Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Barakudą seriale vaidinanti Akvilina Ubartaitė: „Gyvenime tik labai talentingos moterys sugeba tokiomis būti“

Akvilina Ubartaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Akvilina Ubartaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Barakuda būti nelengva. Tik labai talentingos moterys tai sugeba. Tai – kaip profesija. Rimta ir atsakinga profesija“, – kalbėdama apie savo vaidmenį seriale „Moterų laimė“ atsidūsta modelis, reklamų žvaigždė Akvilina Ubartaitė (24).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kas gi tokio sunkaus suvaidinti barakudą?

Taip, scenarijų gauni, savo personažą žinai, bet jo charakterį turi sukurti pats: ar tai bus punktuali, dalykinė moteris? O gal gudri lapė? O mano Lolita – dar ir labai talentinga barakuda. Nes ji sugeba ne tik suvilioti turtingą vyrą, bet ir gauti iš jo viską savo dideliems tikslams įgyvendinti.

Vaidinu su tokiomis profesionalėmis kaip Nijolė Narmontaitė, Vaida Būtytė, Gabija Ryškuvienė, Vaiva Mainelytė, labai jas gerbiu, todėl jaučiu ypatingą atsakomybę. Atsimenu, kai kurioms scenoms ruošiausi net morališkai, pirmomis filmavimų dienomis vis klausinėjau: „O kaip reikėtų tai padaryti? Ar yra kokios nors bučiavimosi kine taisyklės? Galima išgerti kavos prieš tai? O gal reikėtų dantis išsivalyti?..“ Daug ko teko išmokti filmavimo aikštelėje, net bučiavimosi ekrane technikos.

Seniai svajojai apie aktorystę?

Taip susiklostė, kad prieš kelerius metus planavau stoti į aktorinį, beveik metus mokiausi parengiamajame kurse. Bet suvokiau, kad šitoms studijoms reikėtų skirti dvidešimt keturias valandas per parą. O atsisakyti visų darbų ir prašyti tėvų, kad mane išlaikytų, kol studijuosiu, iš principo nenorėjau.

Nuo aštuoniolikos aš esu visiškai savarankiška ir pati išsilaikau. Niekada nenorėjau gyventi kaip dauguma: baigi mokyklą, stoji į aukštąją, studijuoji tai, ką liepia tėvai, paskui dirbi darbą, kuris tau nemielas... Juo labiau kad baigusi mokyklą visai nežinojau, ką noriu studijuoti ir kaip gyventi. Jaučiau tik, kad turiu išvažiuoti ir susidėlioti mintis. Užtat tiksliai žinojau, kur važiuosiu, – į Stambulą.

Pirmą kartą Turkijoje su mama atostogavome, kai man buvo keturiolika. Man taip patiko tenykštė kultūra, muzika, šokiai, kad mamai tada pasakiau: „Mama, turbūt ankstesniame gyvenime aš buvau turkė. Nepyk, bet kai man sueis aštuoniolika, važiuosiu gyventi į Stambulą.“ Taigi baigusi mokyklą susikroviau lagaminą ir išvažiavau pradėti savarankiško gyvenimo: daugiau sužinoti, pamatyti, pasiekti visko savo jėgomis, pagaliau – užsiauginti storos odos. Stambule susiradau modelių agentūrą ir likau ten trejiems metams.

Akvilina Ubartaitė
Akvilina Ubartaitė

Iki tol Lietuvoje buvai dirbusi kaip modelis?

Nei modelis buvau, nei svajojau apie tokią profesiją. Bet suvokiau, kad Stambule dirbti kasininke vietiniame prekybos centre „Migros“ nenoriu. Dar būdama Lietuvoje ėmiau galvoti, kuo galėčiau užsiimti ten nuvažiavusi. Nuo mažens lankiau estetinio lavinimo mokyklėlę, ilgą laiką šokau, turiu pakankamai artistiškumo, pozuoti man nėra sudėtinga. Todėl iš anksto pasidariau nedidelę fotosesiją prie Baltijos jūros, pasiruošiau savo portfolio.

Kadangi mano užmojai buvo labai dideli, nuėjau tiesiai į pačią geriausią modelių agentūrą, išdidžiai padėjau ant stalo savo nuotraukas. Jie atsivertė, pažiūrėjo ir sako: „Mergaite, ką, juokauji? Baisesnio portfolio nesam matę...“ Aš, aišku, triskart pakeičiau veido spalvą...

Bet galiausiai išgirdau: „Esi pozityvi, komunikabili – bandyk. Rytoj išleidžiame tave į pirmą atranką – papuošalų reklamai.“ Išsiklausinėjau, kaip turiu atrodyti, nusiteikiau morališkai. Rytas: vairuotojas surenka per dvidešimt panelių iš mano agentūros, dar po keliasdešimt iš kitų agentūrų.

Žodžiu, į atranką susirenka apie šimtą merginų ir visos su stipriais portfolio, dirbusios su „Chanel“ ir kitomis didelėmis kompanijomis. Man šanso – jokio. Čia staiga prisiminiau posakį „Pakelk nosytę“ – pasitikėk savimi ir pirmyn. Ateina mano eilė prisistatyti ir, girdžiu, aplinkui šnabždasi: „Şebnem Schaefer... Şebnem Schaefer...“ Pasirodo, tai – turkų topmodelis, o aš – labai panaši į ją. Į mano portfolio niekas net nežiūrėjo – iškart gavau darbą.

Kaip gyvenai tuos trejus metus? Nežinoma vieta, nepažįstami žmonės... Paprastai sakant, galėjai būti parduota kaip lėlė!

Negalėjau. Nes apmąstydavau savo žingsnius gerokai į priekį, kiekvieną kartą galvodavau, ką darau. Be to, mano mama iš Stambulo vežasi prekes į savo butiką Šiauliuose. Ji ten turėjo kelis pažįstamus, į kuriuos galėjau kreiptis, jei kas blogo būtų nutikę.

Prieš išvažiuojant mama man davė kelis šimtus dolerių ir slapčia vylėsi, kad aš juos greitai išleisiu ir grįšiu namo. Bet esu ypač užsispyrusi – Jautis pagal Zodiaką. Pirmas savaites valgydavau minimaliai, kad tik užtektų tų pinigų. Kai modelių agentūra mane priėmė, paprašiau, kad leistų apsigyventi modelių apartamentuose – ten nuoma pigi. Be to, modeliai gauna vadinamuosius kišenpinigius – savaitei septyniasdešimt dolerių. Agentūros vairuotojas vežioja į atrankas. Vienintelis tavo tikslas ir motyvacija – gauti kuo daugiau darbų, užsakymų.

Trijų ar keturių kambarių bute glaudžiasi per dvidešimt merginų, rytais prie tualeto ir vonios išsirikiuoja ilgiausios eilės...

Taip, visko buvo per tuos metus: ir džiaugsmo, ir ašarų bei nuopuolių. Net modelių apartamentuose gyventi nėra labai jau paprasta: trijų ar keturių kambarių bute glaudžiasi per dvidešimt merginų, rytais prie tualeto ir vonios išsirikiuoja ilgiausios eilės... Turkijoje reikėjo gyventi vadovaujantis protu, o ne klausantis gražiausių meilės prisipažinimų iš turkų. Gerai, kad ir mano vadybininkas elgėsi labai padoriai – saugojo nuo neaiškios kilmės vakarėlių, rūpinosi mano reputacija, įspėdavo: „Eisi į šitą atranką ar laidą – būk atsargi, nes kvies kavos, vakarienės...“

Apskritai adaptacija tokiame krašte susideda iš kelių etapų: iš pradžių viskas atrodo gražu ir nuostabu, miestas – pasakiškas, nes ten gali atrasti ir senovinę istorinę Turkiją, ir labai šiuolaikišką gyvenimą, mažutėse Stambulo gatvelėse pamatyti ir Prancūziją, ir Italiją. O paskui supranti, kad čia visai kitas mentalitetas, kad žmonės visiškai kitokie ir tu turi su jais kitaip elgtis nei Lietuvoje, nors turkai yra pakankamai europietiški, į daug ką žiūri šiuolaikiškai.

Aukšta šviesiaplaukė europietė – vis dar paklausus tipažas Turkijoje?

Iš tikrųjų tai jų jau niekas nebestebina. Ir pats tikriausias turkas yra rudaplaukis ir mėlynakis arba žaliaakis. Be to, Stambule gyvena be galo daug modelių – brazilių, portugalių, rusių, yra daugybė nuostabių modelių turkių. Todėl šviesi europiečių plaukų spalva iš tiesų ten jau nieko nebereiškia. Tai, kuo jie iš tiesų žavisi, – šviesios akys. Būtinai prieis paklausti, ar čia – natūrali akių spalva, ar spalvoti lęšiai. Taip, europietės ten vis dar sulaukia begalės dėmesio, bet išprotėtum, jeigu į kiekvieną žvilgsnį bandytum atsakyti. Kartais nusišypsai ir eini sau toliau gatve. Kartais tiesiog įjungi ledinį veidą ir į nieką nereaguoji.

Galų gale, ne tik modelio išvaizda svetimame krašte yra svarbu. Jeigu ne mano užsispyrimas išmokti turkų kalbą, daug ko nebūčiau ten patyrusi. Ten pirmą kartą išbandžiau save kaip aktorė. Serialui „Meile, kur esi?“ ieškojo modelio, kuris mokėtų kalbėti turkiškai. Tam epizodiniam vaidmeniui atsirinko mane. Paskui gavau epizodinį vaidmenį didžiausio biudžeto Turkijos filme apie tai, kaip Konstantinopolis tapo Stambulu. Vaidinau Osmanų imperijos šnipę – rusę Mariją. Vėlgi buvo didžiulė atranka, ieškojo europietės manekenės, kalbančios turkiškai. Galiausiai net turkiško formato MTV kanale vedžiau muzikinę laidą. Stambule buvau gana viešas ir žinomas žmogus, dalyvaudavau tokiose turkų pokalbių laidose kaip mūsiškė „Valanda su Rūta“: turkiškai pasakodavau apie gyvenimą Turkijoje, modelio darbą.
Dabar galiu pasakyti, kad išvažiuoti į Stambulą buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.

Akvilina Ubartaitė
Akvilina Ubartaitė

Kodėl grįžai į Lietuvą, jei ten taip puikiai sekėsi?

Stambule iš pat pradžių planavau likti tik dvejus ar trejus metus. Tiesiog pamažu ėmė trūkti kantrybė. Kai imi geriau pažinti kultūrą, tradicijas, ima kauptis ir dalykai, kurie erzina: jeigu žada, kad bus už penkių minučių, jau žinai, kad laikas gali išsitęsti ir iki penkių valandų. Turkai nėra atsakingi žmonės, visą laiką bando tave apgauti. Ypač taksistai: sėdi į mašiną ir iškart girdi: „Oi, kamščiai...“ Tai reiškia, kad bandys tave vežti tolimiausiais aplinkiniais keliais... Arba su reklamos užsakovais, klientais amžinai reikėdavo kovoti, kad sumokėtų tiek, kiek pažadėję. Jiems tokios derybos atrodydavo normalu, o man – ne. Tos nuolatinės kovos be galo vargino ir erzino.

Be to, Stambule kaip tik buvau susipažinusi su vienu režisieriumi iš Los Andželo, mes darėme didelę reklamą Rusijos rinkai. Jis pasiūlė, kad galėtų padėti man kaip modeliui įsitvirtinti Los Andžele. Ėmiau svarstyti, galvoti, ar verta viską mesti čia, ar verta važiuoti į nežinomą vietą?.. Dešimtą kartą pradėjau skaityti Paulo Coelho „Alchemiką“ ir užkliuvau už nuostabios minties: „Stebėk ženklus.“ Ėmiau laukti ženklų, kurie padėtų man apsispręsti. Ir kaip tyčia visur ėmiau matyti: oro uostas... lėktuvas kyla... avialinijų reklama... Supratau, kad laikas keisti aplinką – grįžti į Lietuvą ir iš naujo susidėlioti mintis.

Bet juk į Stambulą būtent to ir važiavai – susikurti savęs, nuspręsti, ko nori gyvenime. Galėjai susidėti daiktus ir keliauti į Los Andželą. O atskridai į Lietuvą – išeina, kad grįžai į tą patį tašką, nuo kurio pradėjai.

Turėjau sugrįžti į savo meditacijų miestą – Šiaulius. Ten aš pasikalbu su mama, pavalgau jos ruoštų koldūnų, susidėlioju mintis. Tik ten aš galiu išgirsti save. Todėl parvažiavau į Šiaulius apsispręsti: grįžti į Turkiją ar kelti sparnus į Ameriką. Ir čia vieną rytą netikėtai per televizorių pamačiau reklamą: „Apversk savo gyvenimą aukštyn kojom!“ Viena telekomunikacijų bendrovė siūlė užpildyti anketą ir tapti jos reklamos veidu. „Velnias, – galvoju. – Juk ir patirties turiu. Ir mintis – kaip iš dangaus nukritusi.“ Surinkau geriausias savo nuotraukas, išsiunčiau ir sulaukiau kvietimo ateiti į atranką. Iš keturių tūkstančių žmonių išrinko šešis. Iš jų per tiesioginę transliaciją – du. Aš buvau viena iš tų dviejų, kurie pateko į šią reklamą.

Taip aš likau Lietuvoje. O kad maksimaliai išnaudočiau laiką čia, įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti kultūrinės veiklos vadybos ir dar paskambinau vienai pažįstamai prodiuserei paklausti, ar jų TV laidas kuriančiai kompanijai nereikia savanorių. Buvau laiminga, kad Saulius Urbonavičius-Samas priėmė mane į savo komandą, kad leido būti vykdančiosios prodiuserės asistente. Aš ne iš tų, kurios tikisi, kad ateis prašyti darbo ir iškart galės reikalauti didžiausios algos. Kaip gali pretenduoti į gerą darbo vietą neturėdamas patirties ir žinių?

Žinau dar ir tai, kad žmones mes sutinkame ne šiaip sau: iš jų gauname pamokų arba postūmį judėti toliau. Todėl vieną dieną susiruošiau ir nuėjau paprašyti darbo į vieną prodiuserinę kompaniją: „Turiu tokios ir tokios patirties, galėčiau būti naudinga prie kokios nors jūsų kuriamos TV laidos...“ O išgirdau: „Mes seniai apie tave galvojome. Turime tau vaidmenį seriale. Norėtum?“ Argi tai – ne minčių ir svajonių materializavimasis? Susikūriau tokią realybę, kokios šiuo metu noriu!

Negi visos tavo svajonės ir mintys materializuojasi?

Viskas priklauso nuo to, kiek dvasinių pastangų bus įdėta dėl saldžių pasekmių. Su kokia energija bus paleista ta mintis... Turiu keletą tokių pavyzdžių. Yra toks dainininkas Mustafa Sandalis – Turkijos superžvaigždė. Dar paauglystėje žavėjausi jo muzika, talentu. „Žinai, mamuk, – pasakiau kartą. – Aš gersiu su juo kavą, kai man bus aštuoniolika.“ Su tokiu dideliu noru ir energija išsiunčiau į visatą savo svajonę, kad iš tiesų prisitraukiau šitą įvykį. Jau dvejus metus dirbau modeliu Stambule, kai vieną vėlų vakarą sulaukiau skambučio iš savo agentūros: ieško modelio vieno dainininko vaizdo klipui. Filmuotis reikėtų dabar – naktį.

„Ar jūs juokaujate? Aš visą dieną ant kojų...“ – negalėjau patikėti. „Tu paklausyk, kieno klipas: Mustafa Sandalio“, – girdžiu. Pamenu, nubraukiau prakaitą ir dar paklausiau: „Masuotėje reikės pavaidinti?“ „Ne, tave atsirinko pagrindiniam vaidmeniui“, – išgirdau. Klipe vaidinau angelą: kai man dėjo sparnus, žiūrėjau į save veidrodyje ir kone verkiau iš laimės – pati negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Po šitos istorijos kiekvienam galiu pasakyti: jeigu labai nori, nieko nėra neįmanomo!

Akvilina Ubartaitė su mama Birute
Akvilina Ubartaitė su mama Birute

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką