Bet juk tai pavojinga!
O gal čia tikras džentelmeniškumas? Juk tuos pedalus galima paminkyti ir viena – kaire – koja. Gal ji išvis nevairuoja? Žmonės mėgsta kurti istorijas, dėti pliusus ir minusus. Turime labai daug ancient prejudices, pirminių įsitikinimų, ir – ne pozityvių.
Dažnai su jais susiduri?
Nuolat. Štai Švedijos ambasadorei pasiuvau suknelę. Net artimiausi draugai nepatikėjo, kad ji – mano: „Kokia graži suknelė! Bet ji turbūt – ne Daivos. Ne, Daiva taip negalėtų.“ Vaikštau ir galvoju: žmonės netiki, kad galiu padaryti gražiai. Turi kažkokių įsitikinimų, kokia esu, ir nebemato nieko kita. Pasiuvome vienai damai ponių kailinukus. Pričiuožia kita: „Tai jau čia iš Italijos, pas mus taip niekas nesugeba.“ – „Kodėl? Jie – Urbonavičiūtės.“ – „Negali būti!..“ Turiu dabar klientę, kuri dešimt metų vaikščiojo pro „Zorazą“ ir svajojo, kad pas mane ateis ko nors siūtis ar bent pabendrauti. Ir vis nedrįso. Aišku, nieko gera. Bet gal ir gerai, kai turi tokį keistą įvaizdį.
Nesu ta, kuri užsidaro namie, viską apmąsto, nupiešia ir tada jau eina į viešumą. Kai yra klientų, turi viską daryti vietoje: šnekėti su jais, gerti arbatą, čia pat kurti projektus.
Kuris atbaido? Ar tai reiškia, kad darbų turi daugiau, negu reikia?
Sakau: kas ryte paskambina pirmas, tas pirmas atsistoja į eilę. Visko nespėju.
Tai nesi iš tų, kurios gali savaitę ieškoti užtrauktuko?
Yra buvę atvejų, kad dėl užtrauktuko į Italiją ir į Rygą specialiai važiavau. Bet retai kada galiu pasiųsti penkis žmones jo ieškoti ar pati patikrinti penkias vietas. Visada visko reikia greitai, ilgos paieškos – prabanga... Pavyzdžiui, vakar man skambina klientė, o aš negaliu atsiliepti, kalbuosi vis su kitu žmogumi. Įsijautęs į vieną, negali iškart persimesti prie kito. Nesu ta, kuri užsidaro namie, viską apmąsto, nupiešia ir tada jau eina į viešumą. Kai yra klientų, turi viską daryti vietoje: šnekėti su jais, gerti arbatą, čia pat kurti projektus.
Kokią grąžą duoda tas darbas? Galėtum nusipirkti savo suknelę?
Jei nebūčiau dizainerė, turbūt dirbčiau vadovaujamą darbą, kur galėčiau vaikyti kitus, ir nusipirkčiau. Savo suknias siuvu iš labai gerų, ilgaamžių medžiagų, tie daiktai nenusidėvi dešimt metų. Turbūt iš vargo ar iš skurdo atėjo supratimas, kad vienas kokybiškas daiktas yra geriau už šimtą kažkokių. Dėl to kuriu stilingus rūbus, bet ne madingus. Matei filmą „Amžinai stilingos“? Ten aštuoniasdešimt vienų metų močiutė sako: „Aš niekada nenorėjau būti madinga – norėjau būti stilinga.“, ir kaip atrodo! Bet pagal tai, ką darau, suprantu, kad laiką lenkiu trejais metais.
Visą interviu su Daiva Urbonavičiūte skaitykite kovo mėnesio žurnale „Laima“.
