Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Aušra Štukytė: „Jei nebūčiau pagriebusi už uodegos, mano laimė būtų pabėgusi“ (papildyta spalio 28 d.)

Aktorė Aušra Štukytė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Aktorė Aušra Štukytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kuo jau kuo, o sergant žvaigždžių liga jos tikrai neapkaltinsi. Gatvėje ji be jokios puikybės šyptelės praeinančiam valkatai, priglaus paklydusį šunį, išsiglėbesčiuos su barmenu, parduotuvėje paplepės su kasininkėmis („Ak, ak, mes jus vakar matėme ekrane!“), o su bičiuliu pasidalys kad ir paskutiniu duonos kąsniu... Ir vargu ar kas nors pasaulyje galėtų užgesinti aktorės, televizijos projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ dalyvės Aušros Štukytės (33) optimizmą: net ir pačią liūdniausią akimirką ji nepraranda tikėjimo, kad viskas bus gerai.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Gyveni šokiais nuo ryto iki vakaro... Ir kas čia gero? Neatsibosta, nesinori trenkti jų į kampą, kristi ant sofutės ir pagaliau prisikimšti spurgų?

Dar ne... Visada mėgau šokius. Pamenu, studijų metais reikėdavo keltis septintą ryto ir viešuoju transportu viduržiemį trenktis į akademijos rūmus mokytis scenos judesio – na, pasakyk, koks čia malonumas?.. O aš kaifuodavau: mane tai įkvėpdavo visai dienai. Todėl ir dabar, strakaliodama kone kiaurą parą, jaučiuosi laimingas žmogus. Šiuo metu neturiu darbo teatre, tad šokis man – atsvara.

Pajutai, kad tavo populiarumas padidėjo? Gatvėje žmonės dažniau atpažįsta, kaimynai Užupyje neduoda ramybės?

Tą skonį labiausiai pajutau pradėjusi vaidinti seriale „Moterys meluoja geriau“. Nustebau, kad tokių skirtingų sričių, tokio skirtingo išsilavinimo žmonės domisi tomis pačiomis kasdienėmis istorijomis. Vasarą filmavausi reklaminiame klipe apie turizmą Lietuvoje, su kūrybine grupe teko daug keliauti, ir visur girdėjau tą patį klausimą: „Vilma, Vilma... Kas toliau bus seriale? Ar susieisite su Kostia?“ Buvo ir kurioziškas atvejis: kažkuriame miestelyje užėjusi į „Maximą“ nusipirkau apatinio trikotažo.

Mane pamačiusios, kasininkės sutriko, paskui puolė labintis, visos paplepėjome, pajuokavome, atsimojavome: „Jūs nuostabi, labai jus mylime!“ Išeinant kažkas supypsėjo, bet apsaugos darbuotojas tik plačiai nusišypsojo. Grįžtu namo į Vilnių – žiūriu, ant visų prekių paliktos apsaugos nuo vagysčių. O tų magnetukų, pasirodo, taip paprastai neatkabinsi... Krapštydama žirklėmis sugadinau ir pirkinius. Galėjau nunešti į vietos parduotuvę, bet tikriausiai nebūtų patikėję, būtų sakę: tokia žvaigždė, o vagiliauja (juokiasi). Ir aiškinkis, kad gudri...

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Auara `tukytė ir Tomas Slausgalvis
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Aušra Štukytė ir Tomas Slausgalvis

Tai tiek tos žinomumo žalos... O daugiau vien pliusai? Sakyk, ar visada norėjai tokios viešumos, smagaus, ne rutininio darbo? Gal ir ne visiems jis smagus, bet tu, rodos, nuoširdžiai tuo mėgaujiesi.

Bet koks darbas anksčiau ar vėliau tampa rutina, tačiau tą teigiamą požiūrį norėčiau išsaugoti kuo ilgiau... Visada žinojau, kad nerasiu laimės diena iš dienos kulniuodama į tą pačią kontorą. Kai baigusi mokyklą susiruošiau stoti į Policijos akademiją, mokytojai nepatikliai raukėsi, tėvai irgi nedžiūgavo, tad nusprendžiau – bandysiu tapti aktore! Tada net nežinojau, kur ta aktorystė studijuojama, bet likimas nesipriešino: greitai paskambinau, traukiniu nulėkiau ir... įstojau.

Bet vis tiek, žvelgiant iš suaugusio žmogaus pozicijų, reikia pasakyti: kitose profesijose užtikrintumo yra daugiau. Bent jau žinai, kad rytoj ir poryt bus darbo...

Be abejo, sutvarkyta buitis yra didelė vertybė. Bet nuoskaudų dėl to niekada nejutau: žinau, kad niekas už mane neįdės maisto į lėkštę, ir džiaugiuosi, kad darbas darbą veja. Pirmąsyk televizijoje atsidūriau dar studijų metais – dirbau su Algiu Greitai laidoje „Orbita“. Kita, patekusi į tą kompaniją, turbūt būtų pasijutusi nejaukiai, o aš kvatodavau iš juodojo humoro. Nelabai kokia aktorė tada buvau, bet kai žmogus mėgsta tai, ką daro, visi į jį žvelgia teigiamai. 

Tačiau apskritai išvaizda aktorėms juk turi daug reikšmės.

Iš kolegų vyrų esu girdėjusi gana žiaurių replikų apie kitas aktores: „Šita gerai vaidina, bet veidas kaip kumelės... Ir papų nėr...“ Bet juk vyrai apie visas moteris taip kalba! O apsisukę, žiūrėk, vis tiek kviečia dirbti tą negražiąją, nes ji, nors turi kumelės veidą, gerai vaidina (juokiasi). 

O tu prie kurių save priskirtum?..

Niekada nelaikiau savęs gražuole. Mano kurso draugės – viena už kitą gražesnės: Eglė Driukaitė, Žemyna Ašmontaitė, Brigita Arsobaitė... Jų buvo ir daugiau, bet vienas įsuko šeimyniniai reikalai, kitas pasiglemžė priklausomybės, nesvetimos jautrios sielos žmonėms. O aš, žiūrėk, likau: vis per tuos atsitiktinumus... Diplominiame spektaklyje „Baltaragio malūnas“ vaidinau Uršulę, ir į repeticiją visai netyčia užsuko aktorius Evaldas Jaras. Pakako vos penkių minučių, kad vėliau jis pasiūlytų šviesaus atminimo Sauliui Mykolaičiui, kuris režisavo spektaklį „Ivanovas“, pakviesti mane atlikti pagrindinį vaidmenį. Pamenu, su Sauliumi susitikome vasarą: aš, mergaitė be vardo ir pavardės, baisiausiai jaudinausi. Tokia atsakomybė užgriuvo, kad nežinojau, kaip elgtis: ką tik buvau viena iš daugybės studenčių, trečias grybas penktoj eilėj, ir staiga man siūlo pagrindinį vaidmenį Nacionaliniame dramos teatre! Maniau, jis lieps ką nors pavaidinti, duos paskaityti tekstą, o Saulius tik pažvelgė į akis: „Valgyti nori?“ Užsakė sriubos, o man rankos dreba, ta sriuba stringa gerklėj, lyg sausą bulvę valgyčiau... „Gerai, – pasakė. – Tiksi.“

Visada buvau optimistė. „Nesvarbu, kad dabar sunku, bet juk kada nors bus gerai“, – tikinau save. Buvo laikas, kai sėdėjau be darbo, be mylimo žmogaus, visiškai viena svetimame mieste. Buvo laikas, kai „Litexpo“ rūmuose naktimis dirbau stendų tvarkytoja ir valytoja, naktiniame klube pardavinėjau bilietus, stomatologijos klinikoje buvau administratore... Bet vis atsirasdavo tas tikėjimas, nes galimybių juk visada yra. Galima emigruoti. Galima grįžti pas tėvus ir susirasti normalų darbą: pavyzdžiui, išbandyti laimę dirbant Radviliškio kultūros srityje. Po truputį įsisukčiau, gal net nuosavus namus pasistatyčiau... Bet vos pradedi ruoštis kardinaliai viską keisti, ir iš buvusio gyvenimo, kurį jau nukišai į tolimą lentyną, atsiveja skambutis: „Kuriame laidą, mums reikia aktorės. Ateisi?“ Žinoma, ateisiu.

Taip ir nuplaukia nuosavi namai Radviliškyje...

Tiek to (juokiasi). Po „Orbitos“ buvo „Be tabu“, paskui – „Dzin“. Džiugas Siaurusaitis su manimi vaidino Sauliaus Mykolaičio spektaklyje, supažindino su visa „Be tabu“ komanda – taip patekau pas prodiuserį Saulių Bartkų. O Bartkui patinka žmonės, kurie mėgsta dirbti ir nezyzia dėl smulkmenų. Nėra pinigų? Suprantu. Supratau ir Emilį Vėlyvį, kai jis, ėmęsis režisuoti filmą „Zero 2“, paklausė: „Vaidinsi pas mane už dyką?“ – „Aišku, vaidinsiu.“ Iki tol jis manęs net nebuvo matęs.

„Dzin“ filmavomės su Ieva Stasiulevičiūte, Vytauto Šapranausko drauge: susibendravome, sutapo humoro jausmas. Ir kai sykį jiedu su Vytautu vakarieniavo su Vėlyviu, o tas paklausė, ką Šapranauskas norėtų filme matyti kaip partnerę, Ieva, smeigdama salotos lapą, sušuko: „Taigi Štukytę!“ Paskui atsirado „Dviračio šou“: būtų smagu, jei naujajame Seime išdygtų kokia nors aktyvi šviesiaplaukė politikė, kurią aš galėčiau parodijuoti... O kol kas mano gyvenimas sukasi apie serialą „Moterys meluoja geriau“ ir šokius.

Sportinių šokių intymumas tavo gyvenimui visai netrukdo?

Galvojau apie tai. Ir su Dima (širdies draugas prodiuseris Dmitrijus Radinas – red. past.) apie tai kalbėjomės, ir Inetos Stasiulytės teiravausi – ji mano draugė, ir visi žinome, kuo jai tie šokiai baigėsi (juokiasi). Aktorės – jautrios sielos būtybės, greitai prisiriša prie partnerių. Bet sakau – prisiriša, o ne įsimyli...

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Auara `tukytė ir Dmitrijus Radinas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Aušra Štukytė ir Dmitrijus Radinas

Bent jau ne kiekvieną...

Niekada nespjauk į šulinį. Bet apie savo partnerį Tomą Slausgalvį galiu pasakyti: džiaugiuosi, kad dabar turiu dar vieną šeimą. Bendraujame su jo žmona Gintare, jo mama, tėčiu... Vasarą net gyvenau pas juos Kaune: ryte treniruodavomės, vakare nulėkdavome prie ežeriuko.

Ir Dima tave suprato?

Dima neturėjo laiko apie tai galvoti, nes pats buvo įnikęs į rūpesčius: dirbo Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ (šypteli). Bet šiaip jis mane visada supranta ir myli.

O tu myli?

Dabar jau tikrai (šypsosi).

Kaip Dima atsirado tavo gyvenime?

Kartu dirbome renginiuose: su kurso draugais esame įkūrę renginių organizavimo įmonę „Kaukių akademija“, ir Dima prie mūsų prisijungė. Iš pradžių vienas į kitą nė nežiūrėjome. Nesu jo tipo moteris: iki šiol jis mylėjo smulkutes tamsiaplaukes, o aš – aukšta šviesiaplaukė... Ir pati ne į tokius vyrus žiūrėjau. Vyriško grožio idealas man yra amžinatilsį dėdė, mamos brolis dvynys – Puškino veido bruožų garbanotas blondinas. Na, tai ne visai Dimos atvaizdas...

Taigi niekas į nieką nesižvalgė...


Bet dirbome kartu. Susitinki ryte, kiaurą dieną leidi prie kompiuterio, sklando bendri juokai, bendros istorijos... Dima visada buvo tas, kuris neprašomas visoms merginoms paruoš kavos. Jei kuri sušalo – žiūrėk, atneš pledą ir apgaubs pečius. O tu gi tai pastebi, tu juk moteris, ir mintyse sau tyliai dėlioji pliusiukus: ček, ček, ček (šypsosi). Sykį užsisėdėjau iki vėlaus vakaro, susiruošiau namo, ir jis pašoko: „Palydėsiu.“ Einame ir šnekamės: iš pradžių – apie darbus, paskui – ne tik apie darbus. Vėliau, žiūrėk, jau pradedi ir guostis: atsiranda pasitikėjimo petys. Jis tuomet turėjo mergaitę, bet jie išsiskyrė. Kamantinėjau: „Juk ne dėl manęs?“ Sąžiningai atsakė, kad ne. Ir aš patikėjau: negi jis man būtų melavęs?..

Taigi draugai draugai...

Draugai draugai, o paskui staiga atsirado potraukis. Kai kurios bendradarbės irgi buvo jį nusižiūrėjusios... Nekovojau, bet jaučiau tvirtą ryšį. Kai Dima pateko į baisią avariją ir tris mėnesius gulėjo lovoje, suvokiau, kaip jį vertinu. Pamenu: trisdešimtasis mano gimtadienis, bėgioju per darbus, laukia vakarėlis „In Vino“ su draugais, o širdy – kažkokia tuštuma... Pasiimu kavos, pyragų ir einu lankyti Dimos. Prisimenu dabar tuos momentus ir suprantu: tas žmogus man jau tada buvo kur kas svarbesnis už visus draugus, su kuriais turėjau susitikti vakarėlyje...

Ir staiga viena akimi matau, kad mano žmogus, visas persimainęs, klaupiasi ant kelių, ir imu suvokti, kad čia tuoj dėsis rimti dalykai!..

Ir kas tau pagaliau nušvietė protą?

Draugė. Sėdėjome naktį dviese ir plepėjome, kaip mudviem sekasi. Gerbėjų visada turėjau: vienu metu buvo atsiradę net trys, ėjau į pasimatymus, bet nė vienas neprilipo, nors tu ką. Ir, atrodo, gražūs, vienas turtingas, kitas labai meniškos sielos, trečias išmintingas, bet... Taigi šnekamės su ja, ir aš vis nenutylu: „O Dima man sakė...“ „O mes kalbėjomės ta tema, ir Dima papasakojo...“ „O žinai, man labai patiko mano draugo Dimos mintis...“ Draugė klausėsi, klausėsi ir nekaltu balsu pasiteiravo: „Klausyk, ar tu tik neįsimylėjusi to savo draugo Dimos?“ „Ką čia nusišneki, – nusipurčiau. – Ne.“ Ne, ne, ne. O gal?..

Dimai tai pasakei ar teko pačiam atspėti?

Nereikėjo tų žodžių... Suvokimas staiga ištiko abu. Išėjome į miestą pasivaikščioti: rodos, kaip visada, bet kartu – ir visai kitaip. Aš jau viską supratau: tas žmogus mane traukia, tik neaišku, ką jis galvoja. Ir jis turbūt galvojo tą patį. Užsukome į barą, išgėrėme brendžio – nepadėjo. Į akis nežiūrėjau, šnekėjau bet ką, kad tik šnekėt, o jis pagavo, pabučiavo... Ir nukrito ta našta nuo pečių (juokiasi). Momentas galėjo slysti ir praslysti, bet spėjome jį pagauti... Rožinis etapas ir bendra buitis susiklostė tarsi savaime: pas mane vis daugėjo jo daiktų, o galiausiai atsikraustė ir pats. Apskritai viskas klostėsi savaime... Kurį laiką buvome ir išsiskyrę. Jis tiesiog per anksti iš vienų santykių perėjo į kitus: nebuvo spėjęs išsilaižyti žaizdų, reikėjo laiko susiprasti, atsigauti.

Atsigavo? Susiprato?

Tada jau aš stojau į kovą. Dima tikriausiai nebūtų kovojęs... Jis man to neparodė, bet visi draugai sakė, kad jam labai sunku. Man irgi buvo labai sunku, tik aš tai rodžiau. „Na, juk matai, mums nieko neišeina“, – sakė man būsimas mano vyras, o aš įrodinėjau priešingai. Turėjau drąsos pasakyti: „Žinau, kad tu mane myli, aš tave irgi myliu. Ir ką – dabar lauksime, kol ta meilė praeis? O ji tikrai praeis. Ieškosime kitų mylimųjų? Na, gerai, aš visur vėluoju: galbūt tu rasi tokią, kuri nevėluoja, bet gal ji bus pikta kaip širšė... Juk idealių žmonių nebūna.“ Ir įrodžiau aš jam savo teoriją, ir vėl parsiviliojau... Jei tąkart nebūčiau kovojusi dėl savo laimės, ji tikrai būtų nuo manęs pabėgusi. Už tai kabinu sau medalį (šypteli). 

Šią istoriją galėsi papasakoti savo anūkams...

Per praėjusį savo gimtadienį gruodžio viduryje turėjau velnišką nuojautą, kad Dima man pasipirš. Praėjo tas gimtadienis ir – nieko neįvyko. Kaip aš nusivyliau!.. Vaikščiojau visa susiraukusi. O jo idėja buvo pasipiršti per Naujuosius, ir jis jos laikėsi. Kantriai ieškojo žiedo: buvo nužiūrėjęs ir klasikinį, baltojo aukso su deimančiuku viduryje, bet draugas paragino rinktis spalvingą gėlytę, kur kas labiau man tinkančią... Per Naujuosius su draugais patraukėme į miestą, pakeliui aplankėme bičiulį barmeną, jis mums įpylė smagių šotų.

Prieš vidurnaktį užlipome ant kalno, o draugė, avinti aukštakulnius, liko apačioje. Ir staiga viena akimi matau, kad mano žmogus, visas persimainęs, klaupiasi ant kelių, ir imu suvokti, kad čia tuoj dėsis rimti dalykai!.. O draugė iš apačios šūkauja: „Tai jau kai pasipirš, nulipkite žemyn!“ Ir staiga nutyla supratusi, kad niekas nejuokauja... Gaila, kad neprisimenu nė žodžio, ką jis man tada kalbėjo, tik žinau, kad sakė kažką gražaus. Ir kažkuriuo momentu man galvoje perbėgo mintis: „Pliusiukas“... O paskui visas miestas su fejerverkais atšventė mūsų sužadėtuves.

Tradicinis klausimas: ar po jų kas nors pasikeitė?

Rytą buvo keista prabusti. „Juk niekas nepasikeitė per tas kelias valandas“, – stebėjosi draugai. Bet – pasikeitė: užsipildė ta moteriškoji pusė, kuri iki tol buvo tuščia. Draugė – tik draugė, o sužadėtinė, namų židinio saugotoja, būsima mama – jau visai kas kita... Iki tol atrodė: svarbiausia – darbas, gero vaidmens dėl nieko nemesčiau. O dabar jau pagalvoji, kad dėl šeimos tas vaidmuo galėtų ir palaukti... Tikrai galėčiau atsisakyti vaidinti, jei Dievas man dovanotų galimybę tapti mama.

Ir jeigu ne tie šokiai...

Tikriausiai dabar jau būtume susituokę. Bet vasarą Dima dirbo paromis, būčiau turėjusi viena viską organizuoti, aš to nenorėjau, tad nutarėme palaukti. Svajojome susituokti prieš šalnas, o dabar jau galvojame: kodėl gi ne žiemą? Bičiulis dizaineris Liutauras Salasevičius mane papuoš... Bus gražu, snigs... Dima mane myli visokią. Aš jam esu graži. Ir viskas su juo yra gerai. Taip, tai mano žmogus, ir tebūnie ta istorija su laiminga pabaiga.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Aušra Štukytė
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką