TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Vladas Bagdonas: „Vienatvė nesuteikia didelių malonumų“

 Vladas Bagdonas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Vladas Bagdonas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Aktoriui Vladui Bagdonui (63) ant rankos – iš pažiūros paprastas, tačiau išties itin prabangus „Jaeger-LeCoultre“ laikrodis. „Su juo tau bus ne gėda ir milijonieriams pasirodyti“, – juokavo rusų kino režisierius Pavelas Lunginas. Vaidmuo jo filme „Dirigentas“ aktoriui iš Lietuvos atnešė sėkmę Šanchajaus kino festivalyje. Vladas pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi, o laikrodis – to pripažinimo įrodymas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Lietuvoje, regis, „Dirigento“ dar niekas nematė, tačiau žinia apie jūsų laimėjimą Šanchajuje nuskambėjo. Tiesa, jūs įvertintas ne kaip lietuvių, o kaip rusų aktorius... 

Nepriklausomybės laikais lietuviškas kinas man pasiūlė suvaidinti pakaruoklį. Taip, jūs teisingai supratote – kabantį kilpoje. Supratau: neįsijausiu. Nesutikau. Vienas paskutinių mano vaidmenų čia – menkame patriotinio kino epizode, paskutinis vaidmuo – trumpametražiame filme. Viskas, daugiau nieko. Nutariau: eisiu ten, kur mane vertina ir manimi tiki. O tiki ir vertina rusiško, baltarusiško kino kūrėjai. Ir dar maloniau, kad kino asai – Andrejus Končialovskis, Sergejus Ursuliakas, Aleksejus Učitelis, islandas Baltasaras Kormákuras. Jie man pakaruoklių vaidmenų nesiūlo. 

Lietuviški kino serialai manęs nedomina – gerai, kad ir nekviečia, nors ir menkiausias epizodas juose pakelia tavo reitingus. Štai ir Druskininkuose einu pro moteriškę, girdžiu, kaip ji sako kažkam telefonu: „Va, ir Šurna čia poilsiauja.“ Sanatorijoje „Eglė“, kur ilsiuosi, daugiausia buvau šnekinamas rusakalbių – be abejo, po „Dirigento“. Apie filmą lietuviai net nerašė – neprivalu. Taigi esu ten, kur esu reikalingas. 

Neabejoju, norint įtikinamai suvaidinti dirigentą, reikėjo kaip reikiant padirbėti! 

Dar prieš prasidedant filmavimams, man buvo liepta vaikščioti pas maestro Vladimirą Fedosejevą, stebėjau, kaip jis diriguoja. Paskui man padarė koncerto Romoje įrašo kopiją. Vežiojausi ją po visą Lietuvą, net į Čilę buvo su manimi nukeliavusi. Žiūrėdavau tiek, kad kompiuteris įkaisdavo. Muziką mokėjau atmintinai, o štai judesiai... Buvo nugąsdinę, kad oratoriją „Pasija pagal Matą“ reikės diriguoti gyvai. Pamaniau, jei taip, filmo atsisakysiu. Profanacija! Muzikantai būtų sutrikę, aš būčiau sutrikęs. Nebent kas kitas už mane lazdele mojuotų. Pamenu, kai filmavausi lietuviškame filme „Parodų rūmai“, reikėjo sėsti prie automobilio vairo. O aš – teisių neturiu! Tai aš – prie vairo, o man po kojomis – žmogus, kuris savo rankomis automobilį vairuoja. Pasipūtęs tik žiūriu į kelią! 

Nebuvote labai jaunas, kai „Parodų rūmai“ pasirodė kino teatruose? 

Nebuvau, tačiau pats automobilį nusipirkau tik 1988-aisiais. Pinigų nebuvo! Ir kam teisės, jei negali mašinos nusipirkti. Dviratį vairuodavau, šauniai važinėdavau! Dviračiai tuomet dėl anų laikų dviratininkų pergalių, o dabar – mados – tapo panašiai populiarūs. Sportininkas iš manęs neišėjo. Ką tik pradėdavau rimtai, iškart mesdavau. Boksavausi, kartą gavau į nosį, tėvai uždraudė. Paskui bėgiojau. Mėgau trumpas distancijas. Mums, paaugliams, tuomet tikrai darė įspūdį sportininkai, kurie dalyvavo olimpiadose. 

Ar apima nostalgija pagalvojus apie tuos laikus? 

Vaikystė, jaunystė – žinoma, tai kelia nostalgiją. Pažiūri į nuotraukas: Jaunimo teatras žygiuoja Gegužės 1-osios parade. Vienoj rankoj skydas su šūkiu, kitoj – sumuštinis. Nė kas pyko labai, bet ir entuziazmo nerodė, – reikia tai reikia! 

Anuomet su teatru daug važinėjote po Rusiją. Ar ir anais laikais kviesdavo filmuotis rusų kine? 

Dalyvaudavau kino bandymuose, tačiau dažniausiai jų nepereidavau. Teatro pasaulis mane pažinojo iš Eimunto Nekrošiaus spektaklių: „Trys seserys“, „Otelas“, „Hamletas“, „Faustas“. Pamatęs dar ir keletą interviu, Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom“, matyt, nusprendė, kad manimi reikėtų pasinaudoti, – juk kalbu beveik kaip savas. Pradėjome nuo „Juodvarnio“, paskui – „Žuvėdra“, „Maskva–Petuškai“. Jei nepasišiukšlini, nepridarai nesąmonių, esi paslankaus charakterio, jei neužgėrei, nepragėrei spektaklio, neskandaliji dėl niekų, jei nerodai didelių žvaigždės principų, gauni tuos vaidmenis. 

Na, jūs visada garsėjote kaip santūrus, sugyvenamo charakterio žmogus... 

Kai gavau Šanchajaus premiją, režisierius Lunginas sakė: „Vladai, bet juk tu iš tiesų vaidinai, dirigentas – ne tu, net nepanašus, juk nesi kietuolis. Atvirkščiai – gana minkštas...“ Aš tikrai nesu tvirtas, daug ir labai dažnai abejoju. Ramybės įsikūnijimu manęs tikrai nepavadinsi. Tačiau nesinervinu ir negadinu santykių. Jei tau moka pinigus, turi už juos atidirbti nerodydamas priešiškumo. Man neįdomūs žodžiai „teatro menas“, aš menų nekuriu. Menas yra tai, ko negalėčiau padaryti, – muzikuoti ar natų paversti dirigento judesiais. 

Norite pasakyti, kad ir vidutinių gabumų aktorius, jei pasiseka patekti pas gerą režisierių, gali padaryti stulbinamą karjerą? 

Aš ir esu vidutinių gabumų! Stulbinama karjera – laimės dalykas, žinoma, tam įtakos turi tavo charakteris, fizinė būklė, psichinė būsena ir begalinis darbas. Mano darbe itin padėjo literatūriniai vakarai. Mokydavausi tekstus ir analizuodavau kiekvieną eilutę, kiekvieną žodį. Pačioje paprasčiausioje ieškodavau akcento, kad taptų nepaprasta. Tikra archeologija iškapstyti ką nors svarbaus ir netikėto. Teatre tai irgi svarbu – emocija, netikėtas pliūpsnis iš vidaus. 

Stulbinama karjera – laimės dalykas, žinoma, tam įtakos turi tavo charakteris, fizinė būklė, psichinė būsena ir begalinis darbas.

Jums sekasi, nes dirbate su ypatingais režisieriais – Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, Andrejumi Žoldaku, dabar ir su Andrejumi Končialovskiu... Ar jų legendos gyvos tikrame gyvenime, kasdienybėje? 

Nekrošius – tikrai vienišius. Jis mažai kalba per repeticijas, bet savo aktoriams sugeba suteikti ypatingas sąlygas pagal jų gabumus, charakterį.
Andrejaus Žoldako baso po Peterburgą vaikščiojančio nemačiau, tačiau repetuoja jis basas ir į bufetą basas eina. 

Sakykite, ar įmanoma iš tiesų susidraugauti su režisieriais? O gal geriau nereikia? 

Na, su buteliu nė pas vieną nėjau... Gal geriau nereikia. Nors... Dieve tu mano, o ko nedraugauti? O jei kokia tikrai rimta draugystė išaugs? Bet aš vis tiek – toks pats sau... 

Ir geriau – prie upės, su meškere? 

Meškerė – mano pastarųjų metų idėja. Vaikystę prisiminiau! 

Ar pasiilgstate žmonių? Ne iš teatro? 

Pačiam sau ilgai būti – nuobodu. Nesakyčiau, kad vienatvė suteikia didelių malonumų. Vienatvės miglos užeina, kai esu nuvargęs, bet šiaip man patinka žiūrėti į žmones ir jų klausytis. 
O ginčų – vengiu, nes nežinau, ar per juos gimsta teisybė. 

Viename interviu esate pasakęs, kad aktoriumi nė nenorėjote būti, norėjote būti dainininku.

Mėnesį prieš stojamuosius pradėjau vaikščioti pas vieną dainavimo mokytoją. Vakarais, iš jo grįžęs, įsikniaubdavau į pagalvę ir mėgindavau būti tenoras. Svajoti apie pirmą kursą tuometinėje konservatorijoje negalėjau, supratau, kad be parengiamojo nieko nebus. O iš parengiamojo ima į kariuomenę! Išsigandau. Tada nusprendžiau tapti aktoriumi – vienas bičiulis paragino. Jau studento tai tikrai nepaims! Vis dėlto paėmė. 

Kai grįžau, mano mokslai buvo nevykę – tai masuotėj, tai užkulisiuose su gitara. Teatru nedegiau – peržiūros dieną sugebėdavau dviračiu nuvairuoti iki Rykantų, pažvejoti, grįžti ir pramiegoti peržiūrą. Kažin kas būtų išėję, jei ne Irena Bučienė, kuri pakvietė vaidinti „Rugiuose prie bedugnės“. Paskui mane pamatė Povilas Gaidys ir Vytautas Čibiras. Atsirado kryptis, noras, siekių. 

Ir daug vaidmenų!

Magistrantams sakau: pas jus atvažiuosiu kartą per mėnesį, iki pat balandžio. O jei dar kino darbų atsiras! Agentė man sako: „Ilsėkitės, Vladai, bus darbo!“ Ji tariasi su viena kino studija dėl tokio banditiško filmo. Nelabai noriu, nes reikia pasirengti darbui pas Andrejų Končialovskį, vaidinsiu „Tris seseris“, paskui Galilėjus pas bulgarų režisierių Mladeną Kiselovą. Pagrindinis vaidmuo pareikalaus daug jėgų. 

Banditams gali nebelikti?  

Greičiau – spektakliams per tuos banditus (juokiasi). Filmavimai išsunkia, visi tai žino. Juk ne veltui sakoma, kad kino artisto duona – jo užpakalis. Yra aktorių, kurie laukdami filmavimų moka atsijungti, bet aš – ne toks patyręs. Man neišeina, ypač jei vagonėlyje turiu kaimynų. Jie nori bendrauti, negali pasakyti: leiskit paskaityti. O juk visokių pašnekovų būna – ir daug kalbančių, ir nuobodžių... 

Ir išgerti siūlo? 

Dabar – rečiau. O juk būdavo, kai filmavimą tekdavo dėl to nutraukti. Dabar prodiuseriai rimtam kinui skiria apie keturiasdešimt dienų, gerti nėra kada. 

Vladai, išduokite, ar po kino filmavimų finansinė padėtis bent kiek pagerėja? 

Truputį. Rusų kine gauni dvigubai daugiau nei rusų teatre. Tai tik žvaigždžių honorarai didžiuliai. Be to, juos riboja amžius. Ir jei nesi sekso simbolis, irgi gauni mažiau (šypsosi)... 

Stop kadras ia Youtube.com/Vladas Bagdonas
Stop kadras iš Youtube.com/Vladas Bagdonas filme „Dirigentas“

Tikriausiai visi klausia, kaip jums pavyksta rusiškai kalbėti beveik be akcento?

Augau rusiškoje aplinkoje, tai lengva paaiškinti. 

O tai, kad jūsų balso tembras, taisyklinga tartis yra lietuviško kalbėjimo pavyzdys? 

Literatūros vakarai. Tobulėjau juose pats to nejausdamas. O ir dėstytojos Eugenijos Jankutės nuopelnas – didžiulis. Pamenu, kai prabilau su klaikiu vilnietišku akcentu, ji klausdavo: „Ko jis čia atėjo, tas Bagdonas? Ką jis čia veikia?“

Dabar daug laiko praleidžiate Sankt Peterburge. Ar jau prisijaukinote tą miestą? 

Namų jame neturiu, dar neuždirbau tiek, kad juos įsigyčiau. Kai atvažiuoju, gyvenu viešbutyje. Ramus toks, netoli teatro. Mėginau gyventi teatro apartamentuose, bet į repeticiją su šlepetėmis man vaikščioti nepatinka. 
Buvo atvažiavęs sūnus, kartu nuėjome į Ermitažą. Dostojevskio takais neklaidžioju, man užtenka to, kas yra aplink teatrą. 

Rusai svetingi? Kviečia į namus? 

Porą kartų buvau pas Leonidą Alimovą. Po butelį alaus išgėrėme. Nors Leonidas daug filmuojasi populiariuose serialuose, ikrų šaukštais nekabina. Atkreipiau dėmesį, kad jaunesni teatro aktoriai ieško darbų televizijoje. Ji lyg garantas, kad būsi pastebėtas. 

Esate atlaidus jaunimui? 

Na, pramogų pasaulio žvaigždės juk išsišoka tam, kad išsišoktų. Kiekvienas jų išsišokimas – pusė žurnalo ar laikraščio tiražo. Populiarumas yra tai, dėl ko jie dirba. Mūsų laikais joks laikraštis „Tiesa“ nepadvigubėtų, kad ir ką iškrėstum. Tiesą sakant, tai „Tiesai“ ir tiražo kelti nerūpėjo. 

Vladai, pats irgi esate patyręs, kai žurnalistai labiau norėjo kalbėti ne apie jūsų vaidmenis, o apie vedybas, paskui ir skyrybas su buvusia TV laidų vedėja, teatro festivalio „Life“ rengėja, viešųjų ryšių specialiste Rūta Vanagaite? 

Kad nebuvo daug norinčių klausti. Be to, skyrybų yra tiek daug, o mūsiškės tikrai nepakeltų tiražų. Ne visiems aš į draugus ir pašnekovus tinku... Senas dėdulė. O ką apie seno dėdulės skyrybas įdomaus galima parašyti? 

Jūs net ir knygoje „Jausmų repeticijos“ neatviravote apie savo moteris. Ką saugote? Jas ar save? 

O ką čia atvirauti? Tai mano ir jų reikalas. Nesu viešas asmuo, ne kažin kiek manęs matėte per televiziją, ne kažin kiek laikraščiuose... Nebūtų Šanchajaus premijos, nebūtų ir tų interviu. Atlapaširdis nebuvau ir tikrai jau nebūsiu. Tuo šią temą galime užbaigti. 

Žmonės kalba, jūs drąsus keisti savo gyvenimą... 

Ryžtingas buvau brandžios jaunystės laikais: kai išėjau iš teatro, paskui ryžtingai – iš namų. O vėliau mano ryžtai menko. Ir tik sąlygos ar aplinkybės, kurios nurodydavo kryptį arba pastūmėdavo ryžto pusėn, koreguodavo žingsnius. Nebebuvo to – pabudau, na, ir eisiu! 

Iš tiesų juk nėra blogas tas gyvenimas?! 

Aš nesu didžiai optimistiškai nusiteikęs, na, gal šiandien, gal sanatorija mane pataisė (juokiasi). 

Ar jus dar kviečia dainuoti? 

Kai mirė kompozitorius Vygandas Telksnys, rimtasis mano dainavimo periodas baigėsi. 

Nesu vienos dainos atlikėjas, poros – tai jau tikrai! Dar keletas savų, žiūrėk, jau ir visas albumas. Maniau, gal reikėtų išleisti, bet ir vėl – jaunimo pilnas radijas, kam dar vieną traukti iš požemio? 

Jums dažnai lipdomas Liūdnojo vaizdo riterio vardas...  

Vienas komentatorius taip parašė: „Tas Bagdonas, gyva depresija, nekenčiu jo.“ Manau, gal Liūdnojo vaizdo riteriu būti geriau nei Gyva depresija. Ir kaip surasti tą aukso vidurį?! 

Įsimylėti! 

Pats laikas! Na, gerai, jūsų patarimo paklausysiu. Sanatorijoje vaikštau aplink teniso kortus, tušti stovi, galvoju, negi niekas nenori su manimi pažaisti?

Gal geriau nueikite į šokius? 

Mačiau skelbimą, atrodo, vyksta šeštadieniais. Tik bijau, kad galiu prisišokti. Gal geriau aš televizorių pažiūrėsiu (juokiasi).

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką