Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donatas Slanina. Lietuvis krepšinyje – kaip bankas: geras ir patikimas (papildyta liepos 29 d.)

Donatas Slanina
Gvido Klimkevičiaus nuotrauka / Donatas Slanina
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Šios vasaros atostogos – vienos iš nedaugelio, kurias krepšininkas Donatas Slanina (34) gali ramiai praleisti Lietuvoje. Rugpjūčio viduryje jis su šeima grįš į Italiją, kur gyvena nuo 2009-ųjų – Emilijos Redžo klubas „Trenkwalder“ pratęsė sutartį su lietuviu dar mažiausiai metams.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

O kol kas jis rūpinasi neseniai pastatytais namais gimtuosiuose Šiauliuose, lanko Baltijos pajūrį, mėgaujasi artimųjų draugija ir susidomėjęs stebi, kaip Lietuva rengiasi būsimam Europos čempionatui: „Visa tai – jau patirta...“

„Tie du mėnesiai prabėga, nė mirktelėti nespėju, – atostogos Donatui, kaip ir visiems, atrodo per trumpos. – Važiuodamas į Šiaulius svajojau: viskas, per šias atostogas nieko neveiksiu, tik ilsėsiuosi. Bet juk namas stovi – ir kiemą reikia pasišluoti, ir aplinką pasitvarkyti, ir reikalų visokių per metus prisikaupia... Ir be sporto negaliu: tai į stadioną, tai į baseiną nueinu, tai skambinu šiauliečiams draugams ir tempiu juos į krepšinio aikštelę. Neišeina man kitaip...“

Ilgai svarstęs, kur Lietuvoje statytis namą, vis dėlto pasirinkai gimtuosius Šiaulius?

Gyvenimas bėga, vaikai auga – taip ir minčių apie nuosavą namą atsirado. Į Lietuvą juk kasmet grįžtame, negi tėvams ant sprando sėdėsi? Dar kai žaidžiau Ispanijoje, su žmona Lina pradėjome svarstyti, kur mums įsikurti. Gal Vilniuje, Klaipėdoje? Bet Šiauliuose abu užaugę, mokslus baigę, čia taip gera, ramu... Butą čia turėjome, tačiau bute kaip bute: kažkas ant galvos lipa, kaimynai rėkia... Tai gal namą? Radome labai gražią vietą prie parko. Manėme, greitai pasistatysime, o kai įkritome į statybas – žiūrime, kad pasaka be galo. Bet name smagu. Vaikai turi savo kambarius, yra didelis žaidimų kambarys – tikra oazė. Anksčiau, būdavo, grįžtu, daiktus ant žemės numetu – vis tiek tuoj reikės krautis ir važiuoti atgal. Parduotos vasaros, darbas šalies rinktinėje... O dabar viskas nusėdo. Pamilome šią vietą, kuo toliau, tuo sunkiau išvažiuoti.

O iš šalies atrodo – Italija, gražu, šilta, ko dar galima norėti?

Pirmaisiais metais iš tiesų taip atrodo. Nuvažiavome ten 2009-aisiais. Iš pradžių, kaip visuomet, daug keliavome: Venecija, Florencija, Milanas, Roma... Nuostabu. Bet antraisiais metais tuo pačiu maršrutu juk nebevažiuosi. Ispanijoje buvo lygiai tas pat: kai įsikūrėme Sevilijoje, važinėjome į Barseloną, Malagą, Valensiją, Madridą... O paskui kas? Kol jauni dar – tiek to, bet kai gimsta vaikai, norisi sėslumo.

Vaikams Italijoje patinka?

Keturmetis Valteris kol kas didelių reikalavimų nekelia, jam svarbiausia – kad mama būtų šalia. O vyresnysis Vilius labai gerai jaučiasi. Jam septyneri, jau baigė dvi mokyklos klases. Kai ėjo į pirmąją, labai dėl jo išgyvenome, nes net italų kalbos nemokėjo... Emilijos Redžas – nedidelis miestas, tarptautinės mokyklos ten nėra. Tikėjomės, kad pirma klasė primins darželio parengiamąją grupę – juk tokie maži vaikai, bet nieko panašaus: jie iškart rimtai kibo į mokslus. Vesdavau Vilių už rankos į mokyklą ir jausdavau, kaip pamačius pastatą ji įsitempia... Vis galvojome: o gal perlenkėme lazdą? Gal reikėjo rasti kitokią išeitį? Kiti krepšininkai samdo aukles, mokytojas, bet mums ta mintis nepatiko. Ir viskas susitvarkė: Vilius gabus, tuoj išmoko kalbos, pritapo, susirado draugų. Dabar itališkai kalba puikiai, net mus pataiso, jei suklystame. Būna, rašau SMS žinutę ir prašau savo septynmečio patikrinti: „Viliau, teisingai parašiau?..“

Vaikai lengvai pritapo, o tu? Juk jau ne pirma užsienio šalis...

Ispanijoje gyvenome penkerius metus: tai buvo pirmieji namai užsienyje, todėl paliko didžiausią įspūdį. Nuvažiavau ten su žodynu, pirmus metus dar varčiau, o paskui padėjau – nebereikėjo. Pripratome, mums ten patiko. Ketverius metus žaidžiau Sevilijoje, siūlė likti dar trejus, bet atsisakiau dėl ambicijų: visuomet likdavome per sprindį nuo Europos taurių, buvome vidutiniokai, o man norėjosi Eurolygos. Tada pasitaikė lenkai. Paskui vėl reikėjo rinktis: gavau pasiūlymų iš Italijos pirmosios lygos, bet jie nebuvo patrauklūs finansiškai, todėl raukydamasis nutariau pasirinkti antrąją lygą. Paskui sužinojau, kad Redžo klubas gyvuoja jau trisdešimt metų, pagal varžybas Italijoje jis yra ketvirtas ar penktas aukščiausiojoje lygoje. Tik prieš šešerius metus nukrito į antrąją lygą ir jam niekaip nesiseka iš ten išsikapanoti. Pernai išvis buvo katastrofa... Bet dabar, rodos, viskas klube susitvarkė. Labai apsidžiaugiau, kai pratęsė mano sutartį.

Vos atvykęs į Emilijos Redžą patyrei traumą?

Bac... Vienų metų ir nebėr. Iki tol per savo karjerą nebuvau praleidęs nė vienų varžybų. Treneris, lyg ką nujausdamas, teiravosi, kokia mano sveikata: juk žinojo, kad per gyvenimą esu daug prisilakstęs, vasaras atidavęs Lietuvos rinktinei, o ir šiaip – nebe jaunas vaikigalis. „Jokių skundų neturiu, – patikinau, – viskas gerai!“ Ir, kaip sakoma, ant tų žodžių... Žiemą man buvo atlikta kelio kremzlės atauginimo operacija. Tokios pat padarytos ir Šarui Jasikevičiui, Linui Kleizai... Ryžtis šitokiai operacijai, kai tau trisdešimt dveji, – ne juokas. Dažnai nutinka taip, kad traumą patyrusį krepšininką klubas išspiria kaip musę iš barščių, bet ačiū maniškiams – jie manimi labai rūpinosi. Visas gydymo ir reabilitacijos laikotarpis prabėgo Italijoje. Mano sutartis su klubu buvo pasirašyta tik metams, bet ją pratęsė: „Kai baigsis reabilitacija, norime, kad pas mus sugrįžtum.“ Tai suteikė pasitikėjimo ir ramybės. Grįžau, ir – negaliu patikėti – kelių dabar visiškai neskauda. Kur čia į medį pabelsti...

Namai Italijoje – tokie pat jaukūs, kaip ir Lietuvoje?

Ypatingos prabangos nejaučiame: kambariukai nedideli, viskas kompaktiška. Nėra tokios pompastikos kaip Rusijoje ar Ispanijoje. Pamenu, į Seviliją nuvažiavome dviese su Lina, vaikų dar neturėjome, o namai didžiuliai, per du aukštus – ką veikti?.. Būdavo, rankines sumetame į vieną kambarį, drabužius – į kitą, dar keli kambariai išvis nenaudojami... Mursijoje – vėl tas pat: kotedžas per tris aukštus, ant stogo – terasa, bet į ją taip ir neužlipome. Valteris dar buvo mažiukas, lėkdavo paskui brolį, bijodavome, kad nuo laiptų nenudardėtų. Labiausiai patiko apartamentai Sopote: ant jūros kranto, su terasa... Vaizdas pro langus buvo nuostabus. Bet ir Italijoje patogu gyventi – klubas užtikrina, kad nieko netrūktų.

Kur, klajojant po Europą, gimė tavo vaikai?

Vilius – Sevilijoje, pats dalyvavau gimdyme, viskas vyko greitai ir sklandžiai. Bet truputėlį vargome dėl paso: reikėjo važiuoti į ambasadą Madride, pildyti įvairius dokumentus, procesas užtruko gal šešis mėnesius. O Valterio laukėmės Sopote – šalia Lietuvos, todėl nutarėme, kad tėvynėje jis ir turi gimti. Gimė Šiauliuose, visi dokumentai iškart buvo sutvarkyti. Tuomet vyko Eurolygos varžybos, tad į gimdymą nespėjau – treneris išleido tik nuvažiuoti pažiūrėti vaiko.

Turbūt norėjosi mergaitės? O gal tikiesi namuose suburti vyrų krepšinio komandą?..

Pirmąkart besąlygiškai norėjosi sūnaus. O antrąkart, aišku, laukiau mergaitės (šypsosi)... Šnekėjausi su Tomu Masiuliu, auginančiu porelę: „Na, Tomce, kaip?“ Jis: „Oi, gerai... Visai kitas jausmas...“ Dar labiau užsinorėjau (juokiasi). Ir Lina norėtų mergaitės – dabar aplink ją vien vyriškiai laksto. Linos sesuo irgi augina sūnus, taigi močiutėms kol kas – vien anūkai, nė vienos anūkėlės.

Ne vėlu juk dar...

Ne vėlu (šypsosi).

Lina universitete buvo tavo kurso draugė. Ar kada nors ji turėjo ambicijų dirbti?

Tas noras buvo, kai neturėjome vaikų: gyvenome dviese, aš išeidavau į treniruotę, jai gal būdavo nuobodu. Bet dabar didžiausias jos darbas – du vaikai. Kartais į pagalbą pasitelkiame auklę, bet tik tuomet, kai nėra kitos išeities. Kol aš dirbu, kol keliauju, Linai maža galimybių kur nors įsidarbinti. O ir pati, per dieną pavargusi su Valteriu ir Viliaus pamokomis, stebisi: „Kas būtų, jei man, be viso to, dar reikėtų dirbti?..“ Man irgi smagu: grįžtu namo, laukia vakarienė... Sportininkui mityba svarbi. Lina puikiai žino, ko man reikia, bet dar ir nustebina, skanų pyragą iškepa... Tai irgi reikalauja laiko, patirties, meilės.

Šiauliuose pradėjęs karjerą, gal čia ketini ją ir baigti?

Iš tiesų viskas čia prasidėjo. Kai dabar pagalvoju – tai buvo žiauriai seniai, mažai ką beprisimenu. Buvau dešimtokas. Taigi – prieš aštuoniolika metų... Geras šmotas gyvenimo. Gražu būtų grįžti... Bet nenoriu kalbėti dviprasmiškai – iki konkrečių derybų nepriėjome, tai tik graži nostalgija. Aišku, būtų galima nueiti pas Antaną Sireiką ir pasikalbėti. Pažaisti paskutinius metus, paspausti rankas, atsisveikinti ir išeiti...

...Kur? Jau žinai, ką veiksi baigęs karjerą? Turi vadybos magistro laipsnį, moki penkias užsienio kalbas – tikrai turėsi iš ko rinktis.

Tos mintys dar nėra konkrečios. Plevena nuo krepšinio iki verslo... Trenerio darbas labai sunkus, teisėjų – ir be manęs begalė. Gal galėčiau sau leisti ir nieko nebeveikti, bet turbūt „pensijos“ ilgai neištverčiau – juk save pažįstu. Be veiklos man būtų sunku...

Sūnus galėtum krepšinio paslapčių išmokyti...

Vilius nėra labai aukštas, bet ir nežemas – jei norės, supažindinsiu jį su visomis krepšinio galimybėmis. Šiais laikais jų – tiek daug! Ech, jei mūsų laikais tiek būtų buvę... Pamenu, su Robertu Javtoku kedų pirkti važiuodavome į Estiją, atiduodavome už juos paskutinius pinigus, apie specialius padukus net nebuvome girdėję... Dabar – begalė pasirengimo, atstatymo, mitybos programų. O anais laikais nieko neturėjome, viskas vyko iš idėjos ir azarto.

Sakai, gimei per anksti?

Ne, aš nesiskundžiu. Svarbiausias yra ne laikmetis, o azartas ir noras – jeigu jų neturėsi, niekas nepadės.

Ką veiksi per Europos krepšinio čempionatą? Ramiai dirbsi?

Dirbsiu. Jau būsime išvažiavę – rugpjūčio viduryje mane pageidauja matyti klube. Aišku, norėčiau pažiūrėti varžybas... Domėsiuosi, kaip visada. Bet kuo nors ypatingu manęs nebenustebinsi – tuose čempionatuose esu dalyvavęs, žinau, kaip viskas atrodo.

Optimistiškai žvelgi į būsimąjį Lietuvos pasirodymą?

Palauksiu pirmųjų varžybų – jos daug ką pasakys. Juk ne pavardės žaidžia, o žmonės – pavardės dažnai nieko nereiškia. Tas ažiotažas, įtampa nežinia kur pakreips... Bet, duokdie, kad pasisektų taip, kaip pasisekė mūsų jaunimui – aišku, būtų nuostabu. Tada visi galėtume užriesti nosis: „Na, matote, Lietuva!.. Patys suprantate...“ Mėgstu sakyti, kad lietuvis krepšinyje – kaip bankas: geras ir labai patikimas. Jis visuomet išlieka iki galo.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką