Niekad nemėgau varžytis su kitais. Nėra malonu laimėti ir stebėti, kaip pralaimėjo kitas. Sportą rinkausi tam, kad tapčiau žinomu žmogumi, o tokiu būdu lengviau gaučiau lėšas tiems projektams, kurie išties yra svarbūs, prasmingi. Mano pirmieji žygiai pas rėmėjus nebuvo sėkmingi. Ateinu, sakau: „Aš noriu plaukti.“ Sako: „Plauk, kas tau neleidžia?“ O kai tampi čempionu ir apie tave rašo spauda, tada, nuėjus pas rėmėją ir pasiūlius kažkokią idėją, jis į tave jau rimtai žiūri. Taip mano galvoje ir gimė ekologiniai projektai, kuriuos įgyvendinau“, - pasakoja Vidmantas.


Kadangi pastaruoju metu daug kalbama apie šalį ištikusią ekonominę krizę, sportininkas prisimena, kaip lygiai prieš 10 metų jis pats atsidūrė gilioje duobėje. „Ilgus metus buvau viršūnėje ir staiga patyriau traumą. Tiesiog persistengiau, nenorėjau nuvilti žmonių, kurie iš manęs daug tikėjosi. Buvau išvežtas į Vilniaus Santariškių ligoninės reanimacijos skyrių. Mano kūnas iki pusės buvo paralyžiuotas, įvyko inkstų nepakankamumas, įvairūs cheminiai procesai užteršė visą kūną. Gydytojai kovojo dėl mano gyvybės - jiems pavyko, tačiau mane įspėjo, kad likusį gyvenimą praleisiu invalido vežimėlyje. Apie sportą man niekas net svajoti neleido. Kaip aš išgyvenau tą krizę? Pirmiausia privalėjau suvokti, kad aš jau nebe viršūnėje. Aš - ligoninės palatoje. Aš nejaučiu kojų. Neatsimenu kurią dieną kažokiu stebuklingu būdu sugebėjau pajudinti vieną kojos pirštą. Iš karto kilo mintis, kad jei pajudinau pirštą, galbūt galiu pajudinti ir du, o gal net ir visą pėdą. Taip prasidėjo mano atgimimas. Kartą sugalvojau pats nueiti išsivalyti dantis. Tuos du metrus iki praustuvės ėjau 40 minučių“, - skaudžius išgyvenimus prisimena Vidmantas.


Mokykloje įsimylėdavo pirmūnes


Pasveikęs sportininkas pradėjo dirbti Aukštaitijos sporto rūmuose direktoriaus pavaduotoju bazių vadybai, o vėliau gavo pasiūlymą iš Panevėžio miesto savivaldybės užimti vyriausiojo sporto specialisto pareigas, tuo pačiu dirbo treneriu. Jau dešimt metų Vidmantas dirba ir Panevėžio miesto Tarybos nariu.


„Niekaip negaliu įtikinti žurnalistų, kad ne visi politikai - niekšai. Nejaugi taip sunku patikėti, kad jei prieš ateidamas į politiką buvau geras žmogus, toks likau ir dabar? Kadaise mane išrinko Metų žmogumi, Garbės panevėžiečiu, liaupsino už pasiekimus, o kai nusprendžiau pakeisti darbo kryptį - iškart pradėjo su purvais maišyti. Nors garsiai deklaravau, kad mano tikslas yra padėti kraštiečiams, daugelis mano gera valia netiki iki šiol“, - stebisi Vidmantas.


Sportininko paprašau prisiminti senas geras dienas, pirmąją meilę... „Jaunystėje ne kartą buvau įsimylėjęs. Labai mėgdavau romantiškus filmus, pamildavau jų herojes, todėl ir gyvenime ieškojau panašių merginų. Lakstydavau iš paskos, prisisvajodavau, kaip mes kartu gyvensime, vaikus auginsime... Mokykloje man labiausiai patikdavo pirmūnės. Vienam į pasimatymą eiti būdavo nedrąsu, todėl trys draugai pakviesdavome tris merginas, nupirkdavome joms saldainių ir visi būriu eidavome į kino teatrą“, - pasakoja vyras.


Žmona kepa pačius skaniausius blynus


Vidmantas patyrė ir tradicinį jauno kareivėlio gyvenimo scenarijų: „Išėjau į armiją, palikau gimtinėje laukiančią manęs merginą, o ji taip ir nesulaukė... Labai smarkiai pykau ant jos ir ilgą laiką su panelėmis neturėjau jokių rimtų santykių.“


O tada Vidmantas sutiko būsimąją žmoną Ritą. „Dažnai dalyvaudavau vestuvėse - mane kviesdavo į poras, nes buvau jaunas vyrukas, grojantis gitara, dainuojantis, juokelius skaldantis. Trumpai sakant, buvau paklausus jaunuolis. Tąkart pusbrolis mane pasikvietė į vestuves, o mano pamergė ir buvo Rita. Po vestuvių Rita sako man: „Užeik į svečius, iškepiau bulvinių blynų, pavaišinsiu.“ Aš nuėjau, o blynų - nė kvapo.“


„Rita, kodėl apgavote jaunuolį?“ - teiraujuosi Vidmanto žmonos.


„Žinojau, kad per visą savo gyvenimą dar daug blynų tam jaunuoliui prikepsiu. Todėl tąkart nesivarginau“, - šypsosi Rita.


Pora draugavo trejus metus, tuomet Vidmantas nuvažiavo į Kupiškį, būsimai anytai nuvežė gėlių, vyšnių likerio, atsiklaupė ir paprašė dukters rankos.


„Ir mes ilgai bei laimingai gyvenome, - antrina mums Vidmanto žmona ir paskui prisipažįsta, kad jaunystėje buvo ne mažiau populiari nei Vidmantas, tačiau tuomet pajuto sutikusi sau skirtą žmogų. - Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dėl savo pasirinkimo nesigailiu. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Vidmantas - geras žmogus, puikus vyras ir tėvas.“


„Tai ar skanius bulvinius blynus žmona kepa?“ - klausiu Vidmanto. O jis nepagaili komplimento: „Labai skanius. Ji puiki šeimininkė.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką