Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Daina Gudzinevičiūtė: „Londone pasiruošusios bus visos“ (papildyta rugpjūčio 4 d.)

Daina Gudzinevičiūtė
Viganto Ovadnevo nuotr. / Daina Gudzinevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Šeštadienį, rugpjūčio 4 dieną, Londono olimpinėse žaidynėse startuos šaudymo į skriejančius taikinius olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė (46). Dainai tai jau penktos per sportinę karjerą olimpinės žaidynės.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jausmas prieš šią olimpiadą įprastas, kaip ir anksčiau?

Gal šįkart jaudulys net didesnis, nes šie metai buvo sunkūs. Kai pernai nepavyko iškovoti licencijos pačiai, padariau išvadą, kad reikia ką nors keisti, savyje ieškoti neįveiktų aukštumų. Nusprendžiau keisti techniką, todėl nuo pat ankstyvo pavasario sunkiai dirbau, važiavau į kelias stovyklas. Treniruočių aikštelės darbininkai į mane net ėmė kreivai žiūrėti: visi sportininkai jau išsiskirstę, o aš viena šaudykloje. Sandėlininkas ant suoliuko sėdėdavo, laukdavo, kada jam šautuvą atiduosiu. Ariau, ariau ir lyg kažkas išėjo... Jaučiuosi pasiruošusi. Bet visiems sakau: ten pasiruošusios bus visos.

Mūsų sporto šakoje svarbus ir šviežumo faktorius. Kai startuoji po didesnės pauzės, klaidos šiek tiek nutolsta, užtat iškyla momentai, prie kurių tikrai daug dirbta. Ko gero, daugumoje sporto šakų galioja ta pati taisyklė: geriau nedadirbti, negu persidirbti. „Darboholikas“ nėra komplimentas. Žmogus, kuris nemoka ilsėtis, paprastai nieko gero nepasiekia.

Kaip bandėte pailsėti prieš startą?

Londone esu buvusi kelis kartus prabėgomis, todėl miesto įžymybės man – nearti dirvonai. Mano sporto šaka – gana individualistinė, mes į varžybas tik dviese su nūnai šviesaus atminimo treneriu važiuodavome. Daug kur eidavome kartu, bet turėdavome ir kiekvienas savo užsiėmimų. Aš nelinkusi nuobodžiauti. Jeigu gali išeiti pasivaikščioti, jeigu turi knygų, nuobodžiauti – tiesiog nuodėmė. Šiaip jau yra išbandyta: nieko neveikimas poilsiu netampa.

Olimpinis auksas, laimėtas 2000-aisiais Sidnėjaus olimpiadoje, kaip įsipareigojimo ar atsakomybės šleifas vis dar velkasi iš paskos?

Be abejonės. Niekas nesitiki, kad aš, kaip ir visi ką nors pasiekę, pasirodysiu prastai. Visi tikisi tik aukščiausio rezultato. Pažiūrėkite į didžiausią mūsų žvaigždę Virgį Alekną: kai nelaimi aukso, arba, neduok Dieve, visai jokio medalio, jam kaip ir atleidžiama, bet... Iš mūsų tyliai arba net netyliai tikimasi medalių. Ir jeigu nepavyks... O nepavykti tikrai gali. Ne dėl to, kad sportininkas žioplys ar prastai pasiruošė. Tiesiog todėl, kad ten pasiruošę bus visi. Ir iš dviejų trečdalių į olimpiadą patekusių pasaulio sportininkų šalys tikisi medalių. Gal jauni, ypač kurie pirmą kartą dalyvauja, nejaučia spaudimo ir atsakomybės. Jie turi tik vilčių ir didžiulį norą dalyvauti.

Dažnas garsus sportininkas šią olimpiadą kažkodėl vadina savo paskutine. Jūs karjeros baigti dar nežadate?

Tokių kalbų girdėti todėl, kad nemažai sportininkų jau yra amžiuje. Tik ta amžiaus riba visiems skirtinga: aštuoniolikmetė gimnastė jau sena, o aš savo sporto šakoje toli gražu nesu vyriausia. Bet ir man įvairių pamąstymų būna... Jie priklausys nuo daugelio dalykų: ir nuo pasiekimų olimpiadoje, ir net nuo nuotaikos. Dabar – vėl tas etapas, po kurio reikės galvoti, ką daryti toliau.

Ar nepavargstate taip gyvenimą matuoti kas ketverius metus?

Įkyrėjo juodai! Ir kiekvienais metais, kai baigiasi sezonas, aš būnu beprotiškai laiminga. Ir labai laiminga, kai prasideda kitas... Gal turtingesnės federacijos nedaro pertraukų ir žiemomis savo sportininkus siunčia treniruotis į šiltuosius kraštus. Bet aš per daugelį metų jau įpratau, kad turiu tris mėnesius tikrų atostogų, kai nešaudau. Žinoma, palaikau fizinę formą, sportuoju ir tvarkau susikaupusius buitinius reikalus. O paskui ateina pavasaris ir prasideda (nežinau, kaip lietuviškai tą būseną įvardyti) lomkės. Staigiai susikraunu lagaminą ir lekiu šaudyti. Vėl būnu be galo laiminga!

Yra sportininkų, kuriems gal niekada per sportinę karjerą nepasiseka patekti į olimpiadą. Kitiems gal pavyksta vienintelį kartą. O jūs dalyvaujate jau į penktą!

Šita olimpiada man galėjo būti ir šeštoji. Bet 1992 metais, nors ir turėjau vardinį kvietimą, manęs nevežė tiesiog... Taip, buvau nusivylusi. Bet turbūt ne taip, kaip būčiau nusivylusi dabar. Juk jeigu kartą laimėjai, argi nesitiki, kad tą padarysi ir antrą, ir trečią kartą?.. Todėl keista, kai jauni, nepatyrę žurnalistai klausia: „Kokie jūsų tikslai šioje olimpiadoje?“ Na, įdomu – kokie... Kartais net pasišaipau ir pasakau, kad noriu pakliūti į dvidešimtuką, nors mūsų varžysis tik aštuoniolika...                    

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką