Visgi, kas esi pirmiausia – režisierius ar aktorius?
Priklauso nuo to, kur dirbu. Seriale esu režisierius, Mažajame teatre – aktorius. Dar kitokia situacija „Kitame kampe“, nes improvizuodamas tampi ir aktoriumi, ir režisieriumi vienu metu. Taigi viskas susipynę...
Tarkime, Woody Allenas visada vaidina savo kuriamuose filmuose. Kai režisuoji, tau nesinori bent šmėkštelėti kadre?
Serialuose visada kokį nors epizodą suvaidinu (juokiasi). O spektaklyje būtų sudėtingiau. Manau, teatre tai pasiteisina su retomis išimtimis.
„Širdys paklydėlės“ – ne pirmas tavo režisuojamas televizijos serialas. Juos žiūri kaip paprastas žmogus: namuose, patogiai įsitaisęs ant sofos?
Jei turiu laisvo laiko, būtinai užmetu akį, nes vienaip atrodo, kai serialą filmuoji, montuoji, visai kas kita, kai žiūri toje aplinkoje, kuriai jis ir skirtas. Džiugu, kad „Širdys paklydėlės“ randa savo žiūrovų. Tik jų gerbėjai šeštą vakaro jau turi būti namuose, o daugelis būna dar tik pakeliui iš darbo...
Kaip sekasi filmavimo aikštelėje tramdyti gerokai vyresnius aktorius – Vaivą Mainelytę, Vytautą Tomkų, Ferdinandą Jakšį? Tu jiems tiktum į vaikus!
Kad jų tramdyti nereikia! Tai – gyvos Lietuvos kino ir teatro legendos. Talentingi aktoriai, iškilios asmenybės. Man su jais malonu dirbti, bendrauti. Ferdinandą prisimenu nuo vaikystės. Tėvas mane vesdavosi į Jaunimo teatrą. Ten vaidino ir Jakšys. Su Vytautu, Vaiva taip pat yra tekę matytis anksčiau. Tada tikrai nemaniau, kad mes kada nors susitiksime tokiame kontekste.
Tavo tėtė, aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, vadovauja Jaunimo teatrui, mama Elvyra Piškinaitė – „Lėlės“ teatro aktorė. Tėvų namuose yra teatro, kino kultas?
Tai nėra pagrindinė šeimos pokalbių tema. Ir kai augau, tėvai darbo problemų nesinešdavo namo. Nepamenu, kad sėdint prie vakarienės stalo jos būtų buvusios aptariamos. Namai, šeima – erdvė, kur reikia atsiriboti nuo darbo. Juk gyvenime yra ir daugiau svarbių dalykų!
Teatras visą laiką buvo šalia. Jis man niekada nebuvo mistifikuotas. Jaunimo, „Lėlės“ teatrų spektaklius dažniausiai matydavau iš užkulisių.
Kada supratai, kad ir tu nori būti artistas?
Teatras visą laiką buvo šalia. Jis man niekada nebuvo mistifikuotas. Jaunimo, „Lėlės“ teatrų spektaklius dažniausiai matydavau iš užkulisių. Tačiau apie aktorystę tuomet dar negalvojau. Gal dešimtoje klasėje įvyko natūralus posūkis. Baigiau sostinės Tuskulėnų gimnaziją, kurioje sustiprinta dailė. Todėl kai reikėjo apsispręsti, kur studijuoti, svarsčiau, eiti į scenografiją ar aktorinį. Kaip tik tais metais Rimas Tuminas rinko aktorių kursą – įstojau ten. Studijų metais būtent jis pasiūlė šalia aktorystės į skaitomų pjesių ištraukas pažiūrėti ir iš režisieriaus pozicijų. Taip mano gyvenime atsirado režisūra, kurią studijavau magistrantūroje.
Tėvai neprieštaravo, kad eisi jų pramintais takais?
Kai esi dvyliktokas, bet koks tėvų protestas, matyt, suveiktų priešingai (juokiasi). Maniškiai pažiūrėjo išmintingai, nepuolė atkalbinėti.
O kai ir sesuo Emilija pasuko į tą pačią pusę?
Visiems buvo netikėta (juokiasi). Bent jau man – tai tikrai. Emilija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė režisieriaus Gintaro Varno kursą, jie įkūrė savo teatrą „Utopia“.
Ją jau kvietei vaidinti?
Dar neteko. Tiesa, kai režisavau vienos pjesės eskizą, kviečiau fleita pagroti.
Gal ir jaunėlis brolis Izidorius linksta į tai?
Jam šešiolika. Kol kas brolis domisi riedlentėmis, grafičiais. Tačiau negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks.
Giminėje yra ir daugiau teatro žmonių: dėdė – kompozitorius Faustas Latėnas, pusseserė – aktorė Elžbieta Latėnaitė… Galėtumėte steigti Latėnų teatrą!
Puiki mintis, nors nesame apie tai rimtai galvoję, bet niekada nesakau „niekada“.
Tavo profesija – iš tų, kurios yra daugiau nei darbas.
Tai – gyvenimo būdas. Neįsivaizduoju, kad galėčiau eiti į standartinį darbą, kasdien nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro rymoti toje pačioje kontoroje. Būtų nepriimtinas pats žinojimas, kad kitais metais tuo pačiu laiku sėdėsiu prie to paties stalo. Mano darbo varikliukas – judėjimas. Jis kiekvieną dieną skirtingas – nėra rutinos. Smagu, kai viskas keičiasi, sukasi.
Būtų nepriimtinas pats žinojimas, kad kitais metais tuo pačiu laiku sėdėsiu prie to paties stalo. Mano darbo varikliukas – judėjimas. Jis kiekvieną dieną skirtingas – nėra rutinos.
Tačiau energijos lieka ir aktyvioms laisvalaikio pramogoms?
Turiu daug pomėgių: dviračiai, krepšinis... Žvejyba, nardymas... Jau kokias penkias žiemas su ta pačia kompanija važiuojame į kalnus slidinėti. Vasarą, jei turiu laisvo laiko, užsimarinuojame mėsos ir šauname su šeima ar draugais į sodybą Zarasų rajone. Man daug kas patinka.
O kaip su mokyklos laikų pomėgiu – daile?
Nieko nebedarau. Tuos įgūdžius reikėtų lavinti, bet kol kas nekyla rankos. Gal pensijoje žiesiu puodus (juokiasi).
Kai apie savo jaunystę pasakoja vyresniosios kartos aktoriai, atrodo, kad jie turėjo daugiau erdvės polėkiui. Šiuolaikiniai – ne tokie: be galo užsiėmę, suvaržyti įsipareigojimų...
Užimtumas turi įtakos... Tačiau dabar irgi visko būna... Tik šiandien gal viskas vyksta koncentruočiau. Nes tikrai trūksta laiko viskam, net su bendrakursiais susitikti. Daugiau pabendraujame, kai išvažiuojame į gastroles. Tai būna ir susitikimas, ir pabuvimas, ir gerai leidžiamas laikas.
Ar įmanoma, kad, ryte išėjęs į filmavimą, namo grįžtum po trijų dienų žygio per barus?
Tai kad kitą dieną irgi reikia filmuoti! Ir draugė jau po antros dienos tikriausiai organizuotų tarptautinę paiešką (juokiasi). O jeigu rimtai: yra laikas dirbti, ir laikas linksmintis. Vienas mano kolega, vyresnės kartos aktorius, gerai pasakė: „Dabar ne tie laikai, kad galėtum tris dienas gerti, paskui tiek pat atsigauti.“
