Mane tas pradėjo varginti ir žeisti. Jaučiu, kad darausi pikta. Aš jau noriu šeimos, o ne vaikščioti į pasimatymus. Užsiminiau apie gyvenimą kartu, o jis sako: „neskubėkim, pasidžiaukim dar taip“, arba „aš dar tam nepasiruošęs“. Ir nežinau, ar turiu jį palikti, ar laukti toliau. Gal kas nors manyje yra ne taip? Jis man labai brangus, ir rūpi. Bet atrodo, kad jis kažko bijo. Jam 30, gyvena su mama ir anksčiau niekad nedraugavo su mergina taip ilgai, kaip su manim. Gal galite ką nors patarti? Audra.
Sveika, Audra. Iš tavo laiško susidaro įspūdis, kad kai atėjo laikas apsispręsti ir labiau įsipareigoti, vaikinas išsigando ir visaip ėmė didinti atstumą, bet kadangi nenori visiškai prarasti tavęs, jis tai priartėja, tai nutolsta. Įsivaizduoju, kaip tu pavargai nuo šito žaidimo „stumk-trauk“. Atrodo, kad pataikei ant taip vadinamojo „emocinio užknisinėtojo“ tipo – mamytės mylimojo, greičiausiai būsimo senbernio, niekaip nesubręstančio įsipareigojančiam emociniam ryšiui su kita moterimi. Gal tegu jis saugiai sau toliau gyvena su mamyte, vaikšto į romantiškus pasimatymus su naiviom mergelėm ir knisa protą kitoms? Tas vyrukas, matyt, ir nori tų santykių, ir bijo. Bet daugiau bijo. Nieko tau netrūksta ir tu čia ne prie ko - neišspręsi jo psichologinių problemų.
Tegu jis sprendžiasi savo problemas pats arba galutinai apkerpėja. Ir taip jau – Dieve, kokia tu kantri! – lauki trečius metus. Kitos merginos, matyt, nebuvo tokios ištvermingos kaip tu.
Kiekviena sveika moteris nori, kas mylimas vyras stengtųsi ją užkariauti, siektų jos ir norėtų su ja kartu gyventi, turėti vaikų. Tu gali duoti jam šansą ir dar palaukti – tik apsibrėžk, kiek laiko – tegu jis pats siekia tavęs, peržengia per savo baimes, na o jei neįstengs, kam tau reikia tokio kompleksuoto vyriškio, nesugebančio atsiskirti nuo savo mamytės. Ką jis gali tau duoti, juo labiau – vaikui? Nebent tu nori būti jam dar viena mamytė, tik dažniausiai tai pirmajai mamytei nei viena neprilygsta...
Aš suprantu, kad tas žmogus tau rūpi ir yra brangus, atidavei šiam ryšiui viską, ką galėjai. Tik ar esi pasiruošus priimti jo tokį mėtymąsi – ir norą ir nenorą didesnio artumo. Visa tai gali vėl ir vėl iškilti santykiuose ir tave skaudinti. Tu pyksi, o jis žinoma, tik dar labiau gąsdinsis ir tols. Taigi spręsti tau, tik neatsisakyk ir neišduok savo poreikių ir jausmų. Sėkmės!
