Atrodo, visai neseniai už išradingus pasirodymus ir nuoširdžias šypsenas joms plojo tūkstantinės krepšinio aistruolių arenos ir šaukė: „Bravo, NEBL mergaitės.“ Dabar jos – garsaus krepšininko Roberto Javtoko žmona, neseniai metukų gimtadienį šventusios Gretos mama Vilma Javtokienė (24), bankininkė ir daugiau nei pusantrų metų sulaukusio Augusto mama Natalija Devyžienė (27) bei lėktuvo pilotė Darja Bogdanova (27) – to paties moko buvusias koleges gimnastes.
Dėl visko, kas susiję su šokiais, didžiausia kaltininke laikoma Natalija. „Tada ji mus iš gimnastikos įtraukė į NEBL (Northern European Basketball League) šokėjų grupę, o dabar pakvietė treniruoti „Amber Dance Team“, – pasakoja Vilma. Praėjusią vasarą pora gimnasčių paskambino motinystės atostogų išėjusiai Natalijai ir paprašė susitikti. „Maniau, jos nori patarimo. Bet mergaitės be ilgos įžangos išdėstė prašymą: „Norime, kad būtumėte mūsų trenerė. Jau esame aštuonios, todėl nieko neteks ieškoti. Tereikia jūsų sutikimo.“ Pasiūlymas paglostė savimeilę, bet paprašiau leisti mėnesį pagalvoti. Svarsčiau, kad man su mažu vaiku labai sunku prisiimti tokią atsakomybę, todėl pamaniau, jog į veiklą galėčiau įtraukti drauges Vilmą ir Darją. Mergaitėms pasakiau: sutinku su sąlyga, kad treniruos ne viena, o trys vadovės. Jos sutiko“, – šokių grupės atsiradimo istoriją pasakoja Natalija.
Nuo gimnastikos – prie šokių
Kai praeityje garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis su kitais bendraminčiais kūrė NEBL, galvojo ne tik apie krepšinį. Jo idėja buvo suburti šokėjų kolektyvą, kuris pasirodytų per žaidimo pertraukėles. Iš karto buvo aišku, kad šokėjos nešoks su bumbulais, kaip įprasta Jungtinėse Valstijose, ir nesirgs už konkrečią komandą. „Buvau nusprendusi baigti gimnastės karjerą, bet staiga likti be sporto ir griežtos drausmės atrodė sunku, – prisimena Natalija. – Išgirdau apie šokėjų grupės atranką. Pamaniau, kad iš smalsumo verta nueiti. Pamenu, komisijoje buvo Šarūnas Marčiulionis, kuriamos grupės vadovė Nijolė Pavilonienė ir dar daug nepažįstamų vyrų. Kažkas pasakė, kad tikrins mano lankstumą. Kaip tik buvau po treniruotės, todėl pradėjau efektingai kilnoti kojas, padariau tiltelį. Supratau, kad palikau įspūdį. Dar po poros turų atrinko į grupę, kur buvau vienintelė gimnastė. Praėjus keliems mėnesiams vadovė paprašė, kad atsivesčiau kolegių. Nebuvo sunku, nes daugelis gimnasčių norėjo judėti. Taip NEBL grupėje atsirado Darja, vėliau – ir Vilma.“ Pedagoginiame universitete Natalija įgijo trenerės specialybę, bet vėliau suprato iš to duonos nevalgysianti, todėl Mykolo Romerio universitete baigė viešojo administravimo studijas.
NEBL šokėjų grupę netrukus pradėjo kviesti į kitų lygų krepšinio rungtynes. Vienas įspūdingiausių buvo Europos krepšinio čempionatas Stokholme, kur lietuviai iškovojo aukso medalius. Aukščiausiu įvertinimu šokėjos laiko pasirodymą Atėnų olimpiadoje prieš ketverius metus. „Likus pusmečiui, mus pakvietė dalyvauti atrankoje, kur teko rungtis su aštuoniomis šokėjų grupėmis iš įvairių šalių. Atrinko mus ir ukrainietes. Tik pastarosios spaudoje gyrėsi, kad vienintelės buvo pakviestos, apie mus net neužsimindavo. Užtai mes sakydavome tiesą. Argi gaila?“ – nusišypso Natalija.
Laiko patikrinta draugystė
Kodėl Natalija į pagalbą treniruoti „Amber Dance Team“ pakvietė būtent Vilmą ir Darją, juk šokių grupėje buvo dešimt narių? Pasirinkimą lėmė paprasta priežastis: tris merginas sieja laiko, sunkių kelionių patikrinta draugystė. Natalija su Darja susipažino ir geriausiomis draugėmis tapo devynerių metų, kai pradėjo lankyti gimnastiką, o pasikeitus trenerei, artimai pradėjo bičiuliautis ir su Vilma. Vėliau visų trijų draugystė tęsėsi ir NEBL šokėjų grupėje. „Nekilo jokių abejonių, ką kviestis. Abi sutiko. Tik Vilma iškart pasakė, kad iš pradžių nelabai galės padėti, nes su vyru važiuos į Maskvą. Tačiau ji mus konsultuodavo ir patardavo telefonu, o dabar šokėjas pradėjo treniruoti“, – draugės pagalba džiaugėsi Natalija.
Sutikusios treniruoti „Amber Dance Team“, buvusios šokėjos iškėlė griežtas sąlygas. Negalima praleisti treniruočių, kurios vyksta kasdien po dvi tris valandas. Kai kurioms teko numesti svorio. „Sveriame jas prieš kiekvieną treniruotę. Ir su mumis Natalija taip elgdavosi, kai tapo NEBL šokėjų vadove. Prisimeni, Natalija, mes net pinigines baudas už antsvorį mokėdavome? – su šypsena į draugę pažvelgia Darja. – Jeigu reikia, liepiame laikytis dietos. Suprantu, kad sunku, juk pačios visa tai perėjome. Pasirodžiusios Atėnų olimpiadoje, nusprendėme baigti karjerą. Per pusantro mėnesio priaugau vienuolika kilogramų! Tada sužinojau, kad grupė gavo kvietimą vykti į Izraelį. Vėl pradėjome treniruotis, reikėjo mesti svorį. Geriausias būdas tai padaryti – nieko nevalgyti po šeštos valandos vakaro. Tikrai veiksminga.“ Išgirdusi draugės patarimą, Vilma nusijuokia: „Mažas vaikas atstoja ir sporto klubą, ir bet kokią dietą.“ Jai pritaria tokią pat patirtį turinti Natalija.
Pernykštė vasara buvo bandomasis laikotarpis, kai ir šokėjoms, ir vadovėms reikėjo apsispręsti, ar tikrai verta kurti grupę ir siekti aukštumų. „Viską reikėjo pradėti nuo nulio. Kai mes šokome, priklausėme NEBL, todėl daugelio organizacinių dalykų nežinojome ir jais nesirūpinome. Pradžioje buvo visko. Vieną dieną susitinku su Darja, o ji sako: „Nieko gero iš to neišeis. Baigiame.“ O man atrodo, kad viskas geryn. Bet kitą dieną jau aš Darjai sakau, kad tikrai bergždžiai leidžiame laiką, tada ji ėmė tikinti, jog mato perspektyvą. Taip abejodamos ir judėjome į priekį, nes turėjome noro pasiekti maksimalų rezultatą. Svarbiausia, kad mergaitės yra labai drausmingos. Jaučiasi, kad lankė gimnastikos mokyklą, todėl su jomis nesunku susitarti ir dirbti. Tiesa, viena jau po pirmos treniruotės suprato, kad mes ne šiaip sau šoksime. Negalime žiūrovui rodyti primityvių kompozicijų. Reikia išlaikyti lygį. Juk šitos mergaitės – mūsų auklėtinės“, – nusišypso Natalija. Kai atėjo laikas galvoti grupės pavadinimą, jos narės siūlė variantus, kur būtų gražių žodžių „Star“, „Sunny“. „Pasakiau, kad iki žvaigždžių joms dar toli, todėl puikiausiai tiks „Amber Dance Team“ – gerai skamba ir susiję su Lietuva“, – pasakoja Darja.
Gimnastikos užgrūdintos
Atrodo, kad Natalija, Vilma ir Darja savo treniruojamoms šokėjoms pirmiausia nori išvaryti žvaigždžių ligą ir įrodyti, kad pripažinimas pelnomas kruvinu darbu. Visos merginos – buvusios Lietuvos meninės gimnastikos čempionės, ne kartą dalyvavo Europos, pasaulio čempionatuose ir turnyruose.
Anksčiausiai į gimnastikos treniruotę, vos penkerių, buvo atvesta Vilma. Tėvai norėjo, kad dukra šoktų, bet trenerė pamatė lanksčią mažylę ir pasiūlė eiti į greta esančią salę. Ji paklausė patarimo ir dvylika metų užsiėmė gimnastika. „Kiekvieną dieną lankydavau treniruotes, kurios trukdavo po tris valandas. Ryte tėtis nuveždavo, paskui pasiimdavo ir – į pamokas. Pakeliui mašinoje suvalgydavau sūrelį. Vakare – vėl treniruotė. Nė karto neteko naudotis troleibusu. Visada nuveždavo tėtis, o kai negalėdavo, mama rūpindavosi, kad saugiai pasiekčiau mokyklą ir namus. Nė kiek nesigailiu pasirinkusi šią sporto šaką. Ir tėveliams esu dėkinga, kad jie taip manimi rūpinosi“, – pripažįsta Vilma ir priduria, kad sportas išmokė punktualumo. Iki šiol ji nevėluoja nė į vieną susitikimą.
Vilmai pritaria abi draugės. Darja gimnastikos treniruotes pradėjo lankyti septynerių, porą metų vyresnė Natalija ja taip pat susidomėjo. „Mergaitėms meninė gimnastika yra pats geriausias sportas. Pirmiausia, galiu džiaugtis taisyklinga laikysena. Nepatikėsite, bet vaikystėje buvau kreivakojė. Žinoma, labiausiai dėl sporto nukentėjo mokslai. Pamenu, kai dvyliktoje klasėje reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus, išvažiavau į Europos čempionatą. Grįžau, o bendraklasiai viską jau baigę. Teko laikyti kitoje mokykloje prie nepažįstamų mokytojų. Kai pradėjau domėtis stojamaisiais į Pedagoginį universitetą, sužinojau, kad mokykloje reikėjo išlaikyti biologijos egzaminą, o aš to nepadariau.
Visada svajojau būti gimnastikos trenere. Supratau, kad svajonei nelemta išsipildyti, todėl nebebuvo svarbu, kur studijuoti. Sužinojau, kad dar nevėlu pateikti prašymą į P. Vileišio transporto mokyklos stiurdesių specialybę. Įstojau, pradėjau studijuoti ir man patiko. Mokslus baigiau su pagyrimu. Tada stojau į Gedimino technikos universitetą, skrydžių valdymo specialybę. Atrodo, viskas buvo gerai, bet paskutinę minutę paaiškėjo, kad nepavyko surinkti grupės, todėl buvau pervesta į pilotų rengimo kursą. Panašu, kad taip likimas išpildė mano mamos svajonę. Ji labai norėjo berniuko, kad užaugęs būtų kareivis arba lakūnas. Sūnui nebuvo lemta gimti, užtai aš išpildžiau mamos svajonę“, – šypsosi smulkaus sudėjimo skvarbių akių moteris. Po šešerių metų studijų ir specialios atrankos užsienyje iš septyniolikos studentų tik šeši tapo diplomuotais civilinės aviacijos pilotais. Viena jų – Darja Bogdanova. Ji pilotuoja kompanijos „Air Baltic“ lėktuvus.
Kol kas jos, kaip pilotės, stažas nedidelis. Kartu su kapitonu lėktuvą Darja pilotavo dešimt kartų. Ilgiausias buvo pustrečios valandos skrydis iki Odesos. Prireikė ir į lėktuvo saloną eiti. „Pamačiau iš nuostabos išsiplėtusias keleivių akis. Neįprasta, kad moterys valdytų lėktuvą. Džiaugiuosi, kad man mažai reikia bendrauti su keleiviais. Porą metų dirbau stiuardese, todėl buvau patekusi į pačias nemaloniausias situacijas. Gal ir keista, bet nekultūringą ir žeminantį elgesį neretai demonstruoja verslo klasės klientai. Ne kartą iš jų teko išgirsti: „Rytoj tu čia nedirbsi“. Į stiuardeses jie žiūri kaip į padavėjas, bet jų pareigos visai ne tokios“, – prisimena Darja.
Maskvoje sunku prisitaikyti
Kai tapo pilote, ji gerokai mažiau gali padėti Natalijai. Bet grįžusi iš Maskvos, į talką atskubėjo Vilma. Pernai rudenį ir kelis mėnesius šiemet ji praleido Maskvoje, kur „Dinamo“ komandoje pirmą sezoną žaidžia jos vyras Robertas. Paklausta, kaip patiko Maskva, Vilma nedvejodama pripažįsta, kad žaidimo sąlygos kur kas geresnės Rusijos sostinėje, bet gyventi nepalyginti geriau Graikijoje, kur prieš tai buvo pakviestas jos sutuoktinis. „Po Europos čempionato Ispanijoje Robertas labai greitai išvažiavo į Maskvą. Pradžioje gyveno viešbutyje, todėl aš su Greta neskubėjau ten važiuoti. Kai tik įsikūrė bute, išskridome ir mes.
Gal kad Maskvoje buvau rudenį, viskas man ten atrodė pilka ir dulkina. Kai kur nors ruošiesi, pirmiausia galvoji, kiek laiko reikės praleisti spūstyse. Mane vežiojo vairuotojas, be jo tikrai nebūčiau išsivertusi. Gretai tebuvo pusė metų, todėl kur nors su ja važiuoti, kai mašinoje tenka praleisti porą trejetą valandų, būtų didelis vargas. Užuot vaikščiojusi po parką, su vaiku eidavau aplink namą. Taip gyvenome iki Kalėdų. Tada visa šeima grįžome į Lietuvą. Robertas po trijų dienų išskrido, o mes likome ilgiau. Seneliai buvo išsiilgę anūkės, be to, Maskvoje prasidėjo didieji šalčiai. Vasario pradžioje vėl išskridau į Maskvą. Su krepšininko Ramūno Šiškausko šeima šventėme Velykas, po jų vėl grįžau į Lietuvą. Robertas su komanda porai savaičių išvyko į Vladivostoką, todėl nusprendžiau nebelikti Maskvoje. Gegužės pabaigoje baigiasi sezonas, todėl jau skaičiuoju dienas, kada jis grįš. Kasdien bendraujame per „skype“. Greta jau atpažįsta tėtį. Pamačiusi kompiuteryje juokiasi, glosto rankute ekraną ir bučiuoja“, – pastarųjų mėnesių išgyvenimus pasakoja jauna mama.
Dabar motiniškus rūpesčius paįvairina treniruotės, į kurias kartais ji eina su dukrele. Neseniai Šiaulių arenoje per Baltijos krepšinio čempionato finalą išvydusi „Amber Dance Team“ pasirodymą, Vilma patikėjo grupės sėkme. „Žinoma, buvo smagu žiūrėti tuos pačius šokius, kuriuos šokome mes, NEBL merginos. Jiems nelikdavo abejinga nė viena Europos arena. Žiūrovai mus mylėjo. Šiauliuose supratau, kad šiltai priimamos ir mūsų auklėtinės. Jos gerai atrodo didelėje arenoje. Su Natalija vieningai nusprendėme, kad praėjusią vasarą buvo priimtas teisingas sprendimas. Bet prieš naują krepšinio sezoną mūsų mergaičių laukia sunki alinančių treniruočių vasara“, – patikina Vilma.
Dėl visko, kas susiję su šokiais, didžiausia kaltininke laikoma Natalija. „Tada ji mus iš gimnastikos įtraukė į NEBL (Northern European Basketball League) šokėjų grupę, o dabar pakvietė treniruoti „Amber Dance Team“, – pasakoja Vilma. Praėjusią vasarą pora gimnasčių paskambino motinystės atostogų išėjusiai Natalijai ir paprašė susitikti. „Maniau, jos nori patarimo. Bet mergaitės be ilgos įžangos išdėstė prašymą: „Norime, kad būtumėte mūsų trenerė. Jau esame aštuonios, todėl nieko neteks ieškoti. Tereikia jūsų sutikimo.“ Pasiūlymas paglostė savimeilę, bet paprašiau leisti mėnesį pagalvoti. Svarsčiau, kad man su mažu vaiku labai sunku prisiimti tokią atsakomybę, todėl pamaniau, jog į veiklą galėčiau įtraukti drauges Vilmą ir Darją. Mergaitėms pasakiau: sutinku su sąlyga, kad treniruos ne viena, o trys vadovės. Jos sutiko“, – šokių grupės atsiradimo istoriją pasakoja Natalija.
Nuo gimnastikos – prie šokių
Kai praeityje garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis su kitais bendraminčiais kūrė NEBL, galvojo ne tik apie krepšinį. Jo idėja buvo suburti šokėjų kolektyvą, kuris pasirodytų per žaidimo pertraukėles. Iš karto buvo aišku, kad šokėjos nešoks su bumbulais, kaip įprasta Jungtinėse Valstijose, ir nesirgs už konkrečią komandą. „Buvau nusprendusi baigti gimnastės karjerą, bet staiga likti be sporto ir griežtos drausmės atrodė sunku, – prisimena Natalija. – Išgirdau apie šokėjų grupės atranką. Pamaniau, kad iš smalsumo verta nueiti. Pamenu, komisijoje buvo Šarūnas Marčiulionis, kuriamos grupės vadovė Nijolė Pavilonienė ir dar daug nepažįstamų vyrų. Kažkas pasakė, kad tikrins mano lankstumą. Kaip tik buvau po treniruotės, todėl pradėjau efektingai kilnoti kojas, padariau tiltelį. Supratau, kad palikau įspūdį. Dar po poros turų atrinko į grupę, kur buvau vienintelė gimnastė. Praėjus keliems mėnesiams vadovė paprašė, kad atsivesčiau kolegių. Nebuvo sunku, nes daugelis gimnasčių norėjo judėti. Taip NEBL grupėje atsirado Darja, vėliau – ir Vilma.“ Pedagoginiame universitete Natalija įgijo trenerės specialybę, bet vėliau suprato iš to duonos nevalgysianti, todėl Mykolo Romerio universitete baigė viešojo administravimo studijas.
NEBL šokėjų grupę netrukus pradėjo kviesti į kitų lygų krepšinio rungtynes. Vienas įspūdingiausių buvo Europos krepšinio čempionatas Stokholme, kur lietuviai iškovojo aukso medalius. Aukščiausiu įvertinimu šokėjos laiko pasirodymą Atėnų olimpiadoje prieš ketverius metus. „Likus pusmečiui, mus pakvietė dalyvauti atrankoje, kur teko rungtis su aštuoniomis šokėjų grupėmis iš įvairių šalių. Atrinko mus ir ukrainietes. Tik pastarosios spaudoje gyrėsi, kad vienintelės buvo pakviestos, apie mus net neužsimindavo. Užtai mes sakydavome tiesą. Argi gaila?“ – nusišypso Natalija.
Laiko patikrinta draugystė
Kodėl Natalija į pagalbą treniruoti „Amber Dance Team“ pakvietė būtent Vilmą ir Darją, juk šokių grupėje buvo dešimt narių? Pasirinkimą lėmė paprasta priežastis: tris merginas sieja laiko, sunkių kelionių patikrinta draugystė. Natalija su Darja susipažino ir geriausiomis draugėmis tapo devynerių metų, kai pradėjo lankyti gimnastiką, o pasikeitus trenerei, artimai pradėjo bičiuliautis ir su Vilma. Vėliau visų trijų draugystė tęsėsi ir NEBL šokėjų grupėje. „Nekilo jokių abejonių, ką kviestis. Abi sutiko. Tik Vilma iškart pasakė, kad iš pradžių nelabai galės padėti, nes su vyru važiuos į Maskvą. Tačiau ji mus konsultuodavo ir patardavo telefonu, o dabar šokėjas pradėjo treniruoti“, – draugės pagalba džiaugėsi Natalija.
Sutikusios treniruoti „Amber Dance Team“, buvusios šokėjos iškėlė griežtas sąlygas. Negalima praleisti treniruočių, kurios vyksta kasdien po dvi tris valandas. Kai kurioms teko numesti svorio. „Sveriame jas prieš kiekvieną treniruotę. Ir su mumis Natalija taip elgdavosi, kai tapo NEBL šokėjų vadove. Prisimeni, Natalija, mes net pinigines baudas už antsvorį mokėdavome? – su šypsena į draugę pažvelgia Darja. – Jeigu reikia, liepiame laikytis dietos. Suprantu, kad sunku, juk pačios visa tai perėjome. Pasirodžiusios Atėnų olimpiadoje, nusprendėme baigti karjerą. Per pusantro mėnesio priaugau vienuolika kilogramų! Tada sužinojau, kad grupė gavo kvietimą vykti į Izraelį. Vėl pradėjome treniruotis, reikėjo mesti svorį. Geriausias būdas tai padaryti – nieko nevalgyti po šeštos valandos vakaro. Tikrai veiksminga.“ Išgirdusi draugės patarimą, Vilma nusijuokia: „Mažas vaikas atstoja ir sporto klubą, ir bet kokią dietą.“ Jai pritaria tokią pat patirtį turinti Natalija.
Pernykštė vasara buvo bandomasis laikotarpis, kai ir šokėjoms, ir vadovėms reikėjo apsispręsti, ar tikrai verta kurti grupę ir siekti aukštumų. „Viską reikėjo pradėti nuo nulio. Kai mes šokome, priklausėme NEBL, todėl daugelio organizacinių dalykų nežinojome ir jais nesirūpinome. Pradžioje buvo visko. Vieną dieną susitinku su Darja, o ji sako: „Nieko gero iš to neišeis. Baigiame.“ O man atrodo, kad viskas geryn. Bet kitą dieną jau aš Darjai sakau, kad tikrai bergždžiai leidžiame laiką, tada ji ėmė tikinti, jog mato perspektyvą. Taip abejodamos ir judėjome į priekį, nes turėjome noro pasiekti maksimalų rezultatą. Svarbiausia, kad mergaitės yra labai drausmingos. Jaučiasi, kad lankė gimnastikos mokyklą, todėl su jomis nesunku susitarti ir dirbti. Tiesa, viena jau po pirmos treniruotės suprato, kad mes ne šiaip sau šoksime. Negalime žiūrovui rodyti primityvių kompozicijų. Reikia išlaikyti lygį. Juk šitos mergaitės – mūsų auklėtinės“, – nusišypso Natalija. Kai atėjo laikas galvoti grupės pavadinimą, jos narės siūlė variantus, kur būtų gražių žodžių „Star“, „Sunny“. „Pasakiau, kad iki žvaigždžių joms dar toli, todėl puikiausiai tiks „Amber Dance Team“ – gerai skamba ir susiję su Lietuva“, – pasakoja Darja.
Gimnastikos užgrūdintos
Atrodo, kad Natalija, Vilma ir Darja savo treniruojamoms šokėjoms pirmiausia nori išvaryti žvaigždžių ligą ir įrodyti, kad pripažinimas pelnomas kruvinu darbu. Visos merginos – buvusios Lietuvos meninės gimnastikos čempionės, ne kartą dalyvavo Europos, pasaulio čempionatuose ir turnyruose.
Anksčiausiai į gimnastikos treniruotę, vos penkerių, buvo atvesta Vilma. Tėvai norėjo, kad dukra šoktų, bet trenerė pamatė lanksčią mažylę ir pasiūlė eiti į greta esančią salę. Ji paklausė patarimo ir dvylika metų užsiėmė gimnastika. „Kiekvieną dieną lankydavau treniruotes, kurios trukdavo po tris valandas. Ryte tėtis nuveždavo, paskui pasiimdavo ir – į pamokas. Pakeliui mašinoje suvalgydavau sūrelį. Vakare – vėl treniruotė. Nė karto neteko naudotis troleibusu. Visada nuveždavo tėtis, o kai negalėdavo, mama rūpindavosi, kad saugiai pasiekčiau mokyklą ir namus. Nė kiek nesigailiu pasirinkusi šią sporto šaką. Ir tėveliams esu dėkinga, kad jie taip manimi rūpinosi“, – pripažįsta Vilma ir priduria, kad sportas išmokė punktualumo. Iki šiol ji nevėluoja nė į vieną susitikimą.
Vilmai pritaria abi draugės. Darja gimnastikos treniruotes pradėjo lankyti septynerių, porą metų vyresnė Natalija ja taip pat susidomėjo. „Mergaitėms meninė gimnastika yra pats geriausias sportas. Pirmiausia, galiu džiaugtis taisyklinga laikysena. Nepatikėsite, bet vaikystėje buvau kreivakojė. Žinoma, labiausiai dėl sporto nukentėjo mokslai. Pamenu, kai dvyliktoje klasėje reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus, išvažiavau į Europos čempionatą. Grįžau, o bendraklasiai viską jau baigę. Teko laikyti kitoje mokykloje prie nepažįstamų mokytojų. Kai pradėjau domėtis stojamaisiais į Pedagoginį universitetą, sužinojau, kad mokykloje reikėjo išlaikyti biologijos egzaminą, o aš to nepadariau.
Visada svajojau būti gimnastikos trenere. Supratau, kad svajonei nelemta išsipildyti, todėl nebebuvo svarbu, kur studijuoti. Sužinojau, kad dar nevėlu pateikti prašymą į P. Vileišio transporto mokyklos stiurdesių specialybę. Įstojau, pradėjau studijuoti ir man patiko. Mokslus baigiau su pagyrimu. Tada stojau į Gedimino technikos universitetą, skrydžių valdymo specialybę. Atrodo, viskas buvo gerai, bet paskutinę minutę paaiškėjo, kad nepavyko surinkti grupės, todėl buvau pervesta į pilotų rengimo kursą. Panašu, kad taip likimas išpildė mano mamos svajonę. Ji labai norėjo berniuko, kad užaugęs būtų kareivis arba lakūnas. Sūnui nebuvo lemta gimti, užtai aš išpildžiau mamos svajonę“, – šypsosi smulkaus sudėjimo skvarbių akių moteris. Po šešerių metų studijų ir specialios atrankos užsienyje iš septyniolikos studentų tik šeši tapo diplomuotais civilinės aviacijos pilotais. Viena jų – Darja Bogdanova. Ji pilotuoja kompanijos „Air Baltic“ lėktuvus.
Kol kas jos, kaip pilotės, stažas nedidelis. Kartu su kapitonu lėktuvą Darja pilotavo dešimt kartų. Ilgiausias buvo pustrečios valandos skrydis iki Odesos. Prireikė ir į lėktuvo saloną eiti. „Pamačiau iš nuostabos išsiplėtusias keleivių akis. Neįprasta, kad moterys valdytų lėktuvą. Džiaugiuosi, kad man mažai reikia bendrauti su keleiviais. Porą metų dirbau stiuardese, todėl buvau patekusi į pačias nemaloniausias situacijas. Gal ir keista, bet nekultūringą ir žeminantį elgesį neretai demonstruoja verslo klasės klientai. Ne kartą iš jų teko išgirsti: „Rytoj tu čia nedirbsi“. Į stiuardeses jie žiūri kaip į padavėjas, bet jų pareigos visai ne tokios“, – prisimena Darja.
Maskvoje sunku prisitaikyti
Kai tapo pilote, ji gerokai mažiau gali padėti Natalijai. Bet grįžusi iš Maskvos, į talką atskubėjo Vilma. Pernai rudenį ir kelis mėnesius šiemet ji praleido Maskvoje, kur „Dinamo“ komandoje pirmą sezoną žaidžia jos vyras Robertas. Paklausta, kaip patiko Maskva, Vilma nedvejodama pripažįsta, kad žaidimo sąlygos kur kas geresnės Rusijos sostinėje, bet gyventi nepalyginti geriau Graikijoje, kur prieš tai buvo pakviestas jos sutuoktinis. „Po Europos čempionato Ispanijoje Robertas labai greitai išvažiavo į Maskvą. Pradžioje gyveno viešbutyje, todėl aš su Greta neskubėjau ten važiuoti. Kai tik įsikūrė bute, išskridome ir mes.
Gal kad Maskvoje buvau rudenį, viskas man ten atrodė pilka ir dulkina. Kai kur nors ruošiesi, pirmiausia galvoji, kiek laiko reikės praleisti spūstyse. Mane vežiojo vairuotojas, be jo tikrai nebūčiau išsivertusi. Gretai tebuvo pusė metų, todėl kur nors su ja važiuoti, kai mašinoje tenka praleisti porą trejetą valandų, būtų didelis vargas. Užuot vaikščiojusi po parką, su vaiku eidavau aplink namą. Taip gyvenome iki Kalėdų. Tada visa šeima grįžome į Lietuvą. Robertas po trijų dienų išskrido, o mes likome ilgiau. Seneliai buvo išsiilgę anūkės, be to, Maskvoje prasidėjo didieji šalčiai. Vasario pradžioje vėl išskridau į Maskvą. Su krepšininko Ramūno Šiškausko šeima šventėme Velykas, po jų vėl grįžau į Lietuvą. Robertas su komanda porai savaičių išvyko į Vladivostoką, todėl nusprendžiau nebelikti Maskvoje. Gegužės pabaigoje baigiasi sezonas, todėl jau skaičiuoju dienas, kada jis grįš. Kasdien bendraujame per „skype“. Greta jau atpažįsta tėtį. Pamačiusi kompiuteryje juokiasi, glosto rankute ekraną ir bučiuoja“, – pastarųjų mėnesių išgyvenimus pasakoja jauna mama.
Dabar motiniškus rūpesčius paįvairina treniruotės, į kurias kartais ji eina su dukrele. Neseniai Šiaulių arenoje per Baltijos krepšinio čempionato finalą išvydusi „Amber Dance Team“ pasirodymą, Vilma patikėjo grupės sėkme. „Žinoma, buvo smagu žiūrėti tuos pačius šokius, kuriuos šokome mes, NEBL merginos. Jiems nelikdavo abejinga nė viena Europos arena. Žiūrovai mus mylėjo. Šiauliuose supratau, kad šiltai priimamos ir mūsų auklėtinės. Jos gerai atrodo didelėje arenoje. Su Natalija vieningai nusprendėme, kad praėjusią vasarą buvo priimtas teisingas sprendimas. Bet prieš naują krepšinio sezoną mūsų mergaičių laukia sunki alinančių treniruočių vasara“, – patikina Vilma.
