Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Marius Repšys: „Turi būti lankstus ir kūnu, ir siela“

Marius Repšys
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Marius Repšys
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Labai gali būti, kad jis visam gyvenimui ir liks Vandalas. Na, tas, iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“. Keikūnas, benamis, Tėvynės išsiilgęs šuo – Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje tokių – tūkstančiai. Vandalo vaidmenį visai nesigėdydamas ir nesimaivydamas Nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys (28) vadina tramplinu į teatrą. Atrodo, tas tramplinas jį bus išmetęs labai aukštai, mat dabar Mariui siūlomas vienas vaidmuo po kito, o jei ir lieka laisva minutė nuo teatro, ją su didžiausiu malonumu skiria šeimai.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Esi sakęs, kad teatras – didžiausia tavo gyvenimo avantiūra. Betgi avantiūra ir Auksinis scenos kryžius už Vandalo vaidmenį „Išvaryme“ – visiškai nederantys dalykai...

Stodamas į Muzikos ir teatro akademiją, rizikavau savo gyvenimu – juk niekas nežino, kas išeis. Būsi bedarbis ar gausi Auksinį scenos kryžių.
Scena mane traukė, tačiau niekuomet rimtai apie ją negalvojau. Mama buvo pažįstama su aktoriumi Dainiumi Kazlausku, žavėjausi juo, mėgau Vytauto Šapranausko laidas.

Tačiau mokyklos vakaruose eilėraščių nedeklamavai, renginių nevedei, teatro būrelio nelankei?

Kodėl ne? Paskutinėse mokyklos klasėse renginius vedžiau. Ir man visai patiko būti scenoje. Tikriausiai viliojo galimybė atsidurti dėmesio centre. Nors dėmesio man netrūko, mokiausi dvejetais, buvau išdykęs. Jei ką nuskriausdavau, atsiprašydavau, tiesą sakant, labai blogas nebuvau. Turėjau tokį draugą – Butkų, jis dabar gyvena Airijoje, tai viską dviese – bukas ir dar bukesnis. Susigalvoji kokią nesąmonę ir visą dieną suki, erzini mokytojus. Kartą vos nepadegėme Aktų salės scenos...

Tada mama už pakarpos ir – į kovos menus, kad nesąmonių nekrėstum?

Mama nečiupo, pats susičiupau. Pasijutau per toli nuėjęs – pradėjau gerti, rūkyti, o tai man visai nepatiko. Tada buvau gal devintoje klasėje. Rūkyti mečiau, gerti – irgi, bet pokštai liko. Ir sportas.

Nuo kelerių metų pradėjai domėtis kovos menais?

Pirmąją treniruotę prisimenu... Atrodo, man buvo septyneri. Išmėginau gal šešis skirtingus būrelius.

Kokį diržą nešioji?

Diržo neturiu, bet karatė, boksas ir akrobatika išugdė užsispyrimą, valią, išmokė disciplinos. Daugelį dalykų galiu padaryti tik dėl to, kad atkakliai sieku tikslo. Sporto meistru netapau, tačiau visa tai, ko išmokau, dabar padeda teatre. Aktorius turi būti lankstus ir kūnu, ir siela – privalo prisitaikyti prie režisieriaus, prie scenos partnerių, galvoti apie juos, o ne apie savo ambicijas.

Na, visi režisieriai, su kuriais dirbi, nelengvo charakterio – Gintaras Varnas, Vidas Bareikis, Oskaras Koršunovas, kine – Deimantas Narkevičius, Andrius Blaževičius, Emilis Vėlyvis...

Turi rasti bendrą kalbą, daryti, ką nori jie, o ne ką tu. Tokia profesija, juk esi atlikėjas.

Į sceną pirmą kartą užlipai ne kaip aktorius, o kaip akrobatas...

Per akrobatikos treniruotę manęs paklausė, ar norėčiau „Skrajojančiame Olande“ palaipioti kopėčiomis. Palaipiojau ir... užsikabinau.

Tai toji scena – lyg medumi patepta. Žiūrėk, ima kojos ir prilimpa...

Tikriausiai taip ir yra. Juk sako: iš teatro neįmanoma išeiti, tik kojomis į priekį išneša. Net jei teatrą pliksi, visada būsi šalia jo, lyg pelkė įtraukia tas magiškas daiktas. Ir kiek daug jam gali atiduoti! O kai viską atiduodi, galvoji, kad galėjai ir dar...

Esu girdėjusi, Vandalo vaidmenį „Išvaryme“ pats išsiprašei.

Vandalą vaidinti turėjo Algirdas Gradauskas. Pamenu, sėdime visi ratu, režisierius klausia, kas kokio vaidmens norėtų. Sakau: noriu Vandalo. „Gal geriau tu brolį...“ – paprieštaravo režisierius. Bet Ainis Storpirštis mane užstojo: „Jis gali, jis moka, jis suvaidins.“ Pradėjome skaityti tekstą, man, lyg tyčia, nesiseka. Tiesiog tragiškai skaitau, tikrai niekas neduos! Paskui Algis susirgo, mes su Ainiu pradėjome ruošti vaidmenį, atėjo Algirdas, sako: „Tegu taip ir būna!“
Nežinau, tai likimo ar Dievo dovana. Tuo metu kaip tik buvau nusprendęs teatre nieko daugiau nedaryti, buvau susiradęs darbą prie kompiuterio. Dukrytė ką tik gimusi namuose, maniau, daugiau su šeima pabūsiu, o še tau.

Vadinasi, kartais tereikia nepabijoti pirmam žengti žingsnį į priekį?

Taip ir teatre dirbti pradėjau. Atėjau ir pasakiau: „Noriu darbo!“
Aš visada žinau, kad galiu daugiau. Ne visada pavyksta, tačiau žinojimas, kad gali, varo į priekį.

Ar tas žinojimas tave atvedė ir į Muzikos ir teatro akademiją?

Stojamiesiems ruošiausi labai atsakingai, atkakliai, po keturias valandas per dieną. Galvojau taip: jei neįstosiu, vadinasi, nebuvau vertas, bet privalau pamėginti, atiduoti viską, ką galiu.
Tuo metu buvo visiškai nesvarbu, kuris režisierius renka kursą, nesidomėjau teatru, nieko apie jį nežinojau. Vienintelis dalykas buvo svarbu – įstoti. Tik įstojęs supratau, kur iš tiesų patekau...

Į mėsmalę?

Nėra paprasta scenai aukoti gyvenimą... Vienu metu buvo kilęs noras viską mesti, išeiti, trečiame kurse daugelį ištinka tokia krizė. Tuomet galvoji: ką čia veikiu? Ar tikrai čia – mano vieta? Negali vaidinti, atrodo, kitiems išeina, o tau – ne. Blogiausias laikas baigėsi ketvirtame kurse. Tuomet, kai į teatrą pradedi žiūrėti nebe taip rimtai...

O ką, teatras – nerimta?

O kas čia tokio rimto? Suaugę vyrai su lėlytėmis žaidžia, kaip maži vaikai. Tiesą sakant, kad ir koks rimtas daiktas būtų, teatras vis tiek – tik žaidimas. Bet žaisti jį reikia rimtai, kaip kad vaikai žaidžia. Pažiūrėkit, kaip jie tiki tuo, kas vyksta žaidime.

Ar tiesa, kad prieš stojamuosius egzaminus buvai nuėjęs į Vilniaus katedrą, uždegei žvakelę ir pasižadėjai: jei tik įstosi, bažnyčioje lankysiesi kiekvieną sekmadienį?

Ketverius metus, kol mokiausi, sąžiningai vaikščiojau. Kartą buvau sulaužęs žodį, labai blogai jaučiausi.

Esi iš tų, kurie mano, kad talentą žmogui Dievas padovanoja, o gal – kad ir jį galima išsiugdyti?

Kaip ten yra su tuo talentu, dar nenusprendžiau (šypsosi). Aš tikiu, kad žmogus gali viską. Argi nebūna talentingų santechnikų? Juk jei žmogus mėgsta savo darbą, gerai jį daro, tai jau – talento požymis.

Vaikystę praleidai gana keistame Vilniaus rajone. Savanorių prospektas geromis manieromis negarsėjo...

Dabar tai – normalus rajonas, anksčiau gal – banditų ir girtuoklių, o gal aš jau pripratęs ir nieko nebematau? Vaikystėje, būdavo, girdėdavau, kad kažkas kažką pripjovė. Bet juk kiekviename rajone nesaugu, kai ten esi svetimas... Aš tikiu, kad galima išvengti bet kokios konfliktinės situacijos.

Kai veidas toks kaip tavo?! Tikriausiai po vaidmens „Išvaryme“ kai kas su tavimi pradėjo kalbėtis Vandalo kalba?

(Juokiasi.) Na, tie, kurie eina į teatrą, žmonių gatvėse neužkabinėja.
Kaip ten bebūtų, man limpa komediniai vaidmenys, rimti – ne mano kūnas ir kraujas.

Bet Vilniaus katedros statytojas Laurynas Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Katedra“ – itin dramatiškas...

Užtat ir buvo sunku vaidinti, jaučiuosi ypač atsakingas. Prieš kiekvieną spektaklį ateinu anksčiau, susikaupiu, pabūnu tyloje. Lauryno vaidmens ilgai ieškojau.

Tomo Ivanausko nuotr./Repeticijose aktoriai Marius Repays ir Vytautas Anužis
Tomo Ivanausko nuotr./Repeticijose aktoriai Marius Repšys ir Vytautas Anužis

Tavo Laurynas „Katedroje“ sako: „Svarbiausia – iš širdies...“ Ar toks pat nuoširdus esi ir gyvenime?

Teatre mes visi gyvename tiek daug įvairių gyvenimų, kad realybė kartais pasirodo pernelyg nuobodi. Ir tai jau scenoje patyrei, ir tai... Gal todėl namuose norisi tylos ir ramybės.

Jau keletą metų esi vedęs. Ne taip jau įprasta šiais laikais...

Su žmona Vaida draugavome nuo mokyklos, nuo devintos klasės. Ji buvo pirmūnė, matematikė, aš – blogiukas dvejetukininkas (juokiasi).

Tai gal papasakosi, kaip išsaugoti mokyklos laikų meilę?

Aš nežinau... Tai keblus klausimas... Moterims gal lengviau, o vyrus juk instinktai veda prie naujų erdvių. Aš labai myliu savo žmoną. Ir labai vertinu jos meilę. Tiek metų trunkantys santykiai – lyg rusenančios žarijos, turi nuolat įmesti anglių, įpūsti ugnį. Tai – darbas, ir gana nelengvas...
Mūsų gyvenime buvo visokių krizių, bet mes daug kalbėjomės. Vaida – protinga, supratinga moteris, gal todėl ir išsaugojome santykius.

Tavo žmona buvo viena iš tų, kurie tikėjo Mariaus – aktoriaus – sėkme?

Žinoma, ji mane palaikė, neatkalbinėjo. O ir aš labai norėjau savo moteriai įrodyti, kad galiu. Rizika tokiais atvejais pasiteisina.

Judviejų dukrytei netrukus sueis dveji. Ką jos gimimas pakeitė jūsų gyvenime?

Daug ką. Tampi atsakingesnis, privalai susikaupti, planuoti savo laiką, o namuose atsirado daugiau dalykų, kurie džiugina. Noriu kuo daugiau laiko praleisti su dukra, jaučiuosi kaltas, kai nepavyksta, kai užgriūva repeticijos. Kartu skaitome, dėliojame kaladėles, kartais grojame, valgome. Greta (1 m. 9 mėn.) tokio įnoringo charakterio – jei kas nepatinka, jokiais būdais nedarys.

Tavo žmona – finansininkė, tu – menininkas. Ar gerai, kad vienas stovi ant žemės, o kitas – skraido padebesiais?

Na, negaliu sakyti, kad taip jau padebesiais...
Ir ko čia tvirtai nestovėti? Kai žinai, ko nori, juk dirbi, neverki ir nedejuoji.

Toks netradicinis menininkas esi – nevartoji alkoholio ir sakai, kad geriausias laikas tas, kurį praleidi su šeima. Tai kaip pritampi prie bohemiškos teatro kompanijos?

Nepritampu, niekada nepritapau ir nepritapsiu. Alkoholis – jokia prasmė, tuščias laiko švaistymas. Ir neskanu juk, kaip galima jį gerti? O dar nesveika labai ir atveda į beprotybę... Gyvenime matau galybę dalykų, daug geresnių už alkoholį. Na, kad ir šachmatai! Atsikeliu anksti ryte, sužaidžiu partiją. Labai įdomus dalykas, didžiulė paslaptis...

Net neabejoju, kad jau kalbino į televiziją. Kodėl ten tavęs nėra?

Nes atsisakiau. Nespjaunu į vandenį, kurį gal kada teks gerti, bet iš tiesų man nesinori prisidėti prie žmogaus sąmonės nuodijimo. Kinas – kas kita, jis mane pagavo, įtraukė. Filmavausi Andriaus Blaževičiaus, Romo Zabarausko, Deimanto Narkevičiaus, Emilio Vėlyvio filmuose. Mane žavi stebuklinga kino akimirka. Praeina dešimt metų, o kine tu – vis toks pat.

Ir vis dėlto kinas didelio vaidmens kol kas tau nepasiūlė...

Bet juk nėra nesvarbių vaidmenų, net pats mažiausias atlieka kokią nors svarbią funkciją. Kiekvienam aktoriui, žinoma, smagiau stovėti scenos priekyje nei gilumoje. Gilumoje aš jau prisistovėjau...

15min.lt/Irmanto Gelūno nuotr. /Praėjusiais metais geriausią antrojo plano vyro vaidmenį sukūrė Marius Repays.
15min.lt/Irmanto Gelūno nuotr. / Marius Repšys.

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką