Būsima marti pastebėjo Alberto automobilį, stovintį prie atokiau esančio namelio. Pasakė jo žmonai Danguolei. Moterį jau porą metų kamavo bloga nuojauta, tačiau – nepagautas ne vagis. Šį kartą įrodymų užteko. Namelyje ant stalo stovėjo nugerti buteliai, o Eglė, kaip kokiame anekdote, slėpėsi už pečiaus. Tik su liemenėle ir apatinėmis kelnaitėmis. Negana to, jos sutuoktinis, Danguolės teigimu, ją dar ir sumušė. Nuskriausta moteris nedelsdama kreipėsi į „24 valandas”.
Kitą dieną Albertas namo negrįžo. „24 valandų“ komisaras Vytautas su Danguole išmaišė visą kaimelį, ieškodami meilužių. Užsuko ir pas Eglės mamą. Pasirodo, duktė ir jai daug skausmo suteikė. Aplankė Eglės darbovietę – biblioteką. Ten rado tik raštelį, skelbiantį, kad bibliotekininkė išvykusi su reikalais… Į paiešką įsitraukė ir Danguolės sūnus. Galiausiai vakare meilužius pavyko rasti. Tame pačiame namelyje. Apibūdinti tam, kas vyko toliau, labai tinka senas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti“. Moterys viena kitai kibo į atlapus.
