Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Lina Rastokaitė-Siaurusaitienė: „Vilnius mane išmokė drąsos. Nepakovosi – neturėsi“

Lina Rastokaitė-Siaurusaitienė
Viganto Ovadnevo/„Žmonės“ nuotr. / Lina Rastokaitė-Siaurusaitienė
Šaltinis: „Žmonės“
1
A A

Ryški. Temperamentinga. Išmoninga. Jai nėra lygių. Projekto „Žvaigždžių duetai. Istorija prasideda iš naujo“ komisija aktorės Linos Rastokaitės-Siaurusaitienės (33) ir estrados grando Egidijaus Sipavičiaus porai negaili nei pagyrų, nei aukščiausių įvertinimų. Tačiau nulipusią nuo scenos Liną sunku atpažinti: kukli, savikritiška, kartais savimi nepasitikinti, daug dvejojanti.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ji abejojo ir sulaukusi pasiūlymo dalyvauti populiariame projekte. Galiausiai nugalėjo noras tobulėti. „Tik nemaniau, kad tai pareikalaus šitiek laiko. Juk ne šokiai! Balsą, klausą turiu, šiek tiek dainuoju – maniau, tikrai seksis lengviau. Tačiau kol išsirenki dainą, sumąstai, kaip ją pateikti, surandi nebanalių sprendimų... – sukiodama šiaudelį stiklinėje sulčių svarsto Lina. – Apskritai esu linkusi abejoti, Egidijus, nors ir visai nerimtai, pyksta: „Kaip tu taip gali?!“ O aš manau, kad pirma idėja ne visada būna pati geriausia, neretai ji būna banali, klišinė...“

Esi perfekcionistė?

Pastaruoju metu kažkodėl dažnai išgirstu, jog tokia esu, bet taip tikrai nėra. Juk žmogus, linkęs tingėti, negali būti perfekcionistas (juokiasi)!

Jei ir nesi, matyti, kad su scenos partneriu į kiekvieną pasirodymą įdedate daug širdies, kūrybos. Dar akivaizdu, jog muzikoje nesi naujokė.

Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, smuiko klasę, bet pasidarė sunku ir mečiau. Nesu kantri, kai tenka imtis dalykų, kurie reikalauja kruopštumo. Kai sąsiuvinyje reikėdavo pažymėti, kiek namuose grojau, prikurdavau, prirašydavau bet ko. Tėvai, mokytojai siūlė rinktis kitą specialybę, daryti pertrauką, bet griežtai pasakiau, kad į muzikos mokyklą nebenoriu. Troškau bėgti, lėkti, sportuoti. Po kurio laiko atsidūriau pirmoje Šiauliuose mergaičių regbio komandoje...

Šis sportas – anaiptol ne mergaitiškas!

Bet regbis man patiko. Įsivaizduoju, ir vaikinams turėjo patikti žiūrėti, kaip merginos kalasi: krinta, vartosi, kūliais purve ritasi, keliasi nubalnotais keliais (kvatojasi). Mamytė vis gūžčiojo pečiais, bet paskui nusprendė: „Gal ir gerai: namo grįžti tokia rami.“ O man patiko, ir net nesvarbu, kad iš mūsų reikalavo labai daug: vien per apšilimą reikėdavo nubėgti aštuonis ratus, o už kiekvieną praleistą įvartį darydavome po penkiolika atsispaudimų. Iš pradžių buvo sunkoka, bet tokie dalykai žmogų sutvirtina. Sakai, regbis – nemergaitiškas? Bet užtat kaip kieta (juokiasi)!

Vis dėlto baigusi mokyklą atsidūrei ne regbio profesionalų komandoje, o Klaipėdos universitete, ėmei studijuoti režisūrą.

Baigusi mokyklą stojau į režisieriaus Rimo Tumino renkamą aktorių kursą Muzikos ir teatro akademijoje, bet neįstojau. Nenorėjau delsti dar metus ir nuvažiavau į Klaipėdą. Man atrodė, kad aktorystė su režisūra – visai šalia, o ir studijuodama vis tiek labiau gilinausi į aktorystės paslaptis. Net dėstytojai tai matė ir žinojo... Antrame kurse pradėjau dirbti Pilies teatre pas Alvydą Vizgirdą, čia galėjau puikiai realizuoti save kaip aktorė.
Vilniuje gyvenu jau aštuonerius metus, tačiau iki šiol užsimerkusi jaučiu Klaipėdos dvasią. Ten net oras visai kitoks! Klaipėda yra džiazas. Tik Klaipėdoje ryte kavinėje gali sutikti savo dėstytoją, kuris dar net nebus migęs ir tau padovanos savo poezijos knygelę.

Dainuoti taip pat įkvėpė Klaipėda?

Ilgus metus dainuodavau tik vonioje. Mamytė sakydavo, kad kai langai atidaryti, ir dvyliktas aukštas negelbėja – pirmame vis tiek girdėdavosi. Dalyvavau ir viename kitame konkurse, bet niekada to nesiėmiau rimtai. Sau ir tėvams dainavau visą gyvenimą, o kitiems – tik priešokiais. Klaipėdoje su dėstytoja parengėme muzikinę programą, retkarčiais koncertuodavau. Kartais atrodo, kad dainuoti norėčiau visą gyvenimą, bet, matyt, trūksta besąlygiško pasitikėjimo savimi.

Visada verta turėti atskaitos tašką: niekada savęs nelyginu su prastesniais, visada – tik su geresniais. O geresnių už mane tiek daug, kad nori nenori jauti gėdą. Man sako: „Lina, juk tiek yra dainuojančių bebalsių – eik ir dainuok!“ O man nesinori lygintis su jais, aš mieliau lyginsiuosi su Rosita Čivilyte, Neda ar puikiomis džiazo atlikėjomis, tik štai iki jų man dar reikėtų padirbėti. Galbūt man trūksta ambicingumo, turbūt dėl jo nepajudu iš vietos. Norėčiau atmesti savo baimes ir pradėti rimtai dainuoti – kiek galima laukti?! Man nereikia daug klausytojų, puikiai suprantu, jog nesu ilgaplaukė ilgakojė gražuolė ir savo metro šešiasdešimt trijų centimetrų ūgiu didžiųjų scenų neužkariausiu. Kita vertus, turiu prisipažinti: konkrečių planų kol kas neturiu. Nors ne – vieną jau turiu!

Galbūt būtų neblogai, jei tokio plano pirmoje eilutėje atsirastų įrašas „Laimėti „Žvaigždžių duetus“?

Kaip į tokį klausimą atsakyti nuoširdžiai? Vis tiek akys išduos, veide atsiras paslėpta šypsena, kad meluoju, nors ir norėsis rėkti: „Ne, ne, jokiais būdais nenoriu laimėti, man svarbu tik dalyvauti!“ Eidama į projektą išties neturėjau tikslo laimėti – kas man iš to laimėjimo? Ar laukia kontraktas? Ne. Vis dėlto laikui bėgant atsiranda azartas, smalsumas, noras pamatyti, ką dar sugebame.

Lina Rastokaitė
Lina Rastokaitė

O gyvenime esi azartiška?

Stalo žaidimuose – taip! Turiu draugę, kuri labai panaši į mane. Jei esame poroje, jaučiu, kad kitiems net neįdomu su mumis žaisti – mudvi sužvėrėjame, akys pradeda keistai žibėti. Kiti žaidžia dėl malonumo, o mes – tik dėl laimėjimo.

Kokie keliai tave atvedė į Vilnių?

Galbūt iš Klaipėdos niekada nebūčiau išvažiavusi, nes man ten tiko viskas: turėjau puikią terpę vaidinti, galėjau dainuoti, turėjau draugų, pažįstamų, bet jaunatviška meilė susuko protą. Dar man sakė, kad Vilniuje daugiau galimybių... Tačiau realybė pasirodė visai kitokia: sostinės teatrai tikrai manęs nelaukė išskėstomis rankomis.
Pradėjau ieškotis darbų: padirbėjau Kino studijoje, vėliau sulaukiau pasiūlymo parašyti scenarijų renginiui, pradėjau dirbti renginių organizavimo agentūroje. Staiga pasiūlė pastatyti roko perą, o pastačiusi supratau, kad noriu dirbti tai, ko mokiausi. Ir aš surizikavau: mečiau darbus, ankstesnį savo gyvenimą ir... pradėjau dainuoti varjetė.

Paskambinti režisieriui Sauliui Kizui, kuris tuo metu „New York“ klube statė varjetė programą, ir pasakyti: „Noriu dainuoti“, buvo drąsus žingsnis?

Tą varjetė pamačiau jau pastatytą. Susižavėjau, sakiau – ir aš taip noriu! Tada kažkas iš artimų žmonių pasiūlė tiesiog paskambinti režisieriui. Susitikome, ir jau artimiausią šeštadienį (pati negalėjau patikėti) stovėjau scenoje kartu su Rūta Ščiogolevaite, Rasa Rapalyte... Gal būtent Vilnius išmokė mane drąsos. Klaipėdoje niekas nesigiria nei darbais, nei talentais, o čia – visiškai kitaip: nepakovosi – neturėsi. Iš tikrųjų esu bailiukė: ilgai svarstau, galvoju, dvejoju, stačia galva nešoku, tačiau atsisukusi atgalios matau, kad gyvenime imuosi visko, ką pasiūlo, nieko neatsisakau.

Po kurio laiko visiškai atsitiktinai mane pakvietė vaidinti spektaklyje „Boeing Boeing“. Maniau, tikrai pridarysiu į kelnes: šitiek metų nevaidinusi vaidinsiu su tokiais aktoriais kaip Ramūnas Cicėnas, Gintarė Latvėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas, Edita Užaitė? Aš?! Savyje daug visko reikėjo nugalėti – kompleksus, baimes, kad nesugebėsiu, būsiu prasčiausia. Bet nuo šio spektaklio prasidėjo naujas etapas: atsirado vienas kitas vaidmuo teatre, sulaukiau kvietimų vadinti serialuose. Visus juos priėmiau, net nesvarsčiau, verta ar ne, – juk nebuvau apkrauta darbais pas Eimuntą Nekrošių ar kitus žymiausius Europos režisierius (juokiasi).

O ambicijų padirbėti su geriausiais režisieriais dar turi?

Turiu dar svajonių! Puikiai suvokiu dabartinę savo situaciją: esu trisdešimt trejų, nebesu studentė. Na, nebent... Nebent vieną dieną sėkmė atidarys langą ir įsileis mane.
Bet kokioje veikloje reikalinga sėkmė. Turbūt sėkmingi žmonės tuo ir skiriasi nuo nesėkmingų (šypsosi)... Ne, niekuo nesiskundžiu: man irgi kartais pasiseka, bet kartais tos sėkmės pritrūksta. Šią akimirką gyvenu puikiai, nors, aišku, darbo teatre visada norėtųsi daugiau.

Monospektaklyje „Aš lauksiu tavęs, mylimasis“ vaidini neurotišką namų šeimininkę Mariją, šeimoje nepatiriančią meilės. Nors kiek esate panašios?

Marijoje daug mano asmeninio požiūrio į tam tikrus dalykus, nors problemų, su kuriomis susiduria mano herojė, nesu išgyvenusi: manęs niekas netalžė, nedaužė, vyras niekada nelaikė užrakintos. Neturiu vaikų, niekada neturėjau gerokai už save jaunesnio meilužio, o ir Italijoje nesu buvusi. Galima sakyti, esu visiška Marijos priešingybė. Ji provokuoja kalbėdama apie asmeninį gyvenimą, kai ko prikuria, kai ką sutirština, kai ko nepabrėžia – elgiasi, matyt, kaip daugelis moterų. Ji naivuolė, ieškanti moteris. Bet štai jos humoras, kritiškas požiūris į save ir mokėjimas pasijuokti iš savęs man labai artimas.

Kokia esi kasdieniame gyvenime?

Laikui bėgant vis dažniau pastebiu, jog darausi uždara, vis sunkiau prisileidžiu svetimus žmones: „Bus daug nepažįstamų? Reikės su jais bendrauti? Šnekėti? Apie ką?!“ Vis svarstau, ar tikrai verta eikvoti tam laiką...
Kalbėti apie savo moteriškumą sunkoka. Aišku, naudojuosi kai kuriomis moteriškomis gudrybėmis: moku gražiai paprašyti, kai kada – labai moteriškai supykti, o ir apsiverkti man – jokių problemų. Aš ir taip esu labai skausmingo veido: žmonės sako, kad jei nesišypsau, atrodau taip, lyg tuoj tuoj apsiverksiu (šypsosi). Bet jei šypsausi...

Namuose esu viena iš tų, kuri visiškai nesureikšmina buities. Smagu ką nors padaryti, bet smagu tik tada, kai tai galima padaryti greitai. Galiu pasodinti gėlytę ar prieskonį, bet ravėti – tingiu. Neseniai pas mus lankėsi laida „Svajonių sodai“, daug visko prisodino – nežinau, kaip mudu su Džiugu (Linos vyras aktorius Džiugas Siaurusaitis – red. past.) su tuo tvarkysimės... Iki tol didžiulį plotą aplink namus buvome „išpuošę“ didžiuliais akmenimis – kad tik niekas neaugtų. Mums atrodė, bus gražu, bet kai tuos akmenis sudėjome, vienas kitam su Džiugu tepasakėm, jog bus gerai, nes vien nuo minties, kad juos reikės vėl kur nors nešti, darėsi negera. Kad vaizdas pro langą pasikeistų, reikėjo sulaukti „Svajonių sodų“ komandos (juokiasi).

Taip du po vienu stogu gyvenantys aktoriai sprendžia buities problemas? Kažkada Džiugas sakė, kad abu esate kūrybos žmonės, todėl puikiai vienas kitą suprantate: jums nekyla klausimų, kodėl sekmadienio vakarą vienam ar kitam būtina išeiti, arba kodėl po premjerinio baliaus grįžtama tik paryčiais.

Yra nemažai porų, turinčių skirtingas profesijas, bet lygiai taip pat puikiai sugyvenančių. Aš to visiškai nesureikšminu – man svarbu, kad žmogus būtų geras (juokiasi). Gal aktorius aktoriui atlaidesnis?

Beje, o duše vis dar dainuoji?

Žinoma! O Džiugas nekreipia dėmesio. Jis turbūt pasidarė kaip tie vietiniai, kurie gyvena prie Niagaros krioklio ir nebegirdi jo šniokštimo (juokiasi).

Lina Rastokaitė ir Egidijus Sipavičius
Lina Rastokaitė ir Egidijus Sipavičius

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką