– Teatro kritikė Rūta Oginskaitė tave, man rodos, itin taikliai apibūdino: „Airidos prigimtis verčia ją būti tarytum atskirai nuo visų, nedalyvauti žaidime, neigti jį, stebint iš šono, – lyg kažkur už kampo lauktų tikresnis žaidimas, „vertas žvakių“...“
– Užaugau Palangoje, mūsų miestelio biblioteka buvo sala, į kurią su džiaugsmu save „ištremdavau“. Baisiausiai norėjau tapti bibliotekininke, kuri saugo paslaptingus lobius – knygas. Nepatikdavo eiti į miestą, stovėti eilėje prie mandarinų, dešros ar konservuotų žirnelių ir matyti, kad žmonės jaučia deficitą. Tremtyje, kurią pasirinkau, tarp knygų buvo saugu. Net nenutuokiau, kad po daugybės metų Miranda tokioje knygų oazėje irgi atsidurs?! Spektaklis atsirado laiku. Esu pasirengusi atidaryti duris į pasaulį, kuriame tiek metų gyvenau. Pagaliau atėjo laikas paslaptis atskleisti…
 |
| Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda“. |
– Kokias paslaptis? Paslapčių niekas nedeklaruoja viešai scenoje…
– Ir dar kaip deklaruoja! Kriminalines ar politines – ypač garsiai. O vidines – dangsto. „Miranda“ be gailesčio atskleidžia manąsias. Nėra lengva. Tūnojusios kažkur užkištos, jos ima ir apsišviečia – labai asmeniškos, intymios, skaudžios. Neabejoju, drauge vaidinusiam Povilui Budriui – irgi. Ir Oskarui, ir kompozitoriui Antanui Jasenkai, ir scenografui Dainiui Liškevičiui. Mes kūrėme spektaklį, drąsindami vienas kitą: nebijokim, kalbėkim apie TAI. Didžioji „Mirandos“ paslaptis – ar pavyks žiūrovui rasti, apie KĄ. Man vienas atsakymas atėjo per premjerą, kitas – po penkto spektaklio. Vengrijoje po premjeros žiūrovė su ašaromis akyse dėkojo už tai, kad spektaklis atvėrė duris į baisiuosius jos sielos kambarius. Aš jai dėkojau, kad buvome kartu. Miranda sako: „Nebijok!“ Nebijok pažvelgti į savo vidų, pamatysi, baubas nėra toks baisus, kai ištrauki jį į šviesą.
Visą interviu skaitykite žurnale „Laima“.
