Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 30d. 21:00

Apie persileidimą atvirai: atsisveikinau, kad vėl susitikčiau

Nėštumas
123rf.com nuotr. / Kiekvienos moters skausmas ir gedulas netekus kūdikio trunka skirtingai, o atvirumas padeda susivokti.

Prabėgus trejiems metams Viltė gali atvirai pasakoti apie negimusį kūdikį, nebijodama sužeisti savęs. Kiekvienos moters skausmas ir gedulas trunka skirtingai, o atvirumas padeda susivokti. Jausmai taip karštai nebekunkuliuoja, viskas susidėlioja į vietas. Pajunti, kad įvykių virtinė nėra atsitiktinė ir nė vieno nevalia iš jos išmesti. Kam bartis su likimu? Tačiau kad pasiektų tokią vidinę būseną, Viltei teko pereiti kančių kelius.

Vienintelis gelbėtojas

Viltė nebuvo susikūrusi vyro idealo, ją žavėjo tokie, kuriuos sunku pasiekti, dėl kurių reikia kovoti. Svajonių vyrai turi vieną privalumą: gali įsivaizduoti juos taip, kaip pačiai patinka. O trūkumas – pavargsti svajoti, be to, svajonės dažniausiai neišsipildo… Ketverius metus svaigusi dėl vienintelės gyvenimo meilės (kaip tuomet atrodė) – elegantiško italo, su kuriuo niekada nesimatė ir susirašinėjo tik laiškais, Viltė nusivylė. Planuotas jųdviejų susitikimas Paryžiuje taip ir neįvyko. Tada mergina ėmė žaibiškai megzti realias pažintis. Rinkosi ne tuos vyrus, kurie jai patiko, bet tuos, kurie pirmi parodydavo jai dėmesį. Manė, kad taip patikimiau.

Stiprybės akimirką sapne Viltę aplankė žaidžiančio pievoje raudonskruosčio kūdikėlio vizija – tai buvo paskutinis sykis, kai ją regėjo.

Kažkodėl šovė mintis susipažinti internetu (dabar to nebekartotų). Ir tuomet užkliuvo keistuolis Juozapas, nusifotografavęs su milicininko kepure. Anketa buvo išskirtinė. Ką vyrukas rašė, Viltė nebepamena, o senų laiškų vartyti nenorėtų. Įstrigo tąkart patirtas jausmas – keista… Tačiau nebuvo jokių vidinių šiurpuliukų ar nemalonių nuojautų, nors paprastai prieš sudėtingas situacijas ją tarsi kažkas įspėdavo. Įtarimą sukėlė tik vyriškio vardas, kuris jai nepatiko, tačiau Viltė nusprendė šį ženklą ignoruoti. Na, pamanė, vadins jį Juozu, kaip ir savo dėdę. Tačiau tas iškart pasipriešino: „Aš – Juozapas, ir viskas!“

Kai pirmąkart juodu susitiko čiuožykloje, Viltė pajuto tik gailestį: mongoliško veido džiūsna, pritrintomis kojomis… Bet kažkas tempte tempė į antrąjį pasimatymą. Tada pasirinko koncertą jaukioje kavinukėje su būreliu draugų. Juozapas buvo elegantiškas: vilkėjo baltus marškinius ir juodą liemenę. Pasisodino ją šalia, vos juntamai apkabino, o koncertui įpusėjus ėmė švelniai bučiuoti, nesibaidydamas jos draugų. Viltė tuo metu jautėsi silpna, buvo patekusi į gyvenimo kryžkelę ir, kaip prisipažįsta dabar, jai labai reikėjo užuovėjos. Kažkodėl nuo tos akimirkos ėmė atrodyti, kad naujasis draugas – vienintelis ir tikras gelbėtojas, viską jos gyvenime sustatysiąs į vietas.

Kodėl Margiris?

Pirmą sykį apsilankius jo namuose Viltei buvo pademonstruota vaizdajuostė, kurioje kažkoks šizofreniškos išvaizdos vyras mėgino išvesti sielos formulę… Vėl ji pajuto keistą jausmą, bet buvo įdomu klausytis to, ko ji nesuprato. Juozapas kasetes peržiūrėdavo tris kartus per savaitę: sakydavo vis atrandantis ką nors naujo. Kai Viltė išsipasakojo apie ją slegiantį liūdesį ir blogą savijautą, vaikinas davė daugybę patarimų. Pavyzdžiui, nukreipti mintis trisdešimties laipsnių kampu į Žemės centrą, o tada ateis atsakymas, ką daryti. Arba siųsti skaičių „-1“ į sluoksnį, esantį už atmosferos, kurį neva atrado tas pats šizofreniškos išvaizdos geologas… Prisiklausiusi, kad tokių dalykų Juozapą moko matematikos būrelyje, ir galiausiai čia pati apsilankiusi suvokė – draugas įsipainiojęs į rusišką sektą.

„Kažkada, kai mūsų santykiai buvo idiliški, užsisvajoję rinkome vaikui vardą. Dar nepradėtas, jis tapo Margiriu. Koks vardas, toks ir likimas…“ – prisimena angelo sargo įspėjimą moteris.

Visgi Juozapas rūpinosi ja, pirko maistą, gamino valgyti. O svarbiausia – atsidavė jausmams ir buvo romantiškas. Kartu su Vilte liedavo žvakes iš skirtingų spalvų vaško, vaikščiodavo susikibę už rankų Pasakų parke, leidosi į pilną nuotykių trijų dienų žygį valtimis srauniomis upėmis. Būdama drauge su juo Viltė tapo drąsesnė, jautėsi užliūliuota santykių euforijos. Nuotaiką gadindavo tik vaikino sesuo, nekentusi brolio bičiulės. Neapykanta dar labiau įsiliepsnojo, kai mergina sužinojo, kad būtent Virginija įtraukė brolį į sektą. O mėginimas jį iš ten iškrapštyti pasibaigė nesėkme. Ultimatumas – „sekta arba aš“ – būtų tikrai juos išskyręs, nes Juozapas žadėjo pasirinkti būrelį. Tačiau Viltė neturėtų tokio vardo, jei ją kada nors paliktų viltis…

Santykių blogėjimo ženklai buvo akivaizdūs, bet įsimylėjusi (ar prisirišusi) mergina juos ignoravo. Dabar prisimena, kaip Juozapas nemėgo brolio vaikų, nors tuomet atrodė natūralu, kad pavargo juos augindamas. Prabudus Viltės motinystės instinktui, jis pareiškė: „Ne anksčiau kaip po trejų metų.“ Kartą jiems bevaikštant mergina mėgino išgauti žodį „myliu“, kurį Juozapas anksčiau kartodavo kasdien, bet išgirdo abejonę, kad nebežino, ką jaučia. Netikėdama pasakė: „Tu tikrai myli mane, kaip gali būti kitaip? Abejonės praeis.“ Meilė tęsėsi, bet truko ne trejus, o vienus metus.

Keistą pykinimą ji pajuto bažnyčioje. Aplinkui sukiojosi vaikai, netoliese mama supo kūdikį ir Viltę aplankė nuojauta, kuri neapgavo. Trys nėštumo testai patvirtino tą patį. „Grįžau namo tokia laiminga! Tai buvo laimė, kurios nesu patyrusi niekada anksčiau. Mylimasis sužinojo pirmas, kartu nutarėme važiuoti pas ginekologę. Tikėjausi, kad mano nėštumas bus džiaugsmas mums abiem. Nieko blogo neįtariau. Tik dabar iškyla atsiminimas, kaip nerimastingai jis muistėsi kėdėje, išgirdęs šią žinią. Paprašiau, kad atneštų arbatos, mane palepintų, o jis atsakė turįs dirbti, ir įnirtingai taukšėjo kompiuterio klavišais. Gulėjau įsmeigusi akis į lubas, kalbėdamasi tik su vienatve, kuri vienintelė neapleido sunkiu metu.“

„Kažkada, kai mūsų santykiai buvo idiliški, užsisvajoję rinkome vaikui vardą. Dar nepradėtas, jis tapo Margiriu. Koks vardas, toks ir likimas…“ – prisimena angelo sargo įspėjimą moteris.

Prarastas stabilumas

Kitą dieną Juozapas išėjo į būrelį ir nebegrįžo. Paskambinęs lakoniškai pranešė, kad ateis pasiimti daiktų. Jokių klausimų apie Viltės savijautą, kūdikį, tik riksmas į ragelį: „Kodėl nesidarai aborto?“ Išgąstis. Neviltis. Skausmas. Galiausiai aplankė pyktis, kuris suteikė stiprybės. Romantikė tapo realiste – ėmė planuotis, kaip viena augins vaikelį ir dirbs dviejuose darbuose. Po savaitės ją paaukštino ir tai buvo savotiškas išsigelbėjimas būsimai vienišai motinai. Stiprybės akimirką sapne ją aplankė žaidžiančio pievoje raudonskruosčio kūdikėlio vizija – buvo paskutinis sykis, kai ją regėjo.

Kartą Juozapas grįžo, kad vėl atsisveikintų… Pora lankėsi teatre, o per spektaklį drąsiai bučiavosi. Trumpam nulėkusi į tualetą, moteris pastebėjo lašelį kraujo. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo pirmas persileidimo ženklas. Sugrįžusio mylimojo artumas teikė kažkokią apgaulingą ramybę, bet neilgam. Po spektaklio jis vėl dingo, o žinoma ginekologė Viltę perspėjo: „Viena vyro palikta mano pacientė išprotėjo.“ Sėdint priimamajame ir laukiant tyrimų rezultatų galvoje ėmė suktis daugybė minčių, o emocijos susiraizgė į vieną didžiulį kamuolį, kurio, atrodė, nebepavyks išpainioti. Suprato – tikrai „važiuoja stogas“.

Sunkiausią akimirką padėjo geriausias draugas, su kuriuo Viltė buvo pažįstama septynerius metus. Mintyse susipainiojusią moterį jis paėmė iš ginekologijos klinikos ir vežiojo po miestą automobiliu. Prieš akis keičiantis vaizdams, protas rimo. Sukilo šleikštulys ir atgimė džiaugsmas, kad tikrai laukiasi. Rytis nupirko imbiero tablečių. Nuramino, kad vemti galima netgi automobilyje, tačiau Viltė suspėjo paprašyti, kad sustotų. Kankinosi ilgai, bet atrodė, kad išsivalius skrandžiui išsigrynino mintys. Grįžo namo linksma, pasitikinti savimi, atgavusi ryžtą.

Dvi savaites jautėsi lyg apsinuodijusi. Šleikštulys tarsi pasiskirstė po visą kūną. Mėgino guostis, kad tai natūralu antrąjį nėštumo mėnesį. Tačiau jutimai buvo pernelyg keisti, kad patikėtų, jog viskas gerai. Kankino kažkoks nepaaiškinamas liūdesys. Lindo mintys: „Kaip auginsiu vaiką viena, kai taip svajojau apie pilną šeimą?“ Apsilankė pas ginekologę. Atsakymas buvo toks: „Per daug nesijaudink, viskas bus gerai, tik gemalas kažkoks plokščias. Parašysiu nedarbingumo lapelį, kad neįvyktų nieko blogo.“ Minties, kad kūdikis gali negimti, Viltė nepriėmė. Toliau kalbėjosi su pilve buvusiu mažiuku.

Kaip paleisti Žvaigžduką

Aplankė ramybė. Ir tą pačią dieną pajuto lengvą skausmą pilvo apačioje – vėl pasirodė šiek tiek kraujo. Atsivertusi ginekologės įteiktą žurnaliuką apie nėštumą, perskaitė, kad ir vienas kraujo lašas gali reikšti gyvybės pabaigą. Išsikvietė greitąją pagalbą ir visiškai nesijaudindama nuvyko į ligoninę. Nuramino lydėjusią mamą, kuri blaškėsi nerasdama rankinės, tačiau veikiausiai tai buvo baimė dėl dukros ateities. Viltė kraujavo, bet pasitikėjo gydytojais – kūdikis bus išgelbėtas. Prieš užmigdama išgėrė melisų mikstūros. Ir dar spėjo pagalvoti: „Įdomu, kodėl mane paguldė į pooperacinę lovą?“

Echoskopijos laukimas. Ašaros, pamačius nėščią moterį. Ir žiaurus nuosprendis: „Kūdikis jau dvi savaites neauga.“ Viltė vos spėjo susivokti, kas vyksta, kai ją guldė ant operacinio stalo. Prašė vietinio nuskausminimo. Gavo atsakymą: „Nori matyti, kaip jį iš tavęs išims?“ Leidosi užmigdoma, bet buvo baisu. Veikiama narkozės, skrajojo baltais koridoriais, o tarp jos lėkė kvadratai ir apskritimai. Atsirado mirties pojūtis, bet ji tą akimirką atsibudo. Visą vakarą jautė euforiją, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Atsistojusi apsipylė krauju.

Važiuojant taksi namo, ašaros liejosi upeliais. Nesvarstė, ką pamanys vairuotojas. Raudojo ir namie, nesigėdydama tėvų. Tiek ašarų dar niekada nebuvo išverkusi, bet pasijuto lengviau. Išpažintis draugėms padėjo išgyventi gedulą.

„Pavadinau savo negimusį vaikelį Žvaigžduku. Leidau jam apsigyventi dangaus platybėse ir uždegiau žvakutę. Kai atsisveikinau su praeitimi, likimas man atsiuntė žmogų, kuris beprotiškai myli vaikus ir nori sukurti šeimą. Jau treji metai, kai mudu kartu. Šeimos ir noriu, ir bijau. Neskubu turėti vaikų, nors juos labai myliu, – jaučiu atsakomybę. Buvau priversta rinktis: kompanijų siela ar šeimos žmogus. Pasirinkau stabilumą, tačiau kad juo patikėčiau, turi prabėgti laiko.“

„Laima“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką