Pastarosios nesėkmingos rungtynės su Lietuvos nacionaline rinktine, kai pralaimėjote Lichtenšteinui, nesugadino atostogų nuotaikos?
Sugadino sugadino... Negražiai atsitiko... Draugams negaliu į akis žiūrėti. Dar dabar negaliu atsigauti. Nesmagu... Nesinori prisiminti. Tačiau toks jau yra sportas. Po nesėkmių reikia kuo greičiau atsitiesti, jas pamiršti ir žiūrėti į priekį.
Kas padeda užsimiršti?
Draugė Sandra. Ji visada kartu su manimi, padeda psichologiškai. Jei tik pradedu kalbėti apie futbolą, mane „užgesina“, užveda kitą temą. Nesėkmes apmąstau, apgalvoju, kas buvo ne taip, ir turiu ruoštis kitoms rungtynėms. Jei vien apie praloštas galvosiu, kitoms nepasiruošiu, ir vėl gausime. Liūdėti nėra kada!
Išmokei Sandrą suprasti futbolo subtilybes?
Mes kartu ketveri metai – jau gaudosi truputį. Kai įmušu įvartį, supranta (juokiasi).
Matyt, ne stadione susipažinote?
Vilniaus Senamiestyje. Tąsyk buvau su draugais. Pamačiau ją ir užkalbinau. Viskas spontaniškai vyko. Kai esi su bičiuliais – daug gerų emocijų, tuomet lengviau ir patinkančią merginą užkalbinti.
Ji, aišku, nežinojo, kad tu – futbolininkas?
Kai pradėjome kalbėtis, paklausė, ką veikiu. Pasakiau, kad žaidžiu futbolą. Sandra pagyrė, kad esu šaunuolis, ir perklausė, ką visgi dirbu. Kai vėl pakartojau, kad gyvenu futbolu, atrėžė, jog jos tėtis savaitgaliais irgi kamuolį spardo – gal kartais žaidžiame kartu. Tuomet pasijuokėme, o paskui ji pradėjo vaikščioti į futbolo rungtynes.
Kai pernai sumanė dalyvauti „Mis Lietuvos“ rinkimuose, ji tavo nuomonės klausė?
Sandros tėvai labai norėjo, kad ten dalyvautų, – su būsimais uošviais nenorėjau pyktis. Jei rimtai, mudu pasikalbėjome, aš neprieštaravau.
Nebijojai, kad laimės ir užries nosį?
Mykolo Romerio universitete Sandra neakivaizdžiai studijuoja viešąjį administravimą. Tituluota ji ar ne – nesvarbu. Jei nenorės būti kartu, juk už kojos nepririši! Man nereikia, kad vaikščiotų įsisegusi medalį ar su karūna ant galvos. Dalyvavo, pabuvo, pamatė, laimėjo „Mis Elegancijos“ titulą, bet aš to nesureikšminu. Būtų nugalėjusi – būtų buvę puiku, nenugalėjo – dar smagiau. Graži jauna mergina pabandė – kodėl gi ne?!
Gal romantiškoje Ibisoje jai pasipiršai?
Ne. Neišdrįsau – draugų šalia juk neturėjau (juokiasi). Iš tiesų, ten buvo ir taip ką veikti. Mūsų santykiai rimti, bet kol kas vaikščiojame be žiedų. Mudu dar jauni!
Vos grįžęs į Lietuvą vėl krauniesi lagaminus. Treniruotis važiuoji į Lenkiją ar kuris nors kitas klubas tave visgi perviliojo?
Domisi ir kroatai, ir anglai, bet Lodzės „Widzew“ tvirtai įsikibęs mane laiko ir nenori paleisti. Su šiuo klubu turiu kontraktą dar metams.
Kai klube tokia atmosfera, turėtų būti nesmagu rungtyniauti?
Kai prasideda rungtynės, koncentruojuosi tik į futbolą, negalvoju, kur galėčiau būti. Kas, kur, ką siūlė – jau praeitis, istorija. Reikia žiūrėti į priekį ir laukti kito šanso. Esu kur esu – atstovauju „Widzew“. Kaskart išbėgus į aikštę reikia žaisti ir laimėti rungtynes.
Ten tau sekasi. Lodzėje jautiesi įžymybė?
Ne... Ten gyvename kaip paprasti žmonės. Čempionato metu, kai yra daugiau laisvo laiko, su Sandra nueiname į kiną, užsukame į restoraną pasėdėti. Su keliais lenkais neblogai sutariame. Kai šilta, kartu kepame šašlykus, ilsimės. Komandos gydytojas kartais mane nusiveža į medžioklę. Tačiau Lenkijoje nemedžioju – kad tuo galėčiau užsiimti, reikėtų atlikti daug popierizmo.
Aišku, mieste žmonės mane atpažįsta. Kadangi kol kas ten rungtyniauti sekasi, su sirgaliais neturiu problemų. Pakalbina, sėkmės palinki. Prašo įvarčių, laimėti rungtynes.
Lenkijoje futbolas vertinamas labiau nei Lietuvoje. Pas mus vis tiek krepšinis pirmiausia, o ten be kalbų – futbolas. Į rungtynes susirenka pilni stadionai, po penkiolika–dvidešimt tūkstančių žiūrovų.
Pavasarį, pasibaigus Lietuvos ir Lenkijos rungtynėms Kaune, kai lenkai sulaužė šimtus kėdžių, išdaužė betono plyteles, kasų stiklus, patyrėme, kokie yra tos šalies sirgaliai...
Kaune jie darė, ką norėjo. Lenkijoje apsauga rimtesnė, juos sutvarko. Tačiau tarp aistruolių ir futbolininkų rimtų konfliktų nebūna. Negirdėjau, kad nuo jų kentėtų sportininkai. Skirtingų klubų fanai daugiausia konkuruoja ir kovoja tarp savęs.
Pralaimėjus netenka sprukti iš aikštės?
Bėgti nereikia, bet visko būna. Sirgaliai iš mūsų reikalauja pergalių. Futbolas yra jų gyvenimas. Jie palaiko tą pačią komandą nuo mažų dienų. Po dvidešimt metų stadionuose sėdi. Aišku, kad būna nepasitenkinimo, jei jų komanda pralaimi. Tačiau tiek metų už ją sirgdami supranta, jog ne visada ir ne viską galima laimėti.
Futbolas – tavo gyvenimas?
Jam skiriu labai daug laiko... Liepą, ruošdamiesi naujam sezonui, matyt, treniruosimės po tris kartus per dieną. Man tai nemaloniausias dalykas sporte. Tada tik miegi, valgai ir treniruojiesi – mėnesį pusantro daugiau nieko nematai, vien juodą darbą. Kai prasideda čempionatas – šventė: vyksta rungtynės, į stadioną susirenka minios žmonių. Super! Jei laimi – daugybė gerų emocijų.
Man patinka futbolas. Myliu tą žaidimą. Kol kas jis mane traukia. Veža įvarčiai.
Aišku, kai įsibėgėja sezonas, visko būna. Kartais sunku, pavargsti. Tačiau turėjau fantastiškas atostogas, atsigavau ir – vėl į darbus!
