„Joks aš ne gražuolis“, – purtosi jis, eilinį kartą išgirdęs komplimentų dėl dailios išvaizdos, ir net scenoje nevengia sveikai pasišaipyti iš savęs. Todėl šiek tiek suabejojo, sulaukęs pasiūlymo nusifotografuoti nuogas: „Taigi man toli iki Schwarzeneggerio...“ Tačiau fotosesijos idėja pasirodė graži, rezultatas, kaip keista, – irgi, tad dabar Andrius pripažįsta: pasiryžęs apsinuoginti neturi dėl ko gailėtis. Tačiau to kartoti, bent jau artimiausiu metu, tikrai neketina.
Pakviestas dalyvauti „Laimos“ žurnalo akcijoje „Mylėk savo kūną“ ir apsinuoginti prieš fotoobjektyvą, Andrius kiek sutriko. „Na, koks ten iš manęs gražuolis, – gūžteli pečiais. – Jei tokio pasiūlymo būčiau sulaukęs ankstyvoje jaunystėje, tikrai būčiau pagalvojęs, kad iš manęs tyčiojasi: subrendau vėliau už kitus, buvau lieknas kaip lietuviškas berželis ir kompleksavau dėl perkarusio kūno. Aišku, nuo to laiko gyvenimas man pridėjo keletą kilogramų, bet idealus jokiu būdu netapau – nesu nei „prisipumpavęs“, nei „pasikačialinęs“... Nei įspūdingo preso neturiu, nei „kaladėlių“...
Nusirengti prieš kamerą pasirodė esąs didelis savęs išbandymas. Vis dvejojau – kur kišu galvą, o gal nereikia?.. Bet pasiklioviau fotografu – Žilinskas žino, ką daro, man patinka jo darbai.
Lašinukais, ačiū Dievui, nesu aptekęs, bet vieną kitą riebaliuką ant šonų tikrai rastum! Ir koks iš manęs modelis?“ Tačiau projekto rengėjai nuramino: raumenų kalno ir nereikia, reikia normalaus, išvaizdaus žmogaus, nealinančio savęs begalinėmis dietomis ir sugebančio mylėti save tokį, koks yra. Ši idėja Andriui pasirodė graži, netuščia ir netgi pamokanti, tad, daug nesukdamas galvos, sutiko. „Atsikalbinėjimas būtų atrodęs kaip maivymasis, – šypteli. – Galų gale, kad ir koks tas mano kūnas būtų, reikia jį mylėti.“
Tiesa, atėjus fotografavimosi dienai jis visiškai nesijautė atsipalaidavęs. „Vis dėlto pirmas kartas, – juokiasi. – Nusirengti prieš kamerą pasirodė esąs didelis savęs išbandymas. Vis dvejojau – kur kišu galvą, o gal nereikia?.. Bet pasiklioviau fotografu – Žilinskas žino, ką daro, man patinka jo darbai. Mačiau Rimo Valeikio nuotraukų – gražu, nevulgaru... Kai fotografavome, patalpoje daugiau žmonių nebuvo – tik fotografas ir stilistė, tad netrukus lioviausi jaudintis.“ Rezultatu liko patenkinti visi. „Savo nuotraukose nepamačiau nieko pritrenkiančio ir šokiruojančio. Pridėk „šniūrelį“ – ir atrodys, kad aš ten su kelnaitėmis“, – lengviau atsipūtė šokėjas. Dar labiau palengvėjo, kai sulaukė teigiamų reakcijų. „Aplinkiniai sakė – vau, gražu, super!.. Net keista, kad apsinuoginę vyrai gali būti kažkam įdomūs, – kuklinasi. – Moterys – visai kas kita, juk jos – dailioji lytis, jų viskas gražiau. Juk būtent jas, o ne vyrus dažniausiai fotografuoja žurnalų viršeliams. Jos ir sekso nori labiau nei vyrai, tik gal to neparodo... Ir jų fotografijų paklausa kita: esu įsitikinęs, kad vyrai į nuogas moteris labiau mėgsta žiūrėti nei moterys – į nuogus vyrus.“
Iš tiesų – nei vyriškų „pleibojų“, nei „olialia žirniukų“ kalendorių nėra, tačiau graži vyro nuotrauka dėl to prastesnė netampa. Gal Andrius ją įsirėmins ir pasikabins namuose ant sienos? O gal įsidės kaip pagrindinę į feisbuką? „Dar paklausk, ar neišsispausdinsiu jos plakato formatu ir nevaikščiosiu jo iškėlęs prie katedros, – kvatoja. – Na jau ne, toks tuščiaviduris ir išprotėjęs dar nesu... Išbandyti save buvo įdomu, įsiamžinti su gražia misija – prasminga. Bet viskas turi savo ribas.“
