Dabar populiaru
Publikuota: 2009 lapkričio 27d. 11:39

Arūnas Valinskas: aš esu Valinskas, pirmiausia – Valinskienės vyras

Arūnas Valinskas
Gedimino Žilinsko nuotrauka / Arūnas Valinskas

Argi jis ne akiplėša? Argi ne vienas iš tų, be kurio Lietuvos televizijos ir pramogų pasaulis sunkiai įsivaizduojamas. Dabar dar ir politika! Aukščiausias viražas Seimo rūmuose. Ir tyla. Lyg nieko nebuvę... Knyga apie Arūną Valinską (42) daug ką paaiškins. Dėl to jis netaps mylimesnis ar populiaresnis. „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“. Vis dėlto toje knygoje – daugybė širdies, jausmų ir prisiminimų.

Knyga apie tave tuojau pasirodys. Jautiesi nuveikęs didelį darbą?

Argi tai darbas? Mano gyvenimas dar nevertas knygos.

Bet juk keturiasdešimt metų – daugiau nei pusė jo?

Jei trauksiu, kiek senelis, iki aštuoniasdešimt trejų, dar turiu laiko. O iki dvidešimties... Tiek ten to sąmoningumo.

Kada vyrai subręsta?

Vyras, kaip ir geras vynas, turi ilgai bręsti. Kai kuriems neužtenka ir viso gyvenimo.

Jei dabar imtume ir padalytume tavo gyvenimą į keturis dešimtmečius, kuris iš jų tau būtų svarbiausias?

Ne dešimtmečiais aš dalyčiau. Penkmečiais arba septynmečiais. Svarbus laikas, kai pradėjau mokytis Vilniaus universiteto Teisės fakultete, paskui – šou grupės „Dviratis“ koncertai, vėliau – televizija.

Sakyk, tave nustebino pasiūlymas rašyti knygą?

Ne pirmą kartą tokį pasiūlymą gavau. Esu išdalijęs tiek interviu, kad ne viena knyga išeitų.

Saugai juos? Segi?

O kam?

Nemanai, kad knyga turėjo pasirodyti anksčiau? Tada, kai Lietuvoje šėlo Arūno Valinsko – Seimo pirmininko – skandalas?

O aš sakau, kad dabar – pats laikas. Juo labiau kad knygos pabaiga dar šį tą žada: laukite tęsinio. Dešimt mėnesių, kuriuos praleidau Seimo pirmininko kėdėje, tilptų dar į vieną tokią. Ne, į storesnę! Jei tik viską surašytume – intrigas, šmeižtus, paskalas. Per tuos dešimt mėnesių išmokau daugiau, nei per dešimt metų būčiau išmokęs kokiame nors politologijos institute.

Tokią knygą būtų pavojinga išleisti...

Kad aš neturiu ko bijoti. O ją rašyti kol kas – per anksti.

Ar „Akiplėšoje...“ atpažįsti save?

Kad ir pats gerai nežinau, koks esu. Galiu pasakyti, kad joje – tik trečdalis visko, kas man yra nutikę.

Tai kodėl nepapasakojai visko?

Tos istorijos pernelyg gražios, o pas mus dabar – niūruma, tamsu... Gal kada nors tie nuotykiai išvys dienos šviesą, o gal taip ir liks veikiančiųjų asmenų atmintyje. Knygoje, beje, jie beveik visi paminėti: Marijonas (Marijus Mikutavičius – red. past.), Žilvinas Žvagulis, Vyšnia (dainininkas Ovidijus Vyšniauskas – red. past.), Darius Lukoševičius, Gintaras Zdebskis, ir daug kitų.

Nebijai aplinkinių reakcijos, kai knyga pasirodys?

Ne aš sugalvojau, kad jos reikia. Knyga – lyg interviu. Su vienais žurnalistais sutinki kalbėtis, kitų neprisileidi.

Buvo sunku ištraukti iš atminties vaikystės dienas, įvykius, nuotykius, jausmus, nuotaikas?

Kai kurie dalykai ypač įstrigę. Tai dabar daug ko nebeprisimeni, pavyzdžiui, kas vyko praėjusią savaitę. Nuo vaikystės liko visų šunų, kuriuos turėjome, vardai. Kam man jų reikia?
Natūralu, kad knygoje susipainiojo būtasis, būsimas ir esamas laikas: daugelis mūsų vienu metu gyvena keletą gyvenimų. Aš – irgi. Ir studentas, ir teisininkas, ir estrados artistas, ir televizijos laidų kūrėjas.

O tuo metu, kai pasakojai – ir politikas...

Skirtingi gyvenimai klojasi lyg sluoksniai. Niekas netrukdė koncertuoti ir tuo pat metu dirbti laikraščio „Justitia“ redaktoriumi. Arba susirašinėti su Valinskiene, o Vilniuje...

...vaikščioti su kitomis merginomis?

Tai ne aš su jomis vaikščiojau, jos – su manimi. Stengdavausi pabėgti, bet iš manęs – ne koks bėgikas (juokiasi). Labai retai pabėgdavau.

Tavo žmona kažkada yra sakiusi: „Aš nesu bloga mergaitė, aš tik turiu blogą berniuką šalia“...

Aš ir nesiginčiju. Jei knygoje būčiau norėjęs pasirodyti geras, iš tiesų prieš save  jausčiausi labai blogas.

Buvo dalykų, kurie Ingos pasakojimuose tave nustebino?

Jaučiu savo moterį. Gal ir buvo netikėtų smulkmenų, bet jos mano jausmo nepakeitė.
Knygoje yra keletas mūsų interviu. Juose pajuokavome, kad stovime prie skyrybų slenksčio. Tuo metu tai buvo toli nuo teisybės. Pati sakei, kad mes lyg žaidžiame kalbėdamiesi su žurnalistais. Ir tikrai! Užtat tuose interviu – vieno vakaro nuotaika. Tik mažučiai gyvenimo epizodai.
 
Arūnai, prisipažink, politika pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

Ne! Vakarais prisiglaudžiu prie jos ir sakau: „Gerbiamoji Seimo nare, gal galėčiau su jumis pabendrauti šiek tiek kitaip, nes žinau, kad jūs turite neliečiamybę. Ar galėčiau jus šį vakarą paliesti?“ Kai Inga sako, kad ne, priduriu: „Kadangi aš irgi neliečiamas, du minusai reiškia pliusą!“ Štai taip mes ir juokaujame.

Suprantu, dabar tave labai domina Ingos šokiai?

Mane visą laiką domino, ką daro Inga. Aš esu Valinskas, visų pirma – Valinskienės vyras, jos vaikų tėvas, o tik paskui – televizijos laidų vedėjas, Seimo narys, Seimo pirmininkas ar Užsienio reikalų komiteto narys. Matau, kaip ji stengiasi, kaip išgyvena. Per tą laiką Inga nepraleido nė vieno Seimo posėdžio, nė vieno komiteto posėdžio, šokių repeticijos prasideda aštuntą vakaro, namo grįžta po vidurnakčio. Kaip galiu nesidomėti, kai jai tai svarbu?! 
 
Atsiprašau, bet ar dar randi ją lovoje?

Inga taip sulieknėjo, kad aną naktį įkrito į tarpą tarp čiužinių – iki ryto ieškojau (kvatoja).

Tau visiškai ramu, kai Inga žiūri savo šokių partneriui į akis?

Neišvengiamo dalyko nereikia bijoti. Jei tai atsitiks, tegu atsitinka be baimės (juokiasi).
Jei rimtai – mes nuoširdžiai draugaujame. Aną savaitgalį visi šokėjai, grįžę iš Jolantos Uspaskich sodybos, sugužėjo pas mus.

Ar knygoje pasakodamas savo gyvenimo istorijas buvai nuoširdus?

Atsakiau ne į visus klausimus, bet kai kalbėjau, kalbėjau nuoširdžiai.

Kodėl niekada viešai nesi kalbėjęs apie savo ligą ir komas, kurias patyrei?

Aš apie daug ką nesu kalbėjęs. Tai, kad 1991–ųjų sausio 13–ąją buvau parlamente, irgi pasakiau tik tuomet, kai mane rinko Seimo pirmininku. Daug kas nustebo... Mane stebina kitkas: kad girtis tokiais dalykais tampa vertybe. Kuo daugiau metų prabėga nuo tų įvykių, tuo daugiau atsiranda nusipelniusių, o juk, atrodo, turėtų mažėti...

Knygoje atvirai prisipažįsti: „Buvau populiarus, bet niekada – mėgstamas.“ Ką tai reiškia?

Tai logiškas pasakymas. Tie, kurie tave mėgsta, prieina, pasako. Tie, kurie griežia dantimis, daro tai tyliai. Savikritiškas žmogus suvokia, kad pastarųjų yra kur kas daugiau. Ypač Lietuvoje. O jei gyveni iliuzijų pasaulyje, jei leidi į akis ir ausis pilti medų ir dar įtiki savo genialumu, tai blogai baigsi.

O juk medaus būta daug...

Dieve mano... Ir dabar tas pats, jokio skirtumo.

Betgi mums patinka, kai esame giriami...

Man nereikia, kad sakytų, jog padariau gerai. Pats viską žinau! Ir pirmiausia žiūriu, ne ką gerai, o ką blogai padariau. Kiekvienas televizininkas savo gerumą matuoja ne pagyromis, o objektyviais faktoriais. Jie vadinami reitingais.
Televiziją dažnai lyginu su krepšiniu. Nuvalkiotas palyginimas, bet tikslus. Įsivaizduok krepšinio komandą. Startinis penketukas žaidžia, bet jei žaidimas treneriui netinka, kažkurį žaidėją sodina ant atsarginių suolelio. Televizijoje tas pats. Per tam tikrą laiką privalai „įmesti“ tam tikrą reitingų skaičių. Net televizijos tinklelio pristatymas primena krepšinio rungtynes. Į aikštę įbėga visas dvyliktukas, fakelai, fanfaros, dūmai, šokėjos, šventė. O štai ant atsarginių suolelio sodinama tyliai. Jei tavo laidą permetė į vakarą ar į dienos metą, suprask, teks pasėdėti ant atsarginių suolelio.
 
Nejau Seimo pastate tau vis tiek rūpi televizija?

Gaila, bet dirbdamas Seime dažnai pamirštu, kad esu ne televizijoje. Žurnalistai šitą pastatą yra pavertę didžiule televizijos studija. Žinau, kaip visa tai vyksta, užtat tie susireikšminimai, lakstymai iš paskos atrodo juokingi. Ateina ryte toks jaunasis entuziastas į Seimą. Vakare reikia paleisti laidą, o temos – jokios. Lapkričio antra pusė, pažliugę, vėjas žvarbus... Viduje šilta, gera, liepi operatoriui filmuoti iš antro aukšto balkono, gal kas nosį pakrapštys, saldainį suvalgys, pats tuo metu pasėdi kavinėje, papusryčiauji, kavos išgeri. Grįžti į televiziją trečią po pietų su „medžiaga“.
O juk tikroji politika daroma ne televizijos ekrane. Žvejojom vasaros pabaigoje Norvegijoje. Kai grįžti iš jūros su žuvimi, prie kranto laukia būriai žuvėdrų. Jos tyko to, kas liks išdorojus žuvį. Narsesnės priskrenda arčiau, griebia laimikį viena iš kitos, stengiasi išplėšti. Didžiausi gabalai, kurių jos nepajėgia pasidalyti, nuskęsta. Pagauna juos krabai, o ten, dugne, dalybų nevyksta. Pagalvojau: visai kaip mūsų politiniame gyvenime – yra vaikinų, kurių nesimato, bet kurie visą laiką laimi. 
 
Daug žinai...

Daugiau, nei kai kas norėtų...

Žmonės sako, kad viena iš tavo pralaimėjimo priežasčių – nemeilė žurnalistams.

Aš jų niekada nebijojau, nesimaiviau prieš juos ir nepataikavau. Televizijoje imituojamas gyvenimas, parlamente jis – vaidinamas. Argi ne vienas ir tas pats? Keista ir juokinga...
Puikiai pažįstu televizijos darbo specifiką, žinau užduodamų klausimų absurdiškumą ir tai, kaip laidos kuriamos, montuojamos, kaip renkamos nuotraukos, ką galima pasakyti už kadro. Kadangi visa tai man keldavo ironišką šypseną, žurnalistai siusdavo. Tikrai ne jie kalti, kad nelikau Seimo pirmininku, tegu nesusireikšmina. Šitas pasitraukimas buvo iš anksto užprogramuotas. Tautos prisikėlimo partijos frakcija susilpnėjo, jau tada pasakiau, kad rudenį svarstysime mano atsistatydinimą. Tačiau kai prasidėjo visas tas purvas ir dirbtinis skandalas, nusprendžiau nebesitraukti. Tai jau buvo principo reikalas. Kolegos gerai žinojo: net jei balsavimas būtų buvęs man palankus, iškart po jo būčiau padėjęs atsistatydinimo pareiškimą. 
 
Visi kalbėjo: Valinskas laikosi įsikibęs Seimo pirmininko kėdės...

Juokinga... Daug kas įsivaizdavo, kad atstatydinimo diena Valinskui taps egzekucija, o man tai buvo amnestija.

Ir Inga tuo labai džiaugėsi?

Ir Inga, ir tėvai.

O mama? Žinau, jai kėlė nerimą tavo posūkis į politiką, ji labai bambėjo...

Mama visada bamba. Ar aš iš teisės einu į estradą, ar iš estrados – į televiziją, ar iš televizijos – į politiką. Su tėvais kalbėjausi dar prieš Seimo rudens sesiją. Jie žinojo mano sprendimą – nei vienu, nei kitu atveju Seimo pirmininku nebūsiu. Nesijaudino. Jautė, kad viduje esu ramus. Dabar jau ir patys atsigavo, šypsosi. Suprato, kad tai buvo...

Dar vienas tavo šou?

Tai nebuvo šou. Ateiti į parlamentą, kai daužomi jo langai, sunkmetis, o socialinė įtampa... Aš sugebu ateiti nelengvais laikais. Bet mes lengvų kelių ir neieškome (šypsosi)... Tik vienas dalykas man keistas. Buvo skandalas – ir nebėra. Niekam nebeįdomios jokios nuotraukos, niekas niekuo manęs nebekaltina, nevyksta jokių tyrimų. Jei nusikaltimas buvo padarytas, tai jis turi būti tiriamas. Pasirodo, niekam nebereikia! Niekam nebeįdomu.

Kai mudu kalbėdavomės, visą laiką jaučiau: lyg ir praveri savo sielos dureles, bet vos pajutęs, kad plyšys per didelis, tuojau pat uždarai...

Manau, kur kas paprasčiau įleisti šešką į vištidę nei žurnalistą į dūšią (juokiasi).
 
Tai kodėl tu – akiplėša?

Iš pradžių buvo kitas žodis – avantiūristas, bet akiplėša man – lietuviškesnis, gražiau skambantis. Knygoje yra viena istorija apie akiplėšą.

Dabar mes jos nepasakosime...

Aš nesistengiu atrodyti geresnis, nei esu. Rėžiu tiesiai net ir tada, kai matau, kad kitiems nepatinka. Tas, kuriam rėžiu, negali sakyti, kad aš melagis, nes pats žino, jog tai – tiesa. Tada sako: akiplėša.

Ar yra knygoje tas kitas Arūnas Valinskas?

Jis kažkur šalia. Vaikystėje sodino gėles, medžiojo dėles upelyje, rašė romantiškus laiškus Valinskienei, nors čia pat darydavo baisias nesąmones. Turėtų būti ne „tas ir kitas“, o „tie ir visi likusieji“ Valinskai...

Tai jų daug?

Nė pats nežinau kiek, nors kartais atrodo, kad nė vieno nebeliko...
 
Papasakok kokią nors istoriją, kurios nepasakojai knygoje.

Daug jų yra (kvatoja). Kartą linksmoji kompanija – aš, Marijonas Mikutavičius, Paulius Korsakas, Arvydas Sabonis – išvažiavom žvejoti į Kintus. Greitai ir daug karpių prisižvejojom, nusprendėm: užteks. Gal važiuojam į Klaipėdą? Kaip kultūringi poilsiautojai, apsigyvenom „Klaipėdos“ viešbutyje. Devintame aukšte tuomet buvo viešbučio baras, apačioje – restoranas su plokščiu stogu. Susiradom baseiną, padėjom jį ant restorano stogo, pripylėm vandens, prileidom karpių, susėdom bare su meškerėm ir žvejojom juos. Jei žvejyba, tai žvejyba! Trečią dieną Sabonienė su Valinskiene per draugus paskelbė paiešką, o mes žuvų kotletus viešbučio restorane kepėm. Prikepėm didžiausią puodą, paskui visą viešbutį vaišinom, ėjom, beldėm į duris ir siūlėm.

Na, ir fantazijos! Politikoje tokių linksmybių nebūna?

O kas čia buvo rudenį? Oho, kokios linksmybės.


 

Arūno Valinsko knygos viršelis
Arūno Valinsko knygos viršelis

„Valius turi arogancijos, kažkokio pasipūtėliškumo, stipriai išreikšto diktato. Jis gina savo nuomonę į nieką nekreipdamas dėmesio. Bet... Bet iš tiesų aš visą laiką mačiau paliotną bičą, kuris man darė įspūdį.“

                                                                                Marijus Mikutavičius

„Arūnas yra vieno žmogaus šou. Jis taip įpratęs, o čia pasirodė svarbi komanda. Gal ir aš joje būčiau, jei nebūtų taip skubėjęs. Betgi jis visko nori šiandien ir niekada septynis kartus nematuoja prieš kirpdamas.“

                                                                                 Darius Lukoševičius

„Nesakau, kad nebuvo įtarimų. Tik aš nesigilinu. Niekada gyvenime nesekiosiu iš paskos ir negaudysiu. Man tai atrodo žema. Gal iš tikro reaguosiu, kai kokia nors moteriškė ateis į mano namus, kibs į plaukus ir pareikš, kad augina nesantuokinį Arūno vaiką. Tikiuosi, mes pasakysime vienas kitam, kad nebenorime kartu gyventi, kai iš tiesų bus labai blogai.“

                                                                                 Inga Valinskienė

„Nori nuoširdžiai? Charakterį aš turiu labai užknisantį. Anksčiau ar vėliau jis pribaigia žmones. Aš nesugebu atsiriboti nuo asmeniškumų, kai ko nematyti, nesuprasti. Netgi dėl kūrybos...“

                                                                                 Arūnas Valinskas
 

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Luko stebuklas: tėvai buvo pasiruošę parduoti viską, kad sugrąžintų sūnui prarastą klausą

Gazas

Sniegas ir didelis automobilių srautas sustingdė eismą sostinėje

Aktualu

„Mes ne prieš, bet...“: S.Skvernelio triumfas, kam A.Juozaičiui reikia vaikų ir mįslė – ar V.Putinas matė R.Paksą

Verslas

Krašto apsaugos ministerija pasakė, ką pirks kitąmet, verslas giria už skaidrumą

Sportas

Kauno sporto apdovanojimai: „Žalgirio“ bei R.Meilutytę aplenkusios ieties metikės triumfas

Sportas

„Skrieja kamuolys“: Čempionų lygos burtai, puiki „Liverpool“ savaitė ir Karalius Lionelis

Vardai

Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu namuose įkūrė dirbtuves: eglutei žaisliukus gamino iš makaronų

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. Ar dar nepritrūkome oro?

Gazas

Autonominiai automobiliai vis dar kelia nemažai klausimų – ar dėl jų kils mokesčiai?

Aktualu

Justinas Mickus: Europos Sąjungos gynybos politika ir Lietuvos strateginė mąstysena

Vardai

Jazzu kalėdinis hitas – kritikų taikiklyje: kompozitoriai palygino atlikėjos ir Edo Sheerano dainas

Maistas

Šventiniai kokosiniai sausainiai su džiovintomos vyšniomis

Aktualu

Šiaulių meras nušalino administracijos direktoriaus pavaduotoją

24sek

Paulius Motiejūnas – apie „Žalgirio“ 10 metų tikslą ir Šaro ateitį Kaune

24sek

Už sukeltas muštynes – griežta bausmė Artūrui Gudaičiui

Gazas

Michaelis Schumacheris sveiksta: pakilo iš lovos

Aktualu

Kaune – plataus masto sulaikymo operacija: į pagalbą pasitelkti „Aro“ pareigūnai

Aktualu

Nusikalstamas atkaklumas: 62-ejų klaipėdietis nepraranda vilties išmokti gabenti kontrabandą

Kultūra

Vytautas Raškauskas: Kokias knygeles vaikams dovanoti per Kalėdas?

Sportas

R.Meilutytei vaikų linkėjęs A.Juozaitis: sidabras 25 metrų baseine? Ne kažin kas

Naujienos

Gyvenimas

Luko stebuklas: tėvai buvo pasiruošę parduoti viską, kad sugrąžintų sūnui prarastą klausą

Gazas

Sniegas ir didelis automobilių srautas sustingdė eismą sostinėje

Aktualu

„Mes ne prieš, bet...“: S.Skvernelio triumfas, kam A.Juozaičiui reikia vaikų ir mįslė – ar V.Putinas matė R.Paksą

Verslas

Krašto apsaugos ministerija pasakė, ką pirks kitąmet, verslas giria už skaidrumą

Sportas

Kauno sporto apdovanojimai: „Žalgirio“ bei R.Meilutytę aplenkusios ieties metikės triumfas

Sportas

„Skrieja kamuolys“: Čempionų lygos burtai, puiki „Liverpool“ savaitė ir Karalius Lionelis

Vardai

Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu namuose įkūrė dirbtuves: eglutei žaisliukus gamino iš makaronų

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. Ar dar nepritrūkome oro?

Gazas

Autonominiai automobiliai vis dar kelia nemažai klausimų – ar dėl jų kils mokesčiai?

Aktualu

Justinas Mickus: Europos Sąjungos gynybos politika ir Lietuvos strateginė mąstysena

Vardai

Jazzu kalėdinis hitas – kritikų taikiklyje: kompozitoriai palygino atlikėjos ir Edo Sheerano dainas

Maistas

Šventiniai kokosiniai sausainiai su džiovintomos vyšniomis

Aktualu

Šiaulių meras nušalino administracijos direktoriaus pavaduotoją

24sek

Paulius Motiejūnas – apie „Žalgirio“ 10 metų tikslą ir Šaro ateitį Kaune

24sek

Už sukeltas muštynes – griežta bausmė Artūrui Gudaičiui

Gazas

Michaelis Schumacheris sveiksta: pakilo iš lovos

Aktualu

Kaune – plataus masto sulaikymo operacija: į pagalbą pasitelkti „Aro“ pareigūnai

Aktualu

Nusikalstamas atkaklumas: 62-ejų klaipėdietis nepraranda vilties išmokti gabenti kontrabandą

Kultūra

Vytautas Raškauskas: Kokias knygeles vaikams dovanoti per Kalėdas?

Sportas

R.Meilutytei vaikų linkėjęs A.Juozaitis: sidabras 25 metrų baseine? Ne kažin kas

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką