Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 7d. 21:54

Agnė Kulitaitė: aš sergu depresija

Agnė Kulitaitė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Agnė Kulitaitė

Socialinių medijų žvaigždė Agnė Kulitaitė prisipažino, kad serga depresija. Šiame interviu ji kalba apie tai, kas slepiasi už linksmo ir, rodos, gyvenimu nesiskundžiančio žmogaus įvaizdžio. „Depresija yra klastinga kalė“, – neslepia ji.

– Agne, maždaug prieš metus smarkiai nustebinai savo instagramo sekėjus – nors iki tol daugeliui buvai pažįstama kaip linksma, nuolatos juokaujanti mergina, prisipažinai serganti depresija. Kokiomis aplinkybėmis į tavo gyvenimą atslinko ši tamsi liga? Kaip atrodė kelias iki jos pripažinimo sau bei kitiems?

– Tą kartą nustebinau ir pati save. Sėdėjau prie kabineto, laukiau savo eilės pas psichiatrą, skrolinau socialinius tinklus, vėliau – savo profilį. Stebėjau save, savo nuotraukas, kuriose aš šypsausi, gražiai atrodau, skaičiau, ką prie jų šmaikštaus esu parašiusi, ir galvojau, koks gi kartais ironiškas tas gyvenimas: juk būna savaitėje dienų, kai neturiu jėgų net plaukų pasišukuoti ir numetinėju visus skambučius.

Realaus bei virtualaus gyvenimo kontrastas mane supykdė ir visiškai impulsyviai nusprendžiau pasisakyti, kur, kodėl ir dėl kokių priežasčių esu šiuo metu. Nemeluosiu, tą pačią minutę, kai tik mano prisipažinimas pasirodė viešai, norėjau jį ištrinti. Bet kažkas viduje neleido. O vėliau kelio atgal nebuvo – kaip žodžių atgal į burną neįdėsi, taip ir socialinių tinklų žymės iš žmonių atminties neištrinsi.

– Kaip suprantu, savo diagnozę ilgokai slėpei. Tai buvo noras nuo neigiamų emocijų apsaugoti save ar kitus?

– Pirmiausia, ką pajutau, tai gėdą. Gėdą, kad ant savo pečių, o tiksliau, savo galvoje nešiojuosi slegiančią ligą, kuriai įveikti reikia ilgo gydymo periodo. Jaučiausi labai silpna, pažeidžiama, tokia… tarytum sulaužyta viduje. Atrodė, kad jei kažkam pasakysiu, į mane bus žiūrima su liūdesiu ir užuojauta, o šito aš siaubingai nenorėjau.

Tik po kurio laiko gėdos jausmas pradėjo lengvėti ir tai tapo atsakymu į mano prieš tai turėtą būseną. Diagnozė atvėrė akis ir atsakė į mano nuolatinio miego, nuovargio, apatijos, dažnų negatyvių minčių klausimus. Aš radau viso to kaltininką, tik, skirtingai nei detektyvuose, čia jo nepagausi ir nenuteisi – supratau, kad laukia ilgas darbas norint jį sunaikinti.

Aš radau viso to kaltininką, tik, skirtingai nei detektyvuose, čia jo nepagausi ir nenuteisi – supratau, kad laukia ilgas darbas norint jį sunaikinti.

– Dabar, jau žvelgiant į praeitį, ar šie tavo nuogąstavimai turėjo pagrindo? Kaip sužinoję apie ligą reagavo šeima, artimieji?

– Net ir praėjus metams po to, kai man buvo diagnozuota depresija, aš puikiai suprantu, kodėl dažnas žmogus slepia tokią pačią diagnozę. Atrodo, mūsų valstybėje stengiamasi apie tai kalbėti, teikti pagalbą, o nesergantys tik linkčioja galvomis ir vaidina viską puikiai suprantančius. Tik štai kai likimas sumeta į tą patį kelią su sergančiuoju, supratimas ima ir pradingsta, lieka tik ilgai žvilgsnio nenulaikančios akys ir kartojimas „tai viskas bus gerai“.

Man pasisekė, kad mano aplinkos žmonės – empatiški sostinės gyventojai, kurie į depresiją žiūri ne kaip į liūdno žmogaus sapaliones, o kaip į rimtą problemą, kuri gali atnešti dar rimtesnių nelaimių. Kodėl paminėjau sostinę? Todėl, kad psichikos sutrikimų stigmatizacija yra opi problema mažesniuose miestuose bei miesteliuose. Po mano prisipažinimo žinutės plaukte plaukė į mano socialinius tinklus: vieni dėkojo, kad prašnekau šia tema, kiti turėjo savų klausimų, bet dauguma guodėsi, kad gyvena ten, kur nedrįsta ne tik pas gydytoją nueiti, bet ir savo artimiesiems pasisakyti.

Sovietų Sąjungoje toks dalykas kaip depresija juk neegzistavo, tik Sovietų Sąjunga žlugo, o manymas, jog ši rimta liga tėra prasimanymas – išliko.

Sovietų Sąjungoje toks dalykas kaip depresija juk neegzistavo, tik Sovietų Sąjunga žlugo, o manymas, jog ši rimta liga tėra prasimanymas – išliko. Pati savo kailiu ne kartą esu patyrusi nemalonią situaciją, kuomet diskusija pakrypo link mano problemos.

Net draugė, kuri, rodos, visą gyvenimą buvo man tikrai artima, leptelėjo: „Bet, Agne, ar tau tikrai depresija? Gal šiaip liūdesiukas. Juk seniau žmonės kariaudavo ir gyvenimu nesiskųsdavo, o tau čia dabar… Gal iš per gero gyvenimo ir nuobodulio atsirado?“ Ir tada supranti, kad laukia ilga ir varginanti diskusija. Bet ką daryti tiems, kuriems informacijos stinga, palaikymą rasti sunku, o profesionalios pagalbos nėra?

– O kas paskatino galiausiai atsiverti ir apie savo depresiją kalbėti tokiai plačiai socialinių medijų auditorijai?

– Tiesiog vieną akimirką man užvirė kraujas nuo viso melo socialiniuose tinkluose ir to, kurį aš kuriu pati apie save. Ir vėlgi, kaip aš galiu norėti pokyčių mūsų visuomenėje, jei bijau būti vienas iš jų?

– Koks buvo grįžtamasis ryšis iš tavo socialinių tinklų auditorijos? Gal atsirado tokių, kurie ryžosi paprašyti tavo pagalbos, žinodami, kad išgyveni tą patį?

– Aš pati sergantiems, deja, padėti negaliu. Galiu tik palaikyti, pasakyti, kad viskas kažkada bus geriau ir paskatinti visgi kreiptis į specialistus.

Pasakysiu liūdnai ir atvirai: situacija yra tragiška ir pavojinga. Susirašinėjau su daug besikreipusių savo sekėjų ir supratau, kad jei didmiesčių gyventojai dar kažkiek išdrįsta ieškoti pagalbos, regionuose žmonės pagalbos ieškoti bijo dėl savo aplinkos. Ir antra – tos pagalbos kartais neįmanoma rasti.

Girdėjau baisių situacijų, kai mergina nuėjo į mažo miestelio polikliniką pas šeimos gydytoją ir paprašė pagalbos, nes nebemato prasmės gyvenime ir nesugeba pilnai funkcionuoti kaip žmogus. Gydytoja jai grubiai atrėžė, kad 18 metų merginai nederėtų išsigalvoti nesąmonių, kad jaunas žmogus negali turėti tokių sunkumų ir tegu negaišta jos laiko, nes yra rimtesnių pacientų.

Gydytoja jai grubiai atrėžė, kad 18 metų merginai nederėtų išsigalvoti nesąmonių, kad jaunas žmogus negali turėti tokių sunkumų ir tegu negaišta jos laiko, nes yra rimtesnių pacientų.

Tai – viena negražiausių girdėtų istorijų, tačiau bendras vaizdas ne ką labiau džiuginantis – žmonės atsiveria šeimai ir būna atstumti, žmonės dėl draugų požiūrio bijo kreiptis į specialistus, kad neprarastų savo draugų rato, galų gale, žmonėms labai stinga informacijos, nes žiniasklaidoje daugiausiai kalbama apie nusižudžiusius garsius žmones, o žinių, ką daryti rimtai sergant – stinga.

Dauguma rašiusių žmonių neturi finansų privačioms psichoterapeutų paslaugoms. O valstybinės paslaugos – labai dažnu atveju itin prastos kokybės. Tai ką jiems daryti, kai tokios spragos sveikatos apsaugos sistemoje?

– Ne paslaptis, kad gyvename visuomenėje, kur psichikos sveikatos problemas neretai gaubia įvairiausi mitai, stereotipai, vis dar trūksta adekvačios informacijos. Gal pačiai teko susidurti su aplinkinių klaidingais įsitikinimais, susijusiais su tavo būsena?

– Apie populiariausius mitus ir atskirą straipsnį būtų galima parašyti. Pavyzdžiui, kažkada klube prieina prie manęs mergina ir klausia, kodėl aš šoku, juk man depresija. Ne kartą yra buvę, kai per socialinius tinklus žmonės kalbina, ar jau pasveikau, nes paskutinėje nuotraukoje ar video šypsojausi… Arba kai žmonės įsivaizduoja, kad jei sergi depresija, reiškia neturi jokio socialinio gyvenimo, privalai sėdėti namuose ir verkti, o jei to nedarai – reiškia, pasveikai.

Tikrai dar daug ledų reikia pralaužti mūsų visuomenėje ir žmonių galvose, kad pasiektume bent dalinį šios ligos suvokimą, suprastume jos pasekmes ir pagaliau nebijotume apie tai prabilti, o svarbiausia – paprašyti pagalbos.

Svarbiausia – paprašyti pagalbos.

2019 metais tinklapis „Bored Panda“ išleido labai stiprų straipsnį, kuriame teksto ne tiek ir daug, bet pilnas fotoalbumas žmonių nuotraukų, ką jie veikė ir kaip atrodė kelios dienos prieš jiems nusižudant: jokių ašarų, vien šypsena. Depresija yra klastinga kalė ir visuomenei būtina kuo daugiau šviestis bei išmokti empatijos, kad baisių ligos pasekmių mažėtų.

Depresija yra klastinga kalė ir visuomenei būtina kuo daugiau šviestis bei išmokti empatijos, kad baisių ligos pasekmių mažėtų.

Taip kaip liūdesys nėra vien ašaros, taip ir depresija nėra vien surūgęs veidas. Tai – apgaulinga liga, kuri dažniau užsidės šypsenos, o ne nerimo kaukę.

– Agne, o pamirštant visus medicininius terminus bei aprašus, kas tau pačiai yra depresija?

– Tai nuolat besikeičiančių negatyvių minčių bei blogos nuotaikos mišinys, kuris sukelia nerimą, o nerimas godžiai rydamas emocinę energiją, nualina ir fiziškai. Sirgdama depresija aš pamiršau, kas yra malonumas, motyvacija, meilė – visi šie dalykai tapo ženkliai sunkiau pasiekiami negu seniau, būna dienų, kai stinga jėgų ne tik galvą išsiplauti, bet ir iš pačios lovos išlipti.

Bet baisiausia, kai dėl ligos praradus kilogramus, energiją ir norą kažką daryti, tu randi kruopelytę jėgų įsikabinti į save ir paklausti „kodėl taip vyksta su manimi?“ ir negauti jokio atsakymo. Todėl sergant svarbu ne tik medikamentai, bet ir psichoterapijos pagalba, kad laikui bėgant būtų prasibrauta pro visas vidines tvoras ir gimtų atviras monologas su savimi.

– Kadangi jau kurį laiką gydaisi nuo savo psichikos sveikatos sutrikimų, sakyk, kaip vertintum psichologinės pagalbos prieinamumą bei kokybę Lietuvoje? Ar ištikus emocinei krizei lengva gauti staigią pagalbą?

– Greitos paprastos pagalbos prieinamumas Lietuvoje gana geras – turime įvairių pagalbos telefonu ar internetu linijų, o ištikus savižudybės rizikai, visuomet galima kreiptis į psichiatrinės ligoninės priimamąjį, kuriame bus suteikta pagalba susižalojimo atveju ir duota galimybė hospitalizuotis.

Tačiau tai tik staigūs sprendimai, kurie padeda išvengti nelaimės, tačiau nesprendžia pačios problemos – depresijos, suicidinių minčių, prasmės nematymo ir nenoro gyventi. Depresija ir kiti psichikos sutrikimai gydomi ilgametėmis priemonėmis – kiekvienam žmogui atitaikytais vaistais, psichoterapija, meditacija ir pagalba atsisakant žalingų įpročių. Ir štai čia turime problemą.

Jeigu didžiuosiuose miestuose tokių paslaugų privačiame sektoriuje pakankamai daug, tai regionuose žmonėms jau sunkiau gauti kokybiškos terapijos paslaugas. Nors pastaraisiais keleriais metais atsirado įvairių Sveikatos apsaugos ministerijos ar privačių iniciatyvų, tačiau valstybė vis dar nerimtai žiūri į psichikos sutrikimus ir nėra išvystę tokios pagalbos tinklo Lietuvoje.

Čia, aišku, susiduriame ir su kita problema – depresija ar kiti psichikos sutrikimai vis dar yra stigma. Todėl sunku įtikinti žmogų užsiimti psichoterapija, jeigu jis tiesiog bijo, kad dėl to iš jo visa aplinka šaipysis.

Todėl sunku įtikinti žmogų užsiimti psichoterapija, jeigu jis tiesiog bijo, kad dėl to iš jo visa aplinka šaipysis.

Sveikatos apsaugos ministerijos požiūrį į psichikos sutrikimus ir ligas galima apibūdinti skandalu, kai pavasarį buvo paskelbta, jog kovai su psichikos ligomis ir savižudybėmis skiriama 665 tūkst. eurų „jausmomačio“ kūrimui. Aparato, kuris matuoja biolaukus ir emocijas.

Tai yra tiesmukiškas ir bjaurus pasišaipymas iš opios visuomenės problemos. Tuo tarpu prisimenu, kaip mano draugas pernai kelis mėnesius liejo prakaitą ir vertė kalnus, kad iš tos pačios ministerijos gautų 5000 Eur finansavimą rimtai savižudybių prevencijos programai, padedančiai žmonėms rasti informacijos ir pasiekti specialistus. Iš tiesų padedančioms programoms ministerija skirti finansų vengia, nes tikriausiai tai „neapsimoka“ suinteresuotiems asmenims. Sąmokslo teorijų nekursiu, bet spręsti galite patys.

Bet reikia pripažinti, situacija Lietuvoje ženkliai gerėja, o tai parodo ir daug metų iš eilės mažėjantis savižudybių skaičius.

Bet reikia pripažinti, situacija Lietuvoje ženkliai gerėja, o tai parodo ir daug metų iš eilės mažėjantis savižudybių skaičius. Vis daugiau žmonių nebebijo pripažinti ir atsiverti viešai apie savo sunkumus, taip užkrėsdami pavyzdžiu kitus. Vis daugiau įstaigų ir privačių terapeutų siūlo profesionalias paslaugas. Pavyzdžiui, vien Vilniuje nuo 2016 iki 2019 metų suteiktų psichologinių paslaugų kiekis vyrams išaugo 4 kartus, o moterims – 2 kartus. Tai labai džiugus ženklas, dabar reikia turėti vilčių, kad regionai šiuos skaičius irgi pasivys.

– Tyrimų duomenimis, įvairūs psichikos sutrikimai pastaruoju metu stipriai dažnėja tarp jauno amžiaus žmonių. Kaip pati galvoji, kas dėl to kaltas?

– O gal ne dažnėja, bet jauni žmonės nebebijo būti atviri ir kreipiasi pagalbos? Todėl statistika išsipučia lyginant su vyresnėmis amžiaus grupėmis arba ankstesniais laikais, kai žmonės bijodavo kreiptis pagalbos?

Nors rizikų sirgti dažniau tikrai yra. Manau, kad ramesnio būdo paaugliui tikrai gali būti sunku įsilieti į šį lekiantį, tūkstančius galimybių siūlantį pasaulį, kai jau 16-os matai bendraamžius, besirenkančius profesijas, darančius verslus, siekiančius dalykų, kurių anksčiau žmonės siekdavo sulaukę 30-ies. Tai nėra blogai, kad jauni žmonės tokie aktyvūs – bet tai skirta ne kiekvienam, todėl kiti gali jausti spaudimą. Todėl ramesnio būdo paauglys gali įgrimzti į nepasitikėjimą savimi, į nepritapimo jausmą, o ilgalaikis toks būsenos poveikis gali privesti prie rimtesnių sutrikimų. Todėl dažnai sakau, jei šiuo metu esi paauglys – neskubėk gyventi. Vos keliolikos dar nebandyk užkariauti viso pasaulio ir dar pabūk paaugliu.

Todėl dažnai sakau, jei šiuo metu esi paauglys – neskubėk gyventi. Vos keliolikos dar nebandyk užkariauti viso pasaulio ir dar pabūk paaugliu.

Ir reikia paminėti kitą priežastį, kuri kol kas visiškai nesprendžiama jokiomis prevencinėmis programomis – alkoholio ir narkotikų vartojimo kiekis. Pamenu iš savo paauglystės, jog visi mūsų vakarėliai apsiribodavo buteliu alkoholio ir kartais taip jau nutikdavo, kad kas nors turėdavo vieną žolės suktinę, kurią pasidalindavo su dideliu draugų ratu.

Dabar gi alkoholio ir narkotikų vartojimas yra išaugęs drastiškai. Paklausinėkite paskutinių klasių moksleivių – dauguma jų, tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose, labai greitai gali nusipirkti žolės, kokaino ar ekstazio tablečių.

Narkotikų ir alkoholio vartojimas jaunesnio amžiaus grupėse yra stipriai išaugęs – vakarėlis nebeįsivaizduojamas be daugybės kokteilių ir „kelių takelių sniego“. Šokiai be ekstazio klubuose irgi nebevyksta. Narkotikai, o ypač alkoholis, turi labai stiprų poveikį cheminiams procesams galvoje, todėl ilgalaikis jų vartojimas sujaukia chemiją smegenyse – ir tada nesunkiai išsivysto įvairūs sutrikimai.

Gal taip kalbėdama skambu kaip šventa sena bobulė – ne, tokia jokiais būdais nesiekiu būti ir nenoriu moralizuoti. Tačiau turime pažvelgti į faktus atvirai ir juos priimti, kadangi kol kas šias problemas tiek valstybė, tiek visuomenė dažnai ignoruoja.

– Ne paslaptis, jog kalbant apie psichikos sveikatą ir savižudybes, Lietuva neturi kuo didžiuotis – liūdnojoje statistikoje lyderiaujame. Kaip manai, kodėl? Ar lietuviai vis dar nedrįsta pripažinti, kad turi emocinių problemų ir kreiptis į specialistus, ar apie tai tiesiog yra per mažai šnekama ir per mažai rūpinamasi žmonių psichologine būkle?

– Dėl didžiausio savižudybių skaičiaus, mano nuomone, atsakinga yra valstybė – dėl požiūrio į psichikos sutrikimus ir šiuolaikinio gydymo sistemos nebuvimo; ir visuomenė – dėl sergančiųjų stigmatizavimo ir netoleravimo.

Aš manau, kad Lietuva yra viena labiausiai psichologiškai nukentėjusių posovietinių valstybių, kuri iki šiol negali išsigydyti padarytų istorinių žaizdų.

Aš manau, kad Lietuva yra viena labiausiai psichologiškai nukentėjusių posovietinių valstybių, kuri iki šiol negali išsigydyti padarytų istorinių žaizdų. Prie to pridėkime tai, kad visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad jei žmogus prisipažįsta sergantis depresija, nemaža dalis visuomenės pradeda į jį žiūrėti pašaipiai ir pareiškia, kad „užteks čia išsidirbinėti, paliūdėk ir nusiramink“.

Aš pati esu daugybę kartų mačiusi tokių komentarų apie save – kad turiu puikų socialinį gyvenimą, kad uždirbu pinigų, kad esu graži ir man nieko netrūksta – todėl maivausi dėl savo depresijos ir taip siekiu susilaukti daugiau dėmesio. Ta visuomenės dalis visiškai nesuvokia, kad depresija nesirenka amžiaus, išsilavinimo, pinigų kiekio, draugų skaičiaus – ji kankina įvairiausių visuomenės sluoksnių žmones nepaisydama jų pragyvenimo lygio ar draugų rato.

Depresija nesirenka amžiaus, išsilavinimo, pinigų kiekio, draugų skaičiaus – ji kankina įvairiausių visuomenės sluoksnių žmones nepaisydama jų pragyvenimo lygio ar draugų rato.

Tai dabar įsivaizduokite – sergi depresija, niekaip negali išsikapanoti, bet internete, tarp draugų ir televizijoje nuolat matai tokį požiūrį į sergančiuosius. Ar išdrįsi kreiptis pagalbos ir pripažinti savo ligą? Ne. Todėl dauguma žmonių pasirenka gyventi su ja ir savom jėgom bando nuo jos išgyti. O dažniausiai nepavyksta.

Blogiausia situacija visgi yra vyrams. Lietuvoje vyrai žudosi 4–5 kartus dažniau nei moterys. Manau, kad tam didelę įtaką daro tas senas, pelėsiu dvokiantis, stigmatizuotas požiūris, kad vyras turi būti tvirtas kaip uola, negali verkti, negali turėti jausmų, visus sunkumus turi užgniaužti ir likti tikru „macho“. Todėl nedrįsta kreiptis psichologinės pagalbos, kad iš aplinkinių negautų „žliumbiančios bobos“ įvaizdžio. Visuomenė privalo atsikratyti tokio požiūrio, kitaip stipraus pokyčio nebus.

– Visai gali būti, jog šį tavo interviu skaitys žmonės, kurie ir patys išgyvena psichikos sveikatos problemas, gilią emocinę duobę. Ką tokiam skaitytojui norėtum pasakyti?

– Daug pasakyti nereikia. Pirma, neužsispauskite tik savyje, ieškokite profesionalios pagalbos. Kuo greičiau, jau šiandien. Antra, nepamirškite draugų ir artimųjų, prisiverskite paprašyti jų pabūti kartu, bandykite pasikalbėti. Trečia, išbandykite meditaciją, tai padės mintims aprimti ir susidėlioti. Ir ketvirta – „It gets better“. Anksčiau ar vėliau tikrai pasidaro geriau, reikia tik pradėti vykdyti kurį nors iš trijų punktų.

Pirma, neužsispauskite tik savyje, ieškokite profesionalios pagalbos. Kuo greičiau, jau šiandien.

– Agne, pokalbį norėčiau pabaigti šviesiai. Tad sakyk, kas tau šiandien, nepaisant psichikos sveikatos ligų diagnozės, suteikia daugiausia vilties ir džiaugsmo?

– Man atrodo, B.Sruoga „Dievų miške“ yra rašęs, kad ironija ir sarkazmas gelbėja nuo gyvenimo beprotybės. Mokėti pasijuokti ir ironizuoti savo problemas kartais ne tik reikia, o ir būtina. Ir, tikiu, tai man padeda iki galo neišprotėti.

Gal jei ją pamilsiu, ji mane paliks? Yra taip buvę su žmonėm. (juokiasi)

Beje, kiekvieną rytą užsisakydama kavos prašau dvigubo depresso. Visada prajuokina.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką