Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglija Vaitkevičė: „Šokdama burleską pajutau labai stiprų negatyvą“ (papildyta rugsėjo 30 d.)

Eglija Vaitkevičė
Teodoro Biliūno nuotrauka / Eglija Vaitkevičė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Aš niekada nebuvau skandalistė. Tikrai nesitikėjau, kad burleska tiek daug triukšmo atneš į mano gyvenimą...“ – atsidūsta Kauno ponia Eglija Vaitkevičė (42). Pavasarį pasiskelbusi gundančio šokio pradininke Lietuvoje, moteris neslepia, kad smarkiai apsvilo nuo skandalingos viešumos.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Galbūt burleska – ir tam tikra šokio meno rūšis, bet akivaizdu, kad Lietuvoje ją ne itin suprato...

Daug kas iš pradžių manė, kad burleska – apskritai kažkokia pavardė... Dabar bent jau žino, kad tai – šokio rūšis. Bet negatyvą tikrai pajutau labai stiprų. Buvau pirmoji. Pripažįstu, kad ir taktinių klaidų nemažai padariau.

Kokios tos klaidos, jūsų manymu?

Per greitai stengiausi išpopuliarinti šį šokį. Pasirodymams nepasirinkau reikiamos – prabangios – aplinkos. Klaida buvo ir dalyvauti bulvarinėse laidose. Tiesiog per daug skubėjau, širdis buvo nerami: nepasitikėjau savimi. O šokant burleską reikia labai pasitikėti savimi. Kai ateina sensacijų išalkę paparaciai, žiūri į tave ir ieško, kas ne taip, staiga užsisklendžiu ir nebesugebu pašokti taip, kaip moku, kaip repetavau. Mano net raumenys sustingsta. Vėliau skaitau komentarus: „Ji kojos nepakelia...“ Turiu intuiciją: jaučiau, jog nereikia, kad mane fotografuotų iš visų pusių, žinojau, kad apsupta daugybės žmonių būsiu išsiblaškiusi ir neatsipalaiduosiu. Kaip artistė, aš tikrai padariau taktiškai neteisingų žingsnių.

Tos klaidos buvo padarytos jūsų ar vadybininko ir (kaip daug kas spėjo) gyvenimo draugo – žurnalisto, vertėjo Laimo Fergizo?

Jis – maksimalistas... Norėjo greitai, daug... O aš visą laiką jaučiau, kad darau ne taip, ne tą...

Kodėl nesipriešinote Laimui? Buvote taip įsimylėjusi, kad nematėte, kas vyksta?

Ir įsimylėjusi, ir susižavėjusi... Matyt, ir mano charakteris toks: aš nesu agresyvi kovotoja, dažniau prisitaikau prie aplinkybių. Žinojau: jeigu pradėsiu prieštarauti, barnis sukels kitą barnį. Baisiai jų nemėgstu. Mačiau, žinojau, jaučiau, kad kažkas blogai, bet nesugebėjau pakovoti už save. Gal tai galima pavadinti mano silpnumu...
Be to, aš visą laiką maniau, kad žmonės atskirs mane, Egliją, nuo manęs, burleskos šokėjos. Scenoje aš esu tik personažas. Jeigu vaidinsiu alkoholikę, negi žmonės manys, kad iš tikrųjų tokia esu? Paaiškėjo, kad neatskiria. Žiūri skersai... Masės tave eliminuoja... Tarsi išsigąsta, kai atsiduri šalia...

Kaip tai pajutote?

Kreivai žvilgčioja žmonės gatvėje... damos – vakarėliuose, renginiuose...

Bet juk ten susirenka tokios pat damos kaip jūs.

Žinokite, kai kurios iš tų damų gyvena ohoho kokį gyvenimą... Tik to neafišuoja. O aš iš tiesų gyvenu labai ramų gyvenimą: nevaikštau į balius, man įdomiau būti su vaikais namuose, skaityti, siūti. Esu uždara ir ganėtinai drovi. Užtat gyvenu labai aktyvų viešąjį gyvenimą, todėl jis tiek daug ir aptariamas, apkalbinėjamas. Scenoje aš noriu būti išskirtinė, noriu daryti tai, ko kiti iki šiol nedarė.
Ir neturiu tikslo įtikti visuomenei. Kita vertus, lygiai tiek pat, kiek piktų komentarų, sulaukiau ir pagyrų už tai, ką darau.

Ar klausydamasi pagyrų, kad nuostabiai šokate burleską, nejaučiate apsimetinėjimo, gal net pasityčiojimo gaidelių?

Pagrindinės apkalbos – interneto komentaruose. O artimieji sakė: „Aišku, padarei klaidų, bet pasitaisyk ir – pirmyn.“
Skausmingiausi man buvo vasaris ir kovas: kai tik pradėjau šokti burleską, kai dar nebuvau tinkamai pasiruošusi, kai teko atlaikyti be galo daug spaudimo... Visi tada buvo ištikti šoko: „Kaip čia dabar Kauno ponia gali TAIP daryti?!“ O ką, tiesą pasakius, aš TOKIO padariau?!

Na, daug kas traktuoja taip: Kauno ponia striptizą šoka...

Dabar visi kur kas ramiau reaguoja, nes pasiskaitė, pasiklausė, pamatė, kas ta burleska. Nieko blogo aš nedarau: nenusirenginėju, tiesiog gražiai, koketiškai judu.

Dažna vyresnio amžiaus moteris, pamačiusi jūsų šokį, susiimtų už galvos ir tikrai pasakytų: „Vaikeli, ką tu darai? Tu gi turi du vaikus! Esi motina! Tau nedera taip elgtis!“

Negi dėl to turėčiau kaip Pirčiupių motina įsisupti į tautinius drabužius ir vaikščioti nulenkusi galvą? Motina – taip pat žmogus, asmenybė. Beje, turėjau vieną pasirodymą būtent vyresnio amžiaus moterims ir joms labai patiko burleska! Patiko mano boa, plunksnos, korsetai... Mano pasirodymai nėra vulgarūs.

Kita jūsų vietoje dėl tokio dėmesio seniai būtų metusi šokius ir pabėgusi į užsienį „pailsėti“...

Taip, ir aš mąstau apie emigraciją. Bet ne dėl to, kad noriu pasislėpti. Tiesiog kitur pasisemiu įkvėpimo. Ten – visai kitokia energija. Aš kalbu ir angliškai, ir vokiškai. Vieni draugai kviečia į Italiją, kiti – į Australiją. Gal man pavyks ten įsitvirtinti. Vienas Italijos didžėjus, pasiklausęs mano dainų, panoro sukurti technomuzikos ir burleskos projektą. Dabar kaip tik ruošiuosi perklausai ir kelionei į Maroką. Ten nori mano burleskos, mano dainų. Pasauliui aš tinku, o Lietuvai... Bet, manau, ir čia ateis laikas, tada visi kalbės: „Oi, Eglija tai dar buvo nieko! Bet kaip ta pašoko... o dar kita!“ Turbūt reikia, kad atsirastų antra, trečia burleskos šokėja, tada mane pamirštų. Neturiu tikslo būti vienintelė Lietuvoje.

Burleska kaip burleska, bet kaip nuotraukos, kuriose jūs – pusnuogė, atsirado interneto portaluose? Nors sako: bet kokia reklama yra reklama...

Labai dėl to apgailestauju. Jos, aišku, pasirodė be mano valios... Tokios reklamos man tikrai nereikėjo. Aš to nedariau.
Vėlgi tas mano charakterio silpnumas... Nepakovojau už save. Visą gyvenimą atsakomybe dalijausi tik pati su savimi, daug metų įtemptai ant pečių nešiau karjerą, vaikus ir namus. Todėl kai šalia atsiranda žmogus, kuriuo imi pasitikėti, – tiesiog atsipalaiduoji. Man jau antrą kartą taip atsitinka: viską pamirštu, įtampa, atsakomybė atslūgsta ir pradedu nebegalvoti... Norisi pabūti paprasta moterimi, kuriai rūpi tik nagučius per dienas lakuotis... O toliau viskas priklauso nuo to kito žmogaus: jis mano pasitikėjimu pasinaudos ar ne. Neilgai man pavykdavo blondinės kailyje pagyventi...

Vieną dieną vis dėlto suėmėte save į rankas ir vadybininkui pasakėte viską, kas nepatinka?

Taip, buvo labai ilgas pokalbis. Truko net ne vieną dieną, ne vieną savaitę... Gal apie mėnesį aiškinomės. Dabar bendraujame, dar turime kelis projektus, senų sutarčių, planų. Mes nelikome priešais, neišsidraskėme, tiesiog mūsų keliai išsiskyrė.

Išsiskyrė ir jūsų, kaip poros, keliai?

Kaip partnerių, sakykime (šypteli). Nesinori piktai visko užbaigti. Juo labiau kad jis man tikrai nemažai gero padarė. O kaip bus toliau, pamatysime. Pati sau paskyriau „time out“. Ir vėl paėmiau gyvenimą į savo rankas. Aišku, ir vėl atsakomybę susikėliau sau ant pečių. Dabar viską sprendžiu pati, derinu choreografiją su pačia savimi. Nei sėkme, nei nesėkme su niekuo nenoriu dalytis: jeigu bus pripažinimas, tai jis bus mano. O jeigu nulinčiavimas – taip pat mano. Griežtai nusprendžiau: aš vadovausiu sau, pati spręsiu, ką man dainuoti, kaip atrodyti scenoje, kokią muziką groti. Net koks bus mano žvilgsnis, spręsiu pati... Grįžtu prie savo ištakų, prie to, kokia esu tikroji.

Jūsų atveju tinka taisyklė: asmeninio gyvenimo su darbu geriau nepainioti?

Man ji tikrai tiko. Gal kitiems labiau pasiseka, gal jie jaučia daugiau pagarbos vienas kitam, turi vienodą etikos supratimą... Aš, matyt, labiau gerbiu žmones nei jie mane.
Bet žinau, kad jeigu suklydai, reikia padaryti išvadas, pasitaisyti ir eiti toliau. Nieko čia blogo. Jeigu kokia bobutė pasipiktins ar kokia ponia, kuri visuomenėje blizga, o gyvenime kažin ką veikia, nepriims į savo būrį, – nieko tokio.

Spėju, kad, pradėjusi šokti burleską, sulaukėte dar daugiau vyrų dėmesio...

Gerbėjų turėjau visada. Bet dabar tas dėmesys tapo kitoks... Vyrų klausimai pasidarė atviresni... Jie ėmė įsivaizduoti, kad aš – tik viliokė, gundytoja. Bet kai pradeda bendrauti, pamato, kad nesu perkama už pinigus ir kad su manimi reikia elgtis pagarbiai. Burleska tuo ir žavi, kad šokdama sukuri įvaizdį, jog nuogesnė jau negali būti... O tikslo viešai nusirengti tikrai neturiu. Visi mes vienodi po drabužiais, niekuo nesiskiriame... Čia reikia sugebėti sugundyti, bet nenusirengti.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką