Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 19:04

Algimantui Čekuoliui – 88: apie gyvenimą be žmonos, suprastėjusią sveikatą ir senatvės privalumus

Algimantas Čekuolis Interviu
LRT, 15min ir asmeninio albumo nuotr. / Algimantas Čekuolis

Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, laidų vedėjas ir gidas Algimantas Čekuolis sekmadienį mini 88-erių metų gimtadienį. Ta proga – išskirtinis 15min interviu su žinomu vyru –  apie rašymą, senatvę, žvalgymąsi praeitin ir jaunimą, kuriam A.Čekuolis jokiu būdu nepavydėtų.

15min susisiekus su žinomu žurnalistu, visų pirma atsiliepė jo sūnus Justinas. Kaip vėliau paaiškino A.Čekuolis, šiuo gyvenimo etapu juo daugiausia rūpinasi vaikai – ir dėl suprastėjusios klausos, ir dėl sužeistos kojos. Tiesa, ir dėl gražios draugystės.

Kaip pasakojo keliautojas, sūnus Justinas šiuo metu su savo žmona yra atsikraustęs pas jį gyventi. Šventės progą jie pasiruošę minėti kartu. Visgi didelių planų atšvęsti gimtadienį A.Čekuolis tikino neturįs.

„Iš ryto dirbsiu. Kol nebus žmonių, reikia rašyti“, – apie gimtadienio rytą kalbėjo, rodos, toks „klasikinis“ Čekuolis, kokį ir galima buvo įsivaizduoti. Paskui, anot jo, pradės rinktis žmonės, kurių gali būti ir visai nemažai. „Čekuolių dabar labai priviso“, – šmaikščiai užsiminė jis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis

Senatvė – gražiausias laikas

„Man geriausia dovana gimtadienio proga – laisvas, be rūpesčių rytas. Tik rytais galiu dirbti ir rašyti. Tada galva šviesesnė, kitų minčių nėra, o maniškiai žino, kad manęs nereikia trukdyti. O visi kiti dalykai bus padaryti po pietų“, – apie šventinę progą sakė pašnekovas.

Ir iš tiesų – šalia gražių rytų A.Čekuolis tikino dabar išgyvenantis ir ramybės laikotarpį – tokį, kuris iš dalies nulemtas ir metų.

„Apskritai senatvė yra gražiausias laikas. Daug kas, ypač moterys, bijo senatvės. O man malonu žiūrėti į praeitį, bet tai, ką aš turiu dabar, neprieštarauja mano norams. Taip, sumažėjo mano norai, net ir skonį ne taip ryškiai jaučiu, bet nenoriu dėl to bliauti, nenoriu būti kaip tos senutės, kurios sako: nu koks čia gyvenimas, jei negaliu pasidažyti nei plaukų, nei lūpų“, – juokėsi jis pridūrė dėkojantis Dievui, jog to daryti nenori.

Dažnai jaučiuosi taip, kad gyvenu pasaulyje, o ne Raseinių g. Vilniuje.

Visgi drauge ramų gyvenimą ir galimybę be širdies skausmo žvilgtelėti praeitin rašytojas sakė turintis ne veltui, o būtent dėl to, jog prieš tai mano nepadaręs didelių klaidų, nugyvenęs dorą gyvenimą. Jis pasakojo visada daręs tai, ką iš tiesų daryti ir norėjo.

Asmeninio albumo nuotr./Algimantas Čekuolis jaunystėje
Asmeninio albumo nuotr./Algimantas Čekuolis jaunystėje

„Nuėjau Maskvoje į institutą dirbti paprastu matrosu tam, kad nereikėtų rašyti apie kolūkius. Labai daug skaičiau, nes kitaip, matyt, ir neišeina išmokti rašyti, kaip tik skaitant Tolstojų, Čechovą ir kitus pasaulio klasikus. Visą laiką mokiausi ko nors. Turėjau savo metodų – mokiausi kalbų, kad galėčiau žiūrėti televiziją, klausyti radijo. Kitaip sakant, ir dabar aš dažnai jaučiuosi taip, kad gyvenu pasaulyje, o ne Raseinių g. Vilniuje“, – teigė A.Čekuolis.

Besikalbant susidarė įspūdis, jog šis žmogus turi neįtikėtinai daug energijos – ir rašyti, ir stebėti, kaip viskas vyksta pasaulyje. Tačiau iš kur ji? Kas įkvepia ir stimuliuoja taip stengtis matyti plačiau gerai žinomą rašytoją ir žurnalistą?

Nebijau mirties, nė kiek nebijau. Pirmiausia, aš mirčiai daug kartų žiūrėjau į akis – ir ten nieko ypatinga. Baimės tikrai nėra. Yra noras išsilaikyti ilgiau, bet lygiai taip pat, kaip žaidžiant krepšinį – anksčiau ar vėliau įmes į tavo krepšį priešininkas kamuolių.

„Energija iš to, kad aš galiu drąsiai žiūrėti į praeitį, taigi žiūriu drąsiai ir į dabartį. Be to, rytais darau mankštą – lengvą, bet ir su svarmenimis, pusryčiauju, na, būna kokie du sumuštiniai su dešra arba su virtu kiaušiniu. Kava arba žalia arbata be cukraus, stiprūs pietūs ir beveik jokios vakarienės (arba maža porcija). Trumpai tariant, seku, žiūriu savo virškinimą, kad jis man nebūtų priešas“, – apie praktinius gero užtaiso momentus užsiminė pašnekovas.

Asmeninio albumo nuotr./Algimantas Čekuolis jaunystėje
Asmeninio albumo nuotr./Algimantas Čekuolis jaunystėje

Nepaisant to, kad neseniai A.Čekuolis griuvo, gan smarkiai susilaužė šlaunikaulį ir dabar vaikšto su lazdele, jis teigė tebeturintis gyvenime daugybę kitų šviesių dalykų.

„Man gražu pažiūrėti pro langą, man gražu pažiūrėti į žmones, man malonu kalbėti su žmonėmis ir aš ne tik, kad neslepiu savo amžiaus, aš save pagaunu dažnai priskaičiuojant į priekį. Kai man sukako 87-eri ir pradėjo eiti 88-ieji, aš dažnai sakydavau, kad man 88. Aš didžiavausi savo metais“, – prisiminė jis.

Mirtis negąsdina

Sąraše dalykų, kuriais A.Čekuoliui yra verta didžiuotis, ypatingą svarbą užima jo parašytų knygų skaičius. Tai – net 12 knygų per 10 metų! Žurnalistas pritarė, jog tai, matyt, ir būsiąs jo didžiausias asmeninis pasiekimas.

„O šiaip turiu Gedimino ordiną, turiu porą Lietuvos medalių, nedėviu jų – tiek to, paskui su manim juos į grabą nuneš“, – sakė jis ir kaip mat užsiminė šio natūralaus etapo nebijantis.

„Nebijau mirties, nė kiek nebijau. Pirmiausia, aš mirčiai daug kartų žiūrėjau į akis – ir ten nieko ypatinga. Baimės tikrai nėra. Yra noras išsilaikyti ilgiau, bet lygiai taip pat, kaip žaidžiant krepšinį – anksčiau ar vėliau įmes į tavo krepšį priešininkas kamuolių“, – kalbėjo A.Čekuolis.

Tačiau kaip įmanoma nebijoti mirties? Ar po šiais žodžiais slepiasi Dievu tikintis žmogus? Su Algimantu yra kiek kitaip.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis

„Aš nenoriu sugadinti nuotaikos, sakydamas tikintiems, kad esu netikintis, ir atvirkščiai – sakydamas netikintiems, kad esu tikintis. Aš pažiūriu į tai, ką kalba astronomai“, – aiškinti pradėjo žurnalistas.

Kaip pasidaro aišku, A.Čekuolį stebina pasaulio neaprėpiamumas ir tai, kiek mažai žmogus supranta.

„Dabar, kada mokslininkai mato planetas, jie gali įžiūrėti, kurios yra 180-ies milijonų šviesmečių. Tokio atstumo įsivaizduoti neįmanoma, tai yra per daug. Vienas šviesmetis – kiek šviesos nueina per vienus metus, to taip pat neįmanoma įsivaizduoti. Netgi atstumo iki Saulės neįmanoma įsivaizduoti. Mūsų protas to neleidžia, jis neturi tokių talpų“, – tikino pašnekovas.

Žmonėms išgalvotos istorijos, išgalvotos meilės ir net išgalvotos žūtys jau vis mažiau ir mažiau įdomios.

Anot jo, už 180 mln. šviesmečių mokslininkai rado dar kelis milijonus galaktikų, tokių kaip mūsų galaktika. „Galite įsivaizduoti, kiek tai reiškia galimybių, kad ten irgi yra gyvų būtybių. Arba nebūti. Arba jos gali būti visiškai kitokios. Arba jos kvėpuoja ne deguonimi, o anglies dvideginiu arba metano dujomis“, – sakė jis ir pridūrė vis dėlto manantis, jog tikroji religija yra galimybėje kitam žmogui žiūrėti į akis.

Per dieną – 1,5 puslapio knygai

Pastaruoju metu retai viešumoje matomas A.Čekuolis vis dar guviai prisėda prie plunksnos. Tai yra jo šių dienų džiaugsmas. Paklaustas, kiek per dieną skiria laiko šiai veiklai, rašytojas atsakė, kad atsakymas gali būti labai įvairus.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis

„Aš daugiau žiūriu į apimtį, kurią padarau. Mano maksimumas per dieną yra 3 psl. Minimumas – būna, kad pasidarau stiprią kavą ar arbatą ir nieko neišeina. Vidutiniškai tai pusantro puslapio per dieną. Tai labai daug, padauginkite iš daugiau nei 360-ies dienų per metus ir išeis 500 psl. Tokių knygų niekam nereikia“, – sakė jis.

Tiesa, būtent dėl to didelę dalį knygų turinio tenka išbraukti – tai, kas mažiau įdomu, kas ne taip aktualu. „Naujausia knyga susidės iš palyginti smulkių šovinių. Bet svarbu, kad šoviniai būtų geri“, – atskleidė jis.

Naujausioji knyga, kaip pats A.Čekuolis užsiminė, gan keistu pavadinimu – „Anzelmo Kontaplio nuotykiai“ – turėtų pasirodyti jau Kalėdų laikotarpiu.

„Labai didelių nuotykių ten nebus, didelio humoro ten irgi nėra, bet aš jau buvau ir esu nutolęs nuo grožinės literatūros“, – teigė vyras. Visgi ši knyga jau atiduota spaustuvei, o autorius jau griebia plunksną naujiems projektams.

LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis
LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis

Kitas žingsnis – grįžimas prie publicistikos. „Kodėl? Žmonėms išgalvotos istorijos, išgalvotos meilės ir net išgalvotos žūtys jau vis mažiau ir mažiau įdomios. Gyvenimas turi daug daugiau tikrų gyvenimiškų istorijų – ir linksmų, ir juokingų, ir širdį virpinančių – surask tuos dalykus, kurie tikrai yra, arba kur yra tikri susidūrimai pasauly, mūsų žemelėje, nereikia už milijono šviesmečių bėgti. Tą surask, apie tai kalbėk, tik kalbėk trumpai“, – tikino jis.

Iš kelionių nedarykite rožančiaus – neskaičiuokite, kiek vietų buvote, kiek kilometrų praskridote, praplaukėte. Žiūrėkite gilumos.

Dabar A.Čekuolis prisėdo prie esė rinkinio – trumpų įžvalgų. „Tai nebus apie žmones, tai bus publicistika – apie problemas, bet savaip. Aš nekenčiu žmonių, kurie burba, susitinki juos prie parduotuvės, o jie kalba, koks čia sunkus gyvenimas. Bet ne tik apie tai – ir džiaugsmingi dalykai“, – anonsus dalijo jis.

Vyras kaip mat pridūrė, kad šiuo atveju prognozuoti ateitį jam yra kiek pavojinga. „Kad išeis „Anzelmo Kantaplio nuotykiai“, tai aš garantuoju – gali manęs jau nebelikti, bet knyga išeis. Jeigu mano sūnus galės surinkti rankraščius ir išleisti“, – vilties neslėpė pašnekovas.

Paklaustas, kodėl pasakojimai bus trumpi, A.Čekuolis pritarė, kad iš dalies tai yra susiję su jo ankstesniu gyvenimo būdu – keliavimu.

„Iš trumpų dalykų susidedanti knyga yra patogi žmonėms, kurie važiuoja, keliauja. Traukiniu, autobusu, troleibusu į darbą ar iš jo – 3 puslapiukus lengva perskaityti per tokią kelionę. 4–5 – kol atskrisi iki Paryžiaus. Jeigu žmonės taip mėgsta, tai kas aš esu toks, kad būgštaučiau ir sakyčiau: žmonės nemėgsta tikros grožinės literatūros, tai žmonės blogi. Ne, aš turiu žiūrėti į tai, ką žmonės mėgsta“, – apie prisitaikymą prie skaitytojo kalbėjo žurnalistas.

Keliones atstoja televizorius

Kalbai pasisukus apie keliones, kurių toks didelis entuziastas A.Čekuolis anksčiau buvo, vyras atviravo – šiuo metu jis nebekeliauja.

„Nes netraukia. Pradėsim nuo to, kad, kada esi šlubas, tai nenori, kad tave į lėktuvą keltų. Nėra lengvas gyvenimas raišam žmogui, bet, kada skrendi lėktuvu, tave įleidžia per specialias duris, tave ir tavo bagažą patikrina be eilės, paskui atvažiuoja toks keltuvas – įsodina. Klausia, ar patogu. Įkelia tave į lėktuvą anksčiau, nei ten pradeda leisti keleivius. Visoje Europoje taip yra, todėl nėra didelių sunkumų. Bet nejaučiu potraukio“, – sakė jis.

LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis
LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis

Žurnalistas pridūrė atradęs ir įrenginį, kuris, jei labai nori, pasaulį padeda pažinti nė kiek ne blogiau.

„Turiu gerą televizorių ir galiu žiūrėti devyniasdešimt kelias programas. Ir už tai aš vakare pakeliauju labai plačiai, tai ir nesinori kamuotis“, – sakė jis ir pridūrė, kad kelionėse negalėtų rašyti, o tai jau būtų praradimas.

Dabar supratau, kad ji [žmona] mane barė tik dėl to, kad norėjo, jog būčiau tobulas. Iš meilės darė.

A.Čekuolį, net ir esantį suprastėjusios sveikatos, šiandien džiugina ir kiti dalykai. Tarp jų – taurelė raudono vyno (bet ne daugiau nei taurelė!), atsiminimai ir geri sapnai.

„Sapnuose daugiausia gyvenu praeitimi – ir tose vietose, kuriose buvau, ir tuose darbuose, kuriuos dirbau“, – savo šiandienes aktualijas atskleidė A.Čekuolis.

Tiesa, vyras drauge sakė, kad jaunimui, kol jie gali, keliauti reikia daug. „Bet iš kelionių nedarykite rožančiaus – neskaičiuokite, kiek vietų buvote, kiek kilometrų praskridote, praplaukėte, žiūrėkite gilumos. Tarkim, Paryžiuje – muziejus (nors skamba labai paviršutiniškai, yra labai svarbu) ir kasdienis paryžiečių gyvenimas. Bet tam reikėtų juos pažinti, kas ne visada yra lengva, jie tavęs pradeda klausti, ar nebus pajacai, kad turi kalbėti apie savo kasdienius dalykus“, – patarimus dalijo jis.

LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis
LRT archyvo nuotr./Algimantas Čekuolis

Anot A.Čekuolio, tai – prancūzų ypatybė, o jų, skirtingų, turi kiekviena tauta. Tad, jeigu keliaujate, turite suprasti kitos tautos ypatybes.

Jaunimui aš nepavydžiu – dabar jie turi meilės problemų, tie kunkuliuojantys, nesuvaldomi hormonai.

„Per vieną dieną nepavyks ir galbūt per vieną mėnesį nepavyks. Reikia su jais pavargti. Reikia matyti jų vargus, kurių jie turi – nė kiek ne mažesnis vargų procentas yra jų gyvenime negu mūsų. Mūsų vargai gal yra sunkesni negu jų, bet procentas ne mažesnis“, – sakė rašytojas.

Jaunuoliams nepavydi

Dar visai neseniai vargų netrūko ir A.Čekuolio gyvenime – vasarą sunkią kovą su liga pralaimėjo jo labai mylima žmona.

„Prieš tai numirė mano brolis. Galbūt negražu taip kalbėti, bet man žmonos mirtis buvo didesnė trauma, nes tai yra žmogus-draugas, su kuriuo dalijausi viskuo – kas gera ir kas bloga. Aš dabar kartais pasigendu būti išbartas, kad ne tiek pavalgiau, ne to suvalgiau ar ne laiku suvalgiau. Arba kad kažką ne tą apsirengiau. Bet dabar supratau, kad ji barė tik dėl to, kad norėjo, jog būčiau tobulas. Iš meilės darė“, – sakė vyras, tačiau drauge ir pritarė tam, kad yra jau labiau atsigavęs.

Čia rašytojas šmaikščiai pridūrė: „Šiuo metu nieko neturiu ir nieko nenoriu. Traukia prie panelių, bet nenoriu būti juokingas.“ Vis dėlto A.Čekuolis savęs anaiptol „nenurašo“. Vyras tikino, jog visada žiūri pirmyn.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis su žmona Edita Čekuoliene
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis su žmona Edita Čekuoliene

„Kai kurie pasenę žmonės bijo žiūrėti pirmyn, į ateitį, tai žiūri į praeitį ir lygina su tomis dienomis, kurias gyvena. „Tu žinai, kaip aš šokdavau, tu žinai, kaip aš dainuodavau, ir pan.“ Bet kodėl nevertinti to, ką turi dabar? Kam lyginti su tuo, kas jau praėjo?“ – kritikos kai kuriems senjorams nepagailėjo A.Čekuolis.

Užsiminęs, kad jo gyvenimo moto tėra iš savęs daug kalbantis žodis „gyvenk“, žurnalistas sakė, kad gyventi dabar jam yra kur kas paprasčiau net nei, tarkim, jaunimui.

„Jaunimui aš nepavydžiu – dabar jie turi meilės problemų, tie kunkuliuojantys, nesuvaldomi hormonai. Ir jie, o ne smegenys, galva, juos valdo. Ir norai nesuvaldomi. Darbe jeigu kas nors dirba, tai norisi lenktyniauti. O man to visko nėra“, – įžvalgomis dalijosi A.Čekuolis.

Net ir dabar, pablogėjus klausai, rašytojui išėmė vadinamuosius klausą gerinančius „ausinukus“. Net ir šią „muziką“ rašytojas brangina.

„Aplink tokia rami tyla. Atrodo, kad ne tik tu esi laimingas, bet ir aplinkui visi laimingi“, – sakė A.Čekuolis.

Algimanto Čekuolio darbo televizijoje akimirkos – galerijoje:

Komentarai: 12

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką