Dabar populiaru
Publikuota: 2008 kovo 23d. 00:10

Vladimiras Eicher-Lorka: neatimkite teisės gyventi

Foto naujienai: Vladimiras Eicher-Lorka: neatimkite teisės gyventi
zmones24.lt / Žurnalo „Žmonės“ nuotrauka

„Manyje – du žmonės. Tas, kuris gyveno iki praėjusių metų balandžio šeštosios. Ir antras, skaičiuojantis štai jau beveik metus“, – prisipažįsta Vladimiras Eicher-Lorka.

„Manyje – du žmonės. Tas, kuris gyveno iki praėjusių metų balandžio šeštosios. Ir antras, skaičiuojantis štai jau beveik metus“, – prisipažįsta žinomas gėlininkas, gamtovaizdžio specialistas Vladimiras Eicher-Lorka (56). Prieš dvidešimt metų jis sutiko būsimą žmoną Virginiją, prieš šešiolika – pradėjo sėkmingą verslą, prieš kelerius – įsikūrė kaime atokiau nuo Vilniaus šurmulio, prieš metus neteko mylimos žmonos, o prieš pusmetį leido sau pradėti gyvenimą iš naujo... Kas dabar pasakys, kad žmogaus gyvenimas nevertas romano?

„Labai mėgstu gaminti ir vaišinti, – prisipažįsta po virtuvę vikriai besisukiojantis Vladimiras. – Mums su žmona suruošti puotą dvidešimčiai žmonių reikėdavo vos poros valandų, ir ant stalo atsirasdavo dešimt šaltųjų patiekalų, pora karštųjų... Žodžiu, viskas – nuo silkės iki pyragų. Su Virga net aptarti nereikėdavo, kas ko imsis: aš – karštųjų patiekalų ir pyragų, ji – šaltų užkandžių. Gal nuo vaikystės taip įpratęs: kasdien maistą ruošdavo mama, bet per šventes – tik tėvas. Dabar mano namuose galioja tokios pat taisyklės.“
Prieš kelerius metus nusprendę pabėgti nuo miesto šurmulio, Virginija ir Vladimiras Eicher-Lorkos pasistatė namą keliasdešimt kilometrų už Vilniaus, nedidelio, pušynų apsupto kaimelio pakraštyje. Jaukiai įrengtame būste – net retų augalų žiemos sodas, už lango – beribiai, kaimynų neužstatyti laukai. „Gyvenk ir džiaukis“, pagalvotų kiekvienas. Tačiau linksmi draugų pasisėdėjimai čia dabar labai reti: beveik prieš metus Vladimiras palaidojo žmoną – ji mirė nuo vėžio.
Dvidešimt metų drauge kurtas jų gyvenimas žvelgia iš daugybės ant sienų sukabintų nuotraukų. Vargu ar kam kils ranka paslėpti jas į giliausią stalčių, nes gražiais prisiminimais vis dar gyvena ir pats namo šeimininkas. „Virginija buvo biologė chemikė. Po skyrybų vienai auginti du vaikus buvo labai sunku, todėl kartą ji atėjo darbintis į didesnes algas mokantį „Dailės“ kombinatą. Direktorius ją atvedė pas mano bendradarbį už plonos atitvaros. Girdžiu, tas klausinėja: kiek moteriai metų, ar vaikų turi, ar ištekėjusi. Išgirdęs, jog Virginija išsiskyrusi, kad ims šaukti į mano pusę: „Volodia, tau čia moteriškė atėjo!“ Nuėjau, pasižiūrėjau – lyg ir nieko. O po dvejų metų susituokėme“, – prisimena Vladimiras. Beje, tikrąja santuoka jis vadina tik gyvenimą su Virginija, nors kaip ir ji, prieš tai kartą buvo vedęs. „Apie pirmąją santuoką pamiršau, lyg jos ir nebuvo, – neslepia vyriškis. – Man tada dvidešimt ketveri buvo, labai norėjau šeimos, vaikų. O jai to visai nereikėjo – vieną vaiką vos išprašiau... Pragyvenome kartu devynerius metus. Po skyrybų dukra liko gyventi su manimi. Turbūt dar vestuvių dieną negerą nuojautą turėjau, nes prie Santuokų rūmų durų pasakiau būsimai žmonai: „Jeigu mes turėsime vaikų ir kada nors skirsimės, tikrai jų tau neatiduosiu.“ Po skyrybų ant visų moterų buvau supykęs, trejus metus į jų pusę net nežiūrėjau, kol Virga atsirado.“ Vladimiras neslepia: dvidešimt metų su Virginija pralėkė lyg akimirksnis. „Maniau, istorijos apie tai, kaip du žmonės vienas kitą mylėjo, ilgai gyveno ir mirė tą pačią dieną, tėra pasakos. Tik dabar suprantu, ką tai reiškia. Tikrai daug lengviau išeiti pirmam... – atsidūsta ir priduria, kad retai kas taip gražiai sugyvena, kaip jiedu su Virginija. – Kiti sako: negalima su žmona kartu dirbti. Bet mes taip gyvenome dvidešimt metų. Ir nebuvo nė dienos, kad vienas kitam nepasakytume: „Aš tave myliu.“

Gėlės – tėvo palikimas
Bendrovės „Floralita dizainas“ savininkas ir (kaip pats mieliau prisistato) kūrybos direktorius prisipažįsta ne sezono metu leidžiantis sau retkarčiais į darbą – šiltnamius – ir nevažiuoti. Bet kovo vidury prasidės didieji darbai, tada jo darbo valandų suskaičiuoti bus nebeįmanoma. Taip gyventi Vladimiras prisipažįsta įpratęs dar nuo tada, kai dirbo dailininku sostinės „Dailės“ kombinate: „Net tarybiniais laikais mes, dailininkai, buvome laisvi žmonės: žiemomis dirbdavau dieną naktį, nes reikėjo pinigų, o vasarą į darbą apskritai nevaikščiojau. Visi žinojo, kad gegužės pirmąją man prasideda vasaros sezonas. Jeigu jau labai labai reikėdavo, pats direktorius atvažiuodavo pasiimti.“
Vladimiro gebėjimai piešti pravertė ir universitete studijuojant istoriją, ir tarnaujant sovietų kariuomenėje, ir galiausiai darbinantis „Dailės“ kombinate. Kaligrafija, leidinių apipavidalinimas, sveikinimo kalbos ir atvirukai, parodų stendai, garbės raštai, reklamos, gairelės… Gabiems lietuviams dailininkams atitekdavo svarbiausių Sovietų Sąjungos institucijų užsakymai. „Bet kai atėjo laisvė, aš pirmas išėjau iš „Dailės“ kombinato, nusprendžiau pradėti savo verslą – auginti gėles. Prisimenu, direktorius baugino: „Pasigailėsi, dar grįši...“ Atsakiau jam tada: „Tik vienu atveju grįšiu: jeigu norėsiu nupirkti jūsų kombinatą.“ Ir aš iš tikrųjų grįžau po trejų metų su pasiūlymu pirkti! Efektas, patikėkite, buvo stulbinantis. O situacija labai paprasta: tuo metu buvau vienos olandų kompanijos akcininkas, turėjau vos nulis kablelis vieną procentą, bet buvau jų atstovas ir tarpininkas perkant tas patalpas.“
Gėlės ir Lorkos pavardė – Vladimiro tėvo palikimas. Vyriškis juokiasi kartą suskaičiavęs, kad jo giminėje susimaišiusios net šešiolika tautybių: prancūzai, italai, vokiečiai, žydai, lenkai, totoriai, vengrai, rusai... Tik lietuvių – nė lašo. „Kažkuris mano prosenelis, Austrijos žydas, atvažiavo čia dar kunigaikščių valdymo laikais. Kadangi buvo vargšas amatininkas, giminės medžio beveik neįmanoma sudaryti. Mano tėvas, irgi užaugęs skurde, nuo paauglystės tapo aršiu komunistu. Už iškeltą raudoną vėliavą pirmą kartą į kalėjimą sėdo vos keturiolikos metų, vėliau – koncentracijos stovykla. Mano seneliai, norėdami vaiką apsaugoti, paragino keliauti į Ispaniją. Kaip tik buvo prasidėjęs Franko karas, todėl tėvas tapo savanoriu ir už nuopelnus kare gavo Lorkos pavardę bei Ispanijos pilietybę, – dvejopą savo pavardės kilmę aiškina Vladimiras. – Bet tas karas buvo pralaimėtas, tėvas metus prasėdėjo koncentracijos stovykloje. Išėjęs norėjo tik vieno – namo, o namai tada jau priklausė Sovietų Sąjungai. Grįžusio ir pamačiusio, ką pridarė komunistai, tėvo gyvenimas staiga apvirto – jis tapo aršus antikomunistas. Net vedė vokietę. Dėl šoko, depresijos ir nusivylimo kojos iš namų kelti nebenorėjo. Per karą tapęs invalidu, gyveno tik iš pensijos ir augino gėles.“ Eicher-Lorkų kieme visada augo ne daržovės, o dekoratyviniai augalai, todėl ilgainiui gėlininkyste užsikrėtė visi trys Lorkų vaikai: tik Vladimirui ir jo seseriai (dabar – taip pat gamtovaizdžio architektei) tai tapo širdžiai mielu darbu, o trečiajam broliui chemikui – tik pomėgiu.

Svogūnėlis – už mėnesio algą
Tėvui mirus, gėlių ūkį perėmė Vladimiras. „Tais laikais išgyventi iš gėlininkystės buvo visiškai nerealu. Įsivaizduokite, kasmet į sodą, gėlynus aš įdėdavau po du tūkstančius rublių! Tai buvo pusė žigulio! – mena vyriškis. – Matote, kaip dailininkas, aš labai gerai uždirbdavau: vidutiniškai per mėnesį turėdavau apie tūkstantį rublių. O juk piešdavau tik pusę metų, vadinasi, per žiemą užsidirbdavau visiems metams. Prisimenu, kartą nusiunčiau žmoną į paštą atsiimti siuntinio. Už degtukų dėžutės dydžio paketėlį jai teko sumokėti šimtą penkiasdešimt rublių – ne kiekvienas tais laikais per mėnesį tokią algą gaudavo. Grįžta žmona visa pasipiktinusi: ką už tokius pinigus galima atsiųsti degtukų dėžutėje?! O ten – mažytis naujausios rūšies tulpių svogūnėlis!“
Vyrui įsukus gėlių verslą, neilgai „Dailės“ kombinate užsiliko ir žmona Virginija. „Gėlių verslas visame pasaulyje – šeimos užsiėmimas, – aiškina Vladimiras. – Mes apskritai Lietuvoje daug ką pirmieji pradėjome: pavyzdžiui, puokštes daryti. Gėlių seniau tik turguje galėjai gauti, o mes atidarėme pirmąsias gėlių parduotuves, vienu metu net septynias turėjome. Važinėjome mokytis į Šveicariją, Maskvą, Rygą. Pirmieji gėles iš užsienio – Olandijos, Izraelio – vežti pradėjome. Bet paskui supratau, kad komercija – ne man, labiau mėgstu kūrybą. Todėl dabar dirbu tik prie gamtovaizdžio, apželdinimo, žiemos sodų. Ši kūryba – ilgam, ji ir mane pergyvens. Gal įžūliai pasakysiu, bet tokiu būdu kuriu sau paminklus.“

Lemtingas bendraklasių susitikimas
Paklaustas, kas turėtų atsitikti, kad mestų mėgstamą darbą, Vladimiras nustebina prisipažindamas, jog vis dažniau susimąsto taip ir padaryti. „Man per daug to bendravimo su žmonėmis – klientais, užsakovais, partneriais, darbuotojais... Noriu pabūti vienas ar su šeima, vaikais, – prisipažįsta. – Man dabar taip gera savo kaime, kad net į darbą važiuoti nesinori. Žinau, kad verslą jau turiu kam perduoti – dukros ir vienas žentas labai stengiasi, dirba su manimi.“ Mintys, kad po kokių dešimties metų išvažiuos gyventi į šiltuosius kraštus, Vladimirą vis dažniau aplanko po žmonos mirties. Nors su skaudžia netektimi beveik per metus tikina jau apsipratęs, sunkiausi buvo pirmi trys mėnesiai po laidotuvių.
Sako, kai žmogus ilgai serga, artimieji tarsi susitaiko su jo išėjimu. Ar prie mirties galima priprasti?
Ne, nes nei Virga, nei aš apie mirtį nekalbėdavome. Netgi kai išgirdome diagnozę, nebuvo sunku. Tiesiog žinojome, kad reikia kovoti. Iki paskutinės akimirkos nebuvo jokių minčių, kad Virgos nebeliks, kad aš vienas gyvensiu... Po operacijos gydytojas žadėjo vos kelias savaites ar kelis mėnesius. O Virga pragyveno dar metus ir du mėnesius. Chemoterapijos, visi įmanomi, patys geriausi vaistai – viską išbandėme. Lyg ir pagerėjo, pernai vasario mėnesį net į Kanarus nuvažiavome. O paskui staiga vėl pablogėjo... Po Virgos mirties mane apėmė juoda depresija, norėjosi viską mesti ir pabėgti, vos į Paragvajų neišvažiavau... Jeigu ne dabartinė mano Ponia, nežinau, kas su manimi būtų... Gal dabar ir aš negyvenčiau... Ji man labai padėjo.
Kas ta moteris, kurią taip gražiai vadinate „mano Ponia“?
Atleiskite, kol kas nei ji, nei aš nenorime viešintis. Daug kas iš draugų iki šiol nieko nežino... Pažįstu tą moterį lygiai penkiasdešimt metų – nuo pirmos klasės. Be to, ji dirbo ligoninėje, kur gulėjo Virga, daug mums padėjo.
Gal ji netgi buvo pirmoji vaikiška jūsų meilė?
Jeigu ir taip, ji apie tuos mano jausmus net nežinojo. Mes kartu mokėmės nuo pirmos iki penktos klasės. Paskui jos tėvą perkėlė į Rygą ir visa šeima išvažiavo. Taip mano vaikiška meilė ir baigėsi. Po poros metų jie vėl grįžo į Vilnių ir kartu baigėme mokyklą. Gal tai likimas... Paskutinėje mūsų su Virga kelionėje kažkodėl labai daug kalbėjome, ką veiksime tais metais. Susitarėme, kad namuose surengsime jos kurso draugų ir mano bendraklasių susitikimus. Kai po žmonos mirties praėjo keturi mėnesiai, pagalvojau, kad reikia vykdyti Virgos planus. Sukviečiau savo klasės draugus... ir ta diena vėl pakeitė mano gyvenimą. Tikrai ne mano Poniai, o man šovė į galvą kitą dieną jai paskambinti, pakviesti susitikti... Jos pagalba ir supratingumas (ji taip pat našlė) peraugo į kur kas daugiau...
Vadinasi, pradedate gyvenimą iš naujo?
Nežinau, kaip ir apibūdinti. Gyvenu ir praeitimi, ir ateitimi. Kas nugalės, parodys tik laikas. Jei būtumėte paklaususi manęs prieš metus, tikrai būčiau atsakęs, kad gyvenimas – nuostabus net nepaisant Virgos ligos. Dar dvidešimt metų būčiau ją prižiūrėjęs ir vis tiek gyvenimo būčiau nekeikęs. O kas toliau – nežinau. Kol kas viskas lyg ir gražu... Bet tokio amžiaus sueiti ir kurti gyvenimą iš naujo – sunku...
Buvo aiškinančių, kad jums jau gal nedera galvoti apie naujus santykius ir vedybas?
Savo vaikams pasakiau tiesiai šviesiai: „Neatimkite iš manęs teisės gyventi.“ Prisimenu, kai mirė mano tėvas, mamai tada buvo tiek pat metų, kiek man dabar. Galvodavau, kur jai, tokiai senutei, naujo vyro ieškoti. O kai pačiam taip nutiko, supratau, kad nesvarbu, kiek metų rodo pasas, viduje aš – jaunas. Aš dar noriu gyventi, daug ką pamatyti, nuveikti. Neslėpsiu, vaikai šiek tiek priešinosi naujai mano draugystei. Aišku, dar ilgai galėjau jiems meluoti, nesakyti, slapstytis, bet daug baisiau man atrodė, jeigu jie iš kitų būtų sužinoję ar gatvėje mus pamatę. Todėl jiems pirmiems pasakiau, kad turiu Ponią ir susitikinėju su ja. Prieš vaikus aš – sąžiningas ir švarus. Bet gal apskritai nešvarus, kad taip išėjo...
Pasakykite, kaip sugebate nelyginti savo mylimų moterų?
Aš net neleidžiu sau to daryti, nes jos su Virga – absoliučios priešingybės: visiškai skirtingų profesijų ir charakterių.
Bet jūsų Ponia gėles turbūt taip pat mėgsta?
Žinoma, kaip kiekviena moteris. Bet aš net nebandysiu įtraukti jos į savo verslą. Nebent vieną dieną pati panorės.
Temos: 1 Žurnalai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

15min iš Londono Mokslas.IT

E.Musko idėja virto serialu: „National Geographic“ parodė pirmą mirtį Marse ir pirmą gimusį kūdikį

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

Vardai

Ieva Narkutė pristatė albumą ir papasakojo apie puodelį kavos, kuris baigėsi labai netikėtai

15min iš Stambulo 24sek

„Žalgirį“ Stambule pasitinka drąsi serbo pranašystė ir unikali telepatija

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Gyvenimas

Viskas, ką turite žinoti apie seksą po persileidimo

Vardai

Kembridžo hercogienės Catherine sesuo Pippa Middleton susilaukė pirmagimio

Aktualu

N.Putinaitė apie švietimo sistemos nepanaudotus 8 mln. eurų: nebuvo kam stoti

Aktualu

Sumaištis Kėdainių stotyje: ne dėl savo kaltės ne į tą traukinį įlipusi moteris į namus grįžo tik paryčiais

Naujienos

Aktualu

Afganistano moterys, neįveikusios dviejų pirštų nekaltybės testo, vis dar kalinamos su žudikėmis

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

24sek

Čempionų lyga: „Lietkabelis“ krito Izraelyje ir prarado D.Tarolį

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

Vardai

Ieva Narkutė pristatė albumą ir papasakojo apie puodelį kavos, kuris baigėsi labai netikėtai

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Gyvenimas

Viskas, ką turite žinoti apie seksą po persileidimo

24sek

Čekijoje – penki J.Mačiulio tritaškiai ir AEK triumfas po dviejų pratęsimų

Mokslas.IT

Tyrimas: 2018-aisiais smarkiai traukėsi Šveicarijos ledynai

15min iš Londono Mokslas.IT

E.Musko idėja virto serialu: „National Geographic“ parodė pirmą mirtį Marse ir pirmą gimusį kūdikį

Daugiau vandens

Gera keliauti kartu

Video

32:10
01:02
01:11

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką