– Kaip jautiesi prieš pusfinalį, kokios emocijos? Daug repetuoji?
– Daug ruošiausi, o dabar repeticijų turiu minimaliai, kad neperdegčiau. Iš asmeninės patirties žinau, kad persirepetavus stovėti ant scenos nelabai gerai.
– Kaip geriau nusiteikti – kad viskas bus gerai, ar neturėti didelių lūkesčių, kad paskui nebūtų dėl ko nusivilti?
– Aš nieko nesitikiu. Einu nusiteikęs taip, kad čia ne konkursas, nors gal ir kvailoka taip sakyti. Vienas dainuosiu ant scenos ir galvosiu, kad nieko aplinkui nėra – komisijos, žiūrovų, dalyvių, nors realybėje viskas visai kitaip. Man tai padeda susikaupti ir iš savęs išspausti viską, kiek įmanoma daugiau ir pasirodyti ant scenos kiek galima profesionaliau.
– Daugelis tikina, kad „Eurovizijoje“ nebėra standartų. Kaip atrodo tau?
– Manau, kad euroviziniai standartai – išgalvotas dalykas. Nemanau, kad kažkas sugalvojo, jog eurovizinė daina turi vienaip skambėti, vienaip būti atlikta, kad joje privaloma moduliacija ir fejerverkai. Sutinku, kad standarto nėra, yra tik panašiai skambančios dainos, kurias žmonės asocijuoja su euroviziniu standartu. Manau, kad kuo daugiau muzikinių stilių bus įnešta į šį konkursą, tuo jis taps turtingesnis – tiek pasirodymų, tiek muzikine prasme.
– Vienas tavo privalumų, kad jau dalyvavai didžiojoje „Eurovizijoje“ – du kartus kaip pritariantysis vokalistas Vaidai Baumilai ir Monikai Linkytei bei Andriui Pojaviui. Be to, prieš dvejus metus tapai Lolitos Zero balsu. Kaip jautiesi, kai dabar pats atsidūrei dėmesio centre? Išmušė tavo „žvaigždės valanda“?
– Gal ne „žvaigždės valanda“, nemėgstu to žodžio ir neklijuoju jo kitiems žmonėms. Lietuvoje žvaigždžių nėra, jos visos danguje. Negalvoju, kad išaušo mano valanda – tiesiog buvau laiku ir vietoje ir pagaliau pradėjo rodytis mano darbas ir visa praktika, kuri buvo atlikta tamsiuose kambarėliuose, rūsiuose su kitais muzikantais, mokytojais ir prodiuseriais.
Negalima savęs statyti aukščiau kitų, nes tą pačią sekundę, kai tai padarai, iš karto pralaimi. Kaip gali save laikyti geresniu už kitą žmogų, kai jis kitoje srityje bus šešiomis galvomis už tave aukštesnis. Laikyti save geresniu už kitą – nelogiška ir ganėtinai tuščia.
Galvoju, kad šiame konkurse visi esame lygūs, nes visi, kurie praėjo pirmąjį etapą, jau pasiekė daug, jau buvo įvertinti žiūrovų ir komisijos. Esu linkęs save statyti žemiau kitų, nes tai kelia motyvaciją daugiau dirbti ir pasiekti geresnių rezultatų.
– Kas tau labiausiai įsiminė didžiojoje „Eurovizijoje“?
– Ten yra kitas pasaulis. Nuvažiavęs pamačiau kitokio lygio profesionalumą. Tai, kaip elgiamasi su atlikėjais, yra neįtikėtina – tai leidžia pasijusti kaip mega žvaigždei. Aplink juos šokinėja, garso repeticijos būna nepriekaištingos iki smulkiausių detalių – kiekviena sekundė po repeticijos peržiūrima didžiuliame ekrane perklausų kambaryje. Tokio dalyko jokioje kitoje srityje ar konkurse nesu matęs. Tai išskirtinė gyvenimo patirtis.
Į „Euroviziją“ atlikėjas važiuoja dirbti. Tai gražus, profesionalus konkursas ir nors gali atrodyti, kad atlikėjas ten keliauja pailsėti, atsigerti skanių kokteilių, pavakarieniauti su kitų šalių atstovais, bet realybė šiek tiek kitokia. Jie tampomi iš vieno interviu į kitą, daug repetuoja. Jei tektų atstovauti Lietuvai, žinau, kokiu nusiteikimu reikia ten keliauti.
– Ar tai, kad esi laikomas vienu lyderių, labiau kelia pasitikėjimą savimi ar įpareigoja išlaikyti pakeltą kartelę?
– Įtampa tikrai yra. Kai kažkas tave vadina lyderiu, privalai išlaikyti tą patį standartą. Tai gerai, nes stumia į priekį. Kai daugiau žmonių tave mato, tavo kiekviena klaidelė, smulkmenos atsiduria po padidinamuoju stiklu, bet man tai irgi patinka. Tuomet dar labiau pastebi savo klaidas, matai, ką galėtum padaryti geriau.
– Tave favoritu laiko ir žmonės socialiniuose tinkluose – gausu įvairių komentarų. Skaitai komentarus? Gal sužinojai apie save kažką naujo?
– Kol kas apie save nieko naujo nesužinojau, bet interneto platybės labai gilios. Pozityvūs komentarai man labai patinka, bet priimu ir negatyvą. Nesvarbu, ką bedarytum, niekada nesulauksi šimtaprocentinio palaikymo. Ne dėl to, kad žmonės negatyvūs iš prigimties, bet todėl, kad visi turi savo nuomonę. Vienam daina bus graži, o kitam – ne.
Aš irgi turiu savo nuomonę – kai kurie pasauliniai hitai man nesuvokiami, bet muzika subjektyvus dalykas. Visus komentarus stengiuosi perskaityti, nors daug kas sako, kad to daryti nereikia.
Man komentaruose patinka vienas dalykas – kai dviejų atlikėjų fanai ima muštis tarpusavyje, kas yra geresnis. Tai ir juokinga, ir nuostabu – tiek žmonių mėgsta tavo muziką, kad net yra pasiruošę ginti tavo vardą, net jei tavęs asmeniškai nepažįsta ir nėra matę. Tai mane maloniai nustebino. Ne vieną komentarą skaičiau, kur ginama mano garbė – šyptelėjau.
– Scenoje esi vienas – kokia didžiausia tavo stiprybė, kaip atkreipi žiūrovo dėmesį?
– Mano silpnybė ir stiprybė tuo pačiu metu – mėgstu dainuoti ir emociją skleisti į vidų vietoje to, kad skleisčiau ir „sprogčiau“ į kameras. Dainuodamas kartais per daug pasimetu emocijose ir dainoje. Tikiu, kad aš ne vienas toks, kuris gyvenime yra viena asmenybė, o atsistojęs ant scenos nenoromis transformuojuosi į atlikėją, skraidantį dainos akorduose, pasimetantį spalvose.
Ne visi atlikėjai tai moka ir ne visiems to reikia. Kiti puikiai „sprogsta“ energija, o aš tikriausiai niekada nemokėsiu bėgioti ratais, daryti suktukus, šokinėti ir šokti su mikrofono stovu. Aš mėgstu transliuoti kontroliuotą jausmą. Ne visada pavyksta, bet ne visi mes tobuli, todėl ir mokomės.
