Jį išgelbėjo muzika. Taip, kaip ne vieną kartą yra padėjusi išgyventi, iškilti, išpopuliarėti. Dėl jos ir dabar pamažu stojasi ant kojų. Džiūgauja, kad drauge su hauso muzikos tėvu Marshallu Jeffersonu ir didžėjų komanda „House of Virus“ įrašyta daina „Believe in Love“ sėkmingai sukosi Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ir Vokietijos radijo stočių topuose. O dabar – dar ir Brazilijoje. Ir Lietuvai ruošia naują albumą, planuoja dalyvauti Eurovizijos atrankoje...
Išpopuliarėti tau padėjo 2005-aisiais rengtas realybės šou „Dangus“. Esi dėkingas šiam projektui ar keiki mintyse už visiems laikams „prikabintą“ Soliario – seksualaus berniuko, merginų numylėtinio – įvaizdį...
Jeigu nepatinka įvaizdis, jį galima pakeisti kitokia elgsena ar muzika. O aš, matyt, toks ir buvau, koks atrodžiau (juokiasi). Be to, šitame realybės šou iš tiesų svarbiau už muziką buvo įvaizdis, turėjai būti įdomus tipažas, kad ten patektum.
Prieš tai dainavau grupėje „Tabu“, išleidome dainą „Jausmas“, ji visai neblogai prasisuko per radijo stotis, buvome pasirašę sutartį su „Melodija“ dėl albumo leidybos. O čia paskelbė apie atranką į antrą „Dangaus“ sezoną. Pažinojau nemažai pirmųjų „dangiečių“, jie daug pasakojo, ką ten patyrė, dalijosi įspūdžiais. Man pasidarė įdomu išbandyti save. Bet mano vadyba, leidėjai ir grupės nariai buvo prieš, kad ten eičiau: „Nori – eik. Bet tik savo jėgomis. Vienas pats.“
Televizija ir jos suteiktas populiarumas iš tiesų „nurauna stogą“. Net kai projektas baigėsi, kai nebuvau scenoje, jaučiausi ir elgiausi taip, tarsi ant jos tebestovėčiau: visą laiką įsitempęs, įsivaizduojantis, kad mane stebi, mato, atpažįsta... Net į parduotuvę siųsdavau draugus, nes atrodydavo, kad mane tai jau visi nužiūrinės... Neleisdavau sau išeiti į gatvę paprastai apsirengus – tik pasipuošęs, tik susišukavęs... Man net draugai ėmė sakyti: „Ei, tu ne ant scenos... nulipk!“
O kada tai baigėsi?
Praėjus metams po „Dangaus“ išvažiavau į Latviją dalyvauti tarptautiniame muzikantų projekte „Hello, Jurmala!“ Va, tada ir baigėsi tas susireikšminimo jausmas: vaikščiodavau po Rygą ar Jūrmalą, mane ten irgi atpažindavo, nes projektas buvo populiarus Latvijoje, bet man jau būdavo nusispjauti į tą dėmesį.
Projektas buvo kiek panašus į mūsų „Dangų“, gyvenome televiziniame pastate Jūrmaloje, filmavimai vykdavo kasdien, bet filmuodavo tik tam tikrus momentus: kaip dainuojame, kaip ruošiamės savaitės finalams. Aš atėjau antrą projekto savaitę – po Vilijos Matačiūnaitės, kai ji išvažiavo namo. Tris savaites iš eilės buvau pirmas, todėl pagal projekto taisykles iškart patekau į finalą. Pragyvenau ten septynis mėnesius. Į Lietuvą grįždavau tik koncertuoti – penktadienį parvažiuoji, surengi koncertą kur nors Klaipėdoje ar netoliese ir šeštadienį grįžti atgal į Jūrmalą, į savaitės finalą.
Šitame projekte laimėjau ryškiausio dalyvio apdovanojimą, šiek tiek pinigų ir galimybę studijuoti Holivude. Praleidau ten keturis mėnesius, bet ilgiau likti ir tęsti studijas man buvo per brangu. Ten daugiausia turtuolių vaikai buvo suvažiavę mokytis arba nesveikai talentingi jaunuoliai, gavę rėmimą. Pavyzdžiui, azerbaidžaniečio mokslus Holivude finansavo jo valstybė. Per tą laiką žinių tikrai daug gavau, mokiausi pas dėstytoją, kuris dirbo su projekto „American Idol“ vokalistais. Mokėmės tiek daug, kad net laiko vakarėliams ir pramogoms tiesiog neturėjome.
O grįžus kas tavęs čia laukė? „Danguje“ pelnytas populiarumas turėjo būti gerokai priblėsęs. Neteko visko pradėti nuo nulio?
Beveik taip. Mane vėl prikėlė tik daina „Noriu žinoti“, kurią įrašėme su Mario Basanov, Greta ir „Sel“. Daina tapo hitu, „YouTube“ buvo daugiau kaip milijonas peržiūrų. Būtent nuo to laiko ėmiau atidžiau žvalgytis į užsienio rinkas, Londone susipažinau su nemažai didžėjų, prodiuserinių kompanijų, jie irgi matė manyje daug potencialo. Tik pradėjau blaškytis tarp stilių: žmonės nebesupranta – aš klubinės ar pop muzikos atlikėjas. Vieni reikalauja senesnių dainų, kiti – naujų.
Muzikantai, kūrėjai – emocionalūs, lengvai veikiami aplinkybių, streso. Tada dažnas nuo liūdesio ar per didelio džiaugsmo gelbėjasi alkoholiu, narkotikais... Net neabejoju, kad pramogų pasaulyje visa tai tau teko matyti. O išbandyti?
Esu bandęs rūkyti žolę. Ir jos poveikis man nepatinka – slopina, migdo. Be to, žinau, kad tarp pabandymo ir priklausomybės gali būti labai mažas tarpas, todėl bijau rizikuoti.
Seniau labai dažnai pagalvodavau apie nutrūkimą. Bet tuo metu turėjau vadybininką Vilių Survilą. Tie, kas yra apie jį girdėję, žino, koks jis griežtas vadybininkas. Aišku, ir man yra buvę tų vaikiškų kaprizų: nenoriu, nedainuosiu... Bet Vilius sugebėjo mane ir kaip vadybininkas, ir kaip tėvas prižiūrėti. Kartais nukrypdavau į šoną, bet tik vos vos. Jis mane greitai sugrąžindavo į vietą. Paskutinis kartas, kai Vilius manęs nesužiūrėjo, buvo per dainininko Stano vestuves. Kitą dieną man teko kviesti greitąją, nes tiek prigėriau ir primaišiau, kad, maniau, širdis sustos. O tą vakarą dar turėjau koncertą, todėl pirmiausia buvau nuvežtas blaivintis, o paskui – dirbti.
Nuo to laiko į alkoholį net negalėdavau pažvelgti, kai šalia manęs sėdėdavo Vilius. Kartą važiavome į koncertą. Aš degalinėje slapčia nusipirkau kolos ir brendžio. Net atskiro čekio paprašiau, nes žinojau, kad Vilius visada paklausia, ką pirkau, ir patikrina. Nuėjau į tualetą, susipyliau brendį į kolos buteliuką, kaip niekur nieko atsinešiau į mašiną – važiuoju ir gurkšnoju. Staiga Vilius pristabdo mašiną ir sako: „Duok kolos atsigerti.“ Matyt, pajuto kvapą... paskui ilgai kalbėjomės sustoję šalikelėje... Jis mane tikrai kaip reikiant drausmino ir prilaikė. Buvo daugybė taisyklių: pavyzdžiui, ten, kur koncertuoji, negali likti. Nors taip knietėdavo: „O, kiek mergaičių... Viliau, leisk...“ Ne, ir viskas.
O kartą „paslydau“ televizijos eteryje – „Lietuvos balse“ dainavau girtas... Atvažiavau į areną repetuoti ir pajutau, kad kimstu, dingsta balsas, nebegaliu išdainuoti taip, kaip per ankstesnes repeticijas. Kaipmat atsirado patarėjų: „Seni, tau reikia balsą pagydyti.“ Ėmiau čiupti kažkokius ledinukus – nepadeda. Perėjau prie brendžio su medumi ir citrina. Trumpam nuimdavo kimimą –ir vėl tas pats. Kuo toliau, tuo smarkiau kimau, tuo labiau ir gėrimo dozę didinau. Pirmas stikliukas nesuveikė, antras nesuveikė... o paskui jau kaip suveikė, tai suveikė taip, kad nebežinojau, nei kur įstoti, nei ką dainuoti...
Viena tokia istorija galėjo užbaigti visą metų metus kurtą karjerą...
Po to iš tiesų yra labai sunku reabilituotis. Eini, vėl iš naujo įrodinėji, kad gali gerai dainuoti... Iki šiol sulaukiu klausimų: kas tame koncerte man buvo nutikę? Praėję jau beveik dveji metai nuo tos istorijos, atrodo, išleidžiu naują dainą ir būtinai atsiranda koks vienas kitas komentaras: „Tokia gera daina, o kodėl tada jis „Lietuvos balse“ taip nusidainavo?“
Ir pats ėmiau matyti, kad nieko gero iš to nėra: darėsi sunku koncertuoti, pašokinėji ant scenos ir jau dūsti, neturi jėgų; pamačiau, kad koncertams tenka ruoštis, nors anksčiau galėdavau nuvažiuoti ir kone iškart lipti ant scenos. Ėmiau keisti požiūrį: jeigu žmogus ateina į koncertą, jis nori klausytis tavo dainų, o ne žiūrėti į tave girtą. Kartą man teko pajusti keistą nemalonų jausmą, kai kažkas metė nuorūką ant scenos – į mane. Tai labai užgauna, įskaudina, kad tavęs negerbia. Lygiai taip pat savo žiūrovą įžeisiu ir negerbsiu, jeigu girtas lipsiu į sceną.
Tiesa, pastarąjį kartą kelią buvau pametęs po skyrybų su drauge. Ačiū Dievui, tai buvo trumpalaikis nutrūkimas – mėnesio trukmės. Nesinorėdavo būti vienam namuose, eidavau į klubus. O ką ten veikti? Tik geri ir bandai užsimiršti. Tuo metu visai nesugebėjau dirbti įrašų studijoje, nes dainuojant reikia emocijų, o, vos tik leisdavau joms pabusti, paskui nebegalėdavau suvaldyti...
Bet vyrai paprastai nėra tokie jautrūs išgyvendami išsiskyrimus.
O aš kaip tik įsitikinau, kad moterys tokiose situacijose kur kas stipresnės. Jos kažkaip sugeba nuslėpti tas emocijas, o vyrai, atvirkščiai – išlieja. Bent jau man taip buvo. Iki šiol dar labai skaudu. Ir vyrai kartais pratrūksta... Pradžioje buvo labai sunku: jaučiausi kaip į gatvę išmestas kačiukas... vaikštai ir nežinai, kas tavimi pasirūpins. Nebuvau pratęs būti vienas. Keista buvo užmigti ir pabusti vienam. Net į butą, kurį rengėmės drauge, kuriame planavome kartu gyventi, tam tikrą laiką buvo sunku įžengti.
Judviejų jausmai su modeliu Egle Štandtaite buvo tokie stiprūs, kad iki šiol skauda?
Draugavome ketverius su puse metų. Eglė dirbo modeliu Londone, todėl aš irgi išvažiavau ten. Taip, mokiausi, tobulėjau, bet santykiai buvo svarbiau nei muzika. Jeigu ji vyksta į Korėją, aš skrendu kartu, jeigu ji Londone – aš su ja ten. Bet visos tos kelionės po du tris mėnesius trukdė mano muzikai. Jokiems prodiuseriams ir vadybininkams nepatinka, jeigu pradedi įrašyti albumą ir staiga pareiški: man reikia išskristi, nes mano mergina gavo kontraktą kitoje pasaulio pusėje. Buvo sunku taip gyventi, tai stabdė judėjimą į priekį. Pastaruosius dvejus metus aš, galima sakyti, nieko su muzika nedariau. O mes abu – karjeristai. Ir vienas kito nepagirdavome už kokius nors pasiekimus, o nuolat konkuravome – kuris daugiau dėmesio gaus, kuris dažniau žurnaluose pasirodys ar per televizorių... Tą konkurenciją tarp mudviejų iškart pastebėjo draugai, o mes tiesiog nuolat pykdavomės.
Mūsų santykiuose buvo viskas, ko reikia porai, – ir meilė, ir pagarba. Tik gal mes neskirti vienas kitam buvome. O gal skirtingai auklėti, todėl nesutardavome dėl pačių mažiausių smulkmenų. Iš mažų ginčų kildavo dideli. Vieną dieną susipykome, pasakiau tai, ko gal nereikėjo sakyti. Ji susidėjo daiktus ir išėjo. Iš pradžių galvojau – čia nerimta, bet nei rytoj, nei poryt ji negrįžo. O po kelių dienų, Valentino dienos išvakarėse, dar ir avarija įvyko... Buvo slidu, mūsų mašiną užmetė ant posūkio, nunešėme šviesoforą... Ačiū Dievui, visi sveiki gyvi, tik man įplyšo vidinė gerklės sienelė: sėdėjau gale neprisisegęs ir mašinai trenkiantis į stulpą prisidengiau rankomis veidą. Matyt, krumpliais kažką užspaudžiau kakle. Išoriškai ant kaklo buvo tik mėlynė, o iš vidaus – sienelės įplyšimas. Kelių mėnesių reikėjo, kad viskas užgytų.
O gal tuos santykius buvo verta gelbėti, jeigu jie buvo brangūs ir to verti?
Matyt, jeigu tokia galimybė ir buvo, nepuoliau ja pasinaudoti. Leidau viską išspręsti laikui, o jis viską išsprendė taip, kaip dabar yra. Jeigu būtume kartu, aš trukdyčiau jos karjerai. Galų gale, modeliai šeimai nelabai ir sutverti. Nebent kuriam nors vyrui tiktų, kad jis sėdi Lietuvoje ir laukia žmonos, kas du ar tris mėnesius parvažiuojančios iš darbų Turkijoje, Italijoje ar Anglijoje.
Tuo metu galvojau: „Net jeigu ir susigrąžinsiu ją, ar nebus taip pat, kaip buvo? Kam dar metų metus taip tąsytis? Turi sugebėti apsispręsti kaip tikras vyras vieną kartą ir visiems laikams. Ir eiti toliau.“ Apsisprendžiau ir leidau įvykiams klostytis taip, kaip jie susiklostė, – mes nesame kartu ir nebebūsime. Bet likome draugai, kartais pabendraujame socialiniuose tinkluose, vienas kito paklausiame, kaip sekasi. Bet nieko daugiau.
Vadinasi, vėl esi atviras pažintims ir naujiems santykiams?
O kur galima sutikti gerą merginą? Socialiniuose tinkluose? Per pažinčių puslapius? Gatvėje? Bet aš – ne iš tų, kurie sustotų gatvėje, pypsintų ir kviestų: „Ei, mergike, lipk į mašiną, pavėžinsiu...“ Naktiniame klube? Gal nuskambės vulgariai, bet dažniausiai ten susitinka ieškantys nuotykių, o ne rimtų santykių. Daug atsitiktinių santykių neturėjau, bet ir mano gyvenime yra buvę tokių keistų romanų, susitikimų, kai pats nežinai, draugystė tai, įsimylėjimas ar šiaip... Pastaruoju metu turėjau daug laiko apmąstymams: į mano gyvenimą visa jėga grįžo muzika, kol turiu parako, reikia visa širdimi atsiduoti patinkančiam darbui. O pasimatymai palauks.
