Dabar populiaru
Publikuota: 2013 vasario 24d. 18:00

Andrius ir Rasa Tapinai: „Jei negali žmogaus pakeisti, turi prisitaikyti“

Andrius ir Rasa Tapinai
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Andrius ir Rasa Tapinai

Pagalvoji: ir kaip jie viską spėja?! Žurnalistas Andrius Tapinas (35) rengia ir veda dvi televizijos laidas – „Pinigų karta“ bei „Tautos aikštė“, ką tik pristatė savo pirmąją knygą „Vilko valanda“. Jis rašo tinklaraštį, skaito paskaitas, verčia knygas, aktyviai dalyvauja socialiniuose tinkluose, žaidžia pokerį, tenisą, yra aistringas futbolo gerbėjas ir lobių ieškotojas. Jo žmona Rasa Tapinienė (35), taip pat žurnalistė, verčia knygas, „Info TV“ kanale rengia ir veda žinių laidas, rikiuoja tiesioginės debatų laidos „Diagnozė: valdžia“ dalyvius LNK televizijoje ir du vaikus – Vasarą (11) ir Vakarį (10).

„Mes planuojame“, – sutartinai šypteli Andrius ir Rasa, mėgindami išsklaidyti ne vien mano nuostabą. Andrius ir Rasa gyvena name už Vilniaus. Sako, tai taškas, nuo kurio prasideda ir kur baigiasi jų diena. Abu tik pagūžčioja pečiais, kai mėginu išklausti, ką reiškia kiekvieną dieną iš užmiesčio važiuoti darban į centrą. Sako gyvenimo name pranašumų matantys daugiau nei trūkumų. „Iki darbo man – pusvalandis“, – suskaičiuoja Andrius. Rasa, pakeliui išleisdama vaikus prie mokyklų, užtrunka dvidešimt minučių. Atgal viskas vyksta dar greičiau. Tačiau ir sutemsta, kol jųdviejų atžaloms – Vasarai ir Vakariui – baigiasi būreliai bei treniruotės. 

„Tas nesąžiningumas veda iš proto, – juokiasi Rasa. – Kaip tik kalbėjomės su Andriumi. Sakau: „Kodėl baigę mokyklą mes vėl turime keltis į pamokas?“ Vasara anąkart tik palingavo galvą: „Vargelis jums su mumis...“ 

Na, kartais tas ankstyvas kėlimasis įstato į pareigingumo rėmus... 

Rasa: Man būti darbe aštuntą – tobula. Iki devintos sužiūriu, kas darosi pasaulyje, išverčiu užsienio informaciją. Nuo devintos iki dešimtos perverčiu lietuviškas naujienas, nuo dešimtos iki vienuoliktos ieškau pašnekovų... Tą dieną, kai dirbu žiniose, visos minutės suplanuotos sekundės tikslumu. 
Andrius: Iš tiesų mes nematome jokių gyvenimo užmiestyje trūkumų. Na, gal vieną. Labai sunku išsiruošti į miestą, jei nėra darbo reikalų. 
Rasa: Aš esu naminė, patiems išsiruošti į svečius iš savo kaimo po darbo savaitės – žygdarbis, užtat mielai priimame draugus ir kaimynus. 
Andrius: Apie vakarėlius mieste net nekalbame... 
Rasa: Kai praleidi trečią darbo vakarėlį, supranti, kad yra ir toks žodis – „reikia“... O šiaip susigalvoji visokių priežasčių: tai Andrius dirba, tai vaikų pamokas reikia sužiūrėti (šypsosi)... 

Ne taip seniai mačiau Andrių su vaikais šalia Užupio palei Vilnelę bėgiojančius. Vadinasi, išvažiuojate iš namų kartais? 

Rasa: Išvažiuojame. Štai užpraeitą savaitgalį visi kartu pietavome. 
Andrius: O tąsyk, kai matei, su vaikais lobių ieškojome. Ką veiksi namie, jei vakarai ilgi, o Rasa dirba iki devynių? Kartą nusprendėme siurprizą mamai padaryti: nuėjome su vaikais į restoraną, užsakėme, ką ji mėgsta, ir išsiuntėme žinutę – atvažiuok. Laukiam, neatvažiuoja. Skambinam – telefonas išjungtas. 
Rasa: Tai buvo tas vienintelis kartas, kai nusėdo mano telefonas. Grįžtu namo, nieko nėra. Puolu skambinti: gal kokia bėda ištiko? „Vėsta tavo patiekalai...“ – jie man sako. Nepavyko siurprizas (juokiasi). 

Jei jau turite namą, tai reikia ir sodininko. Kuris iš jūsų imasi šitų darbų? 

Andrius: Na, jau tikrai ne aš! Neturiu nieko bendra su žeme. 
Rasa: Baltarankis jis! Aš juk irgi miestietė, bet kažkam juk reikia... Be to, man patinka. 
Andrius: Aš labai aiškiai pasakiau: man reikia šiek tiek žemės. Joje ir atsirado futbolo aikštelė, vieta, kur žaidžiame krepšinį, tinklinį. 
Rasa: Aha, o kas ten žolę pjauna? Ir kas aikštelę padarė? 
Andrius: Aikštelę padarė meistras (juokiasi). 

O kaip reikalai, kai tenka įsukti lemputę ar surinkti baldus? 

Rasa: Tai – mano sritis. 
Andrius: Užtat aš sugalvojau įrengti namelį medyje. Tiesa, visus darbus atliko svainis, aš nupirkau anglišką knygą, kurioje parašyta, kaip tokį namelį pastatyti, nupirkau medžiagų, padavinėjau jam vinis ir nešiojau alų. Laurus pasidalijome per pusę. 

Taigi, suprantu, kad jūsų namuose džiaugsmą dalija ir pramogomis rūpinasi Andrius, o buitis – Rasai ant pečių? 

Rasa: Jei negali žmogaus pakeisti, turi prisitaikyti... 

Rasa Tapinienė
Rasa Tapinienė

Andriau, išsirinkai išmintingą moterį! Juk mes taip dažnai norime savo vyrus keisti...

Rasa: Andrius – nepakeičiamas (juokiasi)!
Andrius: Galima anekdotą? Čiukčia ieškojo savyje gerų savybių, ieškojo, kol galiausiai nusprendė: na, bet mes juk gražiai šokame ir dainuojame... 
Rasa: Tačiau aš nesiskundžiu... Dabar, kai šitaip įsikinkiau į darbus ir tiesioginius eterius, Andrius tikrai nepakeičiamas, kai reikia organizuoti šeimos pramogas. Jei ne jis, aš, ko gero, išvis neiškiščiau nosies iš namų. 

Andriau, gal įvairiausių žaidimų pomėgis atėjo iš vaikystės? Ar pats anuomet daug džiaugsmo gavai iš tėvų? 

Andrius: Labai! Visokios improvizacijos, skečai... Esu tikras, kiekvienas žaidimas suteikia progos išsiveržti iš už keturių sienų. 
Rasa: Andrius su kaimo vaikais mėgsta pažaisti futbolą, rengia šeimų sporto spartakiadas. Taip formuojasi mūsų kaimo bendruomenė, kaimynai greičiau susipažįsta, artimiau bendrauja. Kai gyvenome mieste, pažinojome tik namo bendrijos pirmininką ir buhalterę, o čia jau ketvirtus Naujuosius metus sutinkame drauge su kaimynais. 
Andrius: Natūralu, kad vaikai supažindina tėvus. Juk kai vaikas pareina į kiemą su nauju draugu, būtinai paklausi, kas jis, iš kur ir kas jo tėvai. Tada jau tėvus kvieti pietų ar mėsytės lauke išsikepti. Kartą pas mus susirinko visa Vasaros klasė. Apie šešiasdešimt žmonių... 
Rasa: O Vasaros gimtadienis? Kai name buvo trisdešimt septynmečių? Šeši suaugusieji tuomet dirbo, namuose įkurdinome burtininkų mokyklą – Hogvartsą iš „Hario Poterio“. Ir chemijos laboratorija, ir skraidymas ant šluotų... Tik dabar sakau, kad tai – darbas, o iš tiesų visiems mums – smagi pramoga kartu su vaikais. 

Ir kaip jūs nusprendžiate, kur ir koks gimtadienis turėtų vykti? 

Andrius: Šitam reikalui turime šeimos tarybą. 
Rasa: Susėdame visi po vakarienės ir nusprendžiame, kas ko norėtų. Mes planuojame visus pabuvimus. Nuo dešimtos iki dvyliktos jūs darote tą, mes – tą. Nuo dvyliktos visi kartu darome tą, aną ar trečią. Pastebėjome, toks planavimas veikia. 
Andrius: Gal ne šimtu procentu, kaip norėtųsi. Pavyzdžiui, susiplanuoji žiūrėti filmą. Sutartu laiku visi iškart prisistato – pažadas brangiau už pinigus. O štai, kai suplanuoji virtuvę tvarkyti, gali nieko ir nesulaukti... Arba, jei prašei knygą paskaityti. Juk turi nueiti ir patikrinti. 
Rasa: Ir tuomet geriausia, kai namuose karaliauja Andrius. Nes vaikai mane lengvai sugeba apsukti aplink pirštą. 
Andrius: Aš nesu griežtas. Bet kartais mano sprendimai būna gana žiaurūs. Tada Rasa išsitempia mane į kitą kambarį ir sako: „Na, Andriau, negalima taip, jie juk vaikai.“ 

Pasakyk, kas yra „žiaurus sprendimas“? 

Andrius: Na, pavyzdžiui, jie planavo žaisti kompiuteriu pusantros valandos, bet aš patikrinau jų namų darbus ir pastebėjau klaidų. Žaidimai tuomet nutraukiami visam vakarui. Arba bausmės už apgavystes... Be draugų, be išėjimo už kiemo ribų. 
Rasa: Kartais su Andriumi dėl to nesutinkame. Tačiau mūsų taisyklė: niekada nesiginčijame prie vaikų. Ir nė vienas, nė antras nepanaikiname kito skirtos bausmės. 

Kelerių metų vaikai tampa visateisiais tarybos nariais? 

Andrius: Nuo penkerių jie jau reikšdavo savo nuomonę. Kas pas juos norėtų pernakvoti, pas ką – jie? Vienintelis dalykas, kuris šeimos taryboje neaptariamas, – kelionės. 
Rasa: Kai Andrius pareina namo ir pasako, kad turi mums staigmeną, išsirikiuojame vorele ir žingsniuojame prie žemėlapio. Na? Kur? 

Andrius Tapinas
Andrius Tapinas

Visada važiuojate keturiese? 

Rasa: Per mokslo metus – jokių kelionių. Tiesą sakant, vaikams kol kas geriausia ten, kur šilta ir yra vandens. Pamenu, nuvažiavome visi keturi į Budapeštą. Gyvenome prabangiame viešbutyje – Andrius jame turėjo pokerio turnyrą. Viešbutyje buvo baseinas, todėl vaikų į miestą niekaip negalėjau ištempti. Vos pasukam už kampo, tuojau rankytės, kojytės šąla, skauda. Jie dar buvo per maži, kad būčiau galėjusi palikti vienus, – taip ir prasėdėjau su jais savaitgalį nosies iš viešbučio neiškišusi. 

Andrius: Užtat visi nepakeliami kojų ir rankų skausmai dingo, kai pradėjome ieškoti lobių. Dabar jie pėsčiomis gali nueiti ir dešimt kilometrų, visą Vilniaus senamiestį apsukti, Trakus išmaišyti. O Rasa, pamenu, taip skeptiškai buvo nusiteikusi! 

Rasa: Sakau, tikri ufonautai... 

Andrius: Visas įdomumas prasidėjo, kai Vakaris pradėjo rasti lobius. Egzistuoja toks tarptautinis lobių ieškotojų tinklas. Amerikoje tai labai populiaru, Anglijoje, Vokietijoje. Suomijoje ieškojome, Japonijoje. Lobių ieškotojai turi tokį specialų elektroninį prietaisą. Paprastai randi užuominą, kuri nuveda į gražią vietą. Lobis – tai koks nors daiktas, kurį lobių ieškotojai paslepia kaip simbolį. Gali būti ir paprasta dėžė su visokiausiais pakabučiais, kalendoriukais. Čia svarbiausia – radimo momentas. 

Esame ir mes Vilniaus senamiestyje lobį paslėpę... 

Rasa: Smagu ne tik lobį rasti, bet ir netikėtų vietų pamatyti. 
Andrius: Kaip gali vaikams nepatikti ieškoti lobių?! Radę lobį, pasižymime specialiame žurnale, o lobį paliekame. 
Rasa: Pameni, kaip lobio Romoje, prie Trevi fontano, ieškojome? 
Andrius: Prie fontano pastebėjau tokią porą, ji kažko dairėsi, paskui dingo, o vėliau – vėl atsirado. Suaugusysis tos vietos, kur lobis paslėptas, nepasieks, reikia vaiką pakelti. Mes išsiėmėm žurnaliuką, pildome, žiūrime, ta pora irgi vaiką pakėlė. 
Rasa: Tada jiems sakau: lobis pas mus. Taip susipažinome su portugalų lobių ieškotojais. 
Andrius: Esama lobių ieškotojų, kuriems svarbu kuo meniškiau lobį paslėpti... 
Rasa: Ir jis būtinai turi būti viešoje vietoje, lengvai pasiekiamas. 

Rasa, įsijautusi pasakoji apie lobių paieškas. Ar tai reiškia, kad visada lengvai pasiduodi vyro idėjoms? 

Rasa: Aš esu mūsų šeimos žemiškasis, praktiškasis pradas. Žiūriu, skaičiuoju, galvoju, turiu pasverti visas jo staigmenas. Andrius mane, pavyzdžiui, privertė pamėgti amerikietiškąjį futbolą. Dabar žaidžiam visa šeima, smagu. 

O pokeris? 

Rasa: Ne. 
Andrius: Niekada neturėjau poreikio, kad Rasa žaistų. Juk pokerio esmė – laimėti pinigų. Man net nepatinka, kai į svečius atvažiavę draugai prašo pažaisti. 

Vis dar važinėji į turnyrus? 

Andrius: Kokį pusmetį – beveik ne. Lobių paieškos, knyga – juk irgi azartas. 

Knygą rašyti – azartas?

Andrius: Pradžioje jo buvo, paskui nebuvo, pabaigoje vėl atsirado, kai pradėjo tiksėti laikrodis. Net Kūčių dieną rašiau... Šeimos taryba kaip reikiant pasiraukė. 

Bet juk nemesi pradėto darbo... Ar taip būna? 

Andrius: Štai neseniai mečiau vertimą. Na, ne, pagalvojau, neturiu nei noro, nei motyvacijos. 

Rasa, o juk tu irgi verti knygas? 

Rasa: Redaguoju paskutinę ir kurį laiką nebeversiu. Pernelyg sudėtinga daryti tris darbus vienu metu. O man dar reikia ir kokybiškai... 

Ir kaip tai vyksta? Užsidarote kiekvienas į savo kambarius, sėdate prie kompiuterių ir rašote, verčiate? 

Rasa: Televizijoje nedirbu kasdien. Kai laisva diena, jei galiu, išvis nevažiuoju į miestą. Man gera namie, kai nieko nėra, tyku, ramu, galiu kuistis, ramiai darbelius savo dirbti.

O virtuvė – kieno vieta? 

Rasa: Visų. Andrius mėgsta gaminti, sūnus, juokauju, gal kada virtuvės šefu bus. Vasara jau pusantrų sumaišydavo blynams tešlą. Virtuvėje vaikams viską leisdavau, jei, žinoma, tai būdavo saugu. Dukra – kepinių meistrė, Vakaris gamina meniškas užkandėles ir salotas, Andrius – žuvų ir jūrų gėrybių patiekalus, aš verdu sriubas, kepu kotletukus, jei reikia – ir kepsnį kokį. 
Andrius: Kartą ir aš mėginau virti sriubą. Viskas baigėsi baisiu skandalu. Man virtuvė labiausiai patinka rytais...
Rasa: Kur jau nepatiks! Tėtis nusileidžia po dušo, pusryčiai – ant stalo... 
Andrius: Kava, bandelėms pamalonintas, visai neblogai galiu kentėti tą ankstyvą kėlimąsi.      

O dviese? Ar yra ką veikiate dviese? Šiais metais, girdėjau, Škotijoje šventėte savo vestuvių metines.

Andrius: Atrodo, po tos kelionės ant dviračio savo ponios daugiau neužsodinsiu (juokiasi). 
Rasa: Esame turėję smagių kelionių dviračiais. Amsterdame, Paryžiuje, pamenu, pasivažinėji, kavos, vyno išgeri. Ir Škotijoje taip viską įsivaizdavau. Bet čia keliukai siauri, vos vienas automobilis telpa, važiuojam vienas paskui kitą, nei pasikalbėsi, nei pasijuoksi. O paskui į tokį kalną mane užvarė! Galvojau, širdis sustos. Sakau: mink man iš akių, nes ką nors tuoj kai pasakysiu! Vestuvių metinės, suprask! 

Arba prieš penkerius metus! Net nesakė, kur važiuojam. Atsivežė į Škotiją, naktis nacionaliniame parke, žibintai, keltų poezija... Ir lietus! Beveik šlapdriba... Mes su vasariniais drabužiais. Organizatoriai, pasirodo, perspėjo, kad reikėtų pasirūpinti šiltais, neperšlampamais drabužiais, bet kur tau, nei pats paėmė, nei man ką pasakė! 
Andrius: Na, taip, sutinku, šitą aš pramiegojau... 
Rasa: Stoviu šlapia kaip viščiukas dar renginiui neprisidėjus. Pagailėjo organizatorius, įsuko į celofaną. 

Andrius per vestuvių metines tave visada į Škotiją vežasi? 

Rasa: Ne, tik kas penkti metai. 
Andrius: Nes susituokėme Škotijoje. Penktąsias vestuvių metines ten atšventėm, o dešimtąsias – pražiopsojom. Užtat nuvykome ten praėjusią vasarą. 

Ar per tuos vienuolika metų sužinojote, kaip būti dviese? 

Rasa: Per pirmuosius penkerius metus išsiskirti galėjome kasdien. Ambicijų, kaprizų, matyt, turėjome daugiau nei proto. Viena bičiulė kartą man patarė: tu žiūrėk egoistiškai. Juk tai tau negerai, kai nebendraujate. Tai ir mėgink taisyti situaciją. Anksčiau ar vėliau kalbėti vis tiek reikės...

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

02:18
02:03
01:30

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką