Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 12d. 15:00

Egmontas ir Reda Bžeskai: „Akimirka, kai buvome tik dviese...“ (papildyta sausio 12 d.)

Reda ir Egmontas Bžeskai
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Reda ir Egmontas Bžeskai

Jūra, baltas smėlis, tūkstančiai orchidėjų žiedų ir į dangų kylančios budistų vienuolių maldos... Žinomo prodiuserio Egmonto Bžesko (39) ir jo mylimosios Redos Gikytės (31) vestuvės Koh Samui saloje Tailande priminė pasaką su gražia pabaiga. Ir – nauja pradžia. „Kai neturi nė kruopelytės abejonių, drąsiai atsistoji prieš mylimąjį ir užmauni jam žiedą, – sako Reda, įregistravus santuoką Lietuvoje tapusi Bžeskiene. – Niekada nieko panašaus nebuvau išgyvenusi. Nuoširdžiai tikiu, kad Mantas bus paskutinis mano vyras.“

Laimingiausia Redos ir Egmonto gyvenimo diena išaušo saulėtą ir šiltą gruodžio 8-osios rytą. Pasak besišypsančių jaunavedžių, data – visiškai atsitiktinė: nei iš anksto planuota, nei derinta su astrologais ar būrėjais. „Manau, meilei neegzistuoja nei Mėnulio fazės, nei prietarai, – neabejoja Reda. – Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje santykius įteisinome per tariamą pasaulio pabaigą. Juokaudami nusprendėme: „Jei mirti – tai kartu! Kadangi pasaulio pabaiga neįvyko, dabar teks gyventi sykiu.“ 

Pirmiausia Reda su Egmontu suplanavo atostogas, kaip visada – ilgesnes, ir kaip jau ne pirmąsyk – nusipirko bilietus į vieną pusę. „Tada ir pagalvojome: o kodėl nesusituokus? – prisimena abu. – Iš pradžių ketinome apvažiuoti ne tik Tailandą, bet ir Vietnamą, Kambodžą, Laosą, tad kur užmausime vienas kitam žiedus, net nenutuokėme. Vis dėlto trankydamiesi beveik du mėnesius iš vienos vietos į kitą šiek tiek pavargome, supratome ir kad sniego pasiilgome, ir kad Kalėdas namuose norėtume švęsti, todėl šį kartą užteko vien Tailando. O ir vestuvėms ta šalis idealiai tiko.“ 

Užėję į Bankoke įsikūrusią nedidelę turizmo agentūrą ten dirbančiai senyvai moteriai jiedu išaiškino: norėtų tikros, nekičinės, ne turistams skirtos ceremonijos. „Turėjome vienintelį prašymą: nepadarykite iš mūsų kvailų turistų ir neviliokite pigiais žaisliukais, – kikena Egmontas. – Sulaukėme pasiūlymo važiuoti į Koh Samui – ramią, tylią, panašią į mūsiškę Nidą. Atvažiavę į kurortą gavome tris pasiūlymus, iš jų išsirinkome vieną. Tiek to organizavimo – penkiolika minučių pokalbio, ir gana. Tailandiečiai – labai sąžiningi ir punktualūs žmonės, laikosi žodžio ir paėmę pinigus tikrai niekur nedingsta.“ 

Vestuvių rytas išaušo ramus, be mažiausio streso, jokio bėgimo ir ėjimo iš proto: būsima nuotaka ir jaunikis papusryčiavo, išsimaudė jūroje, paskui ramiausiai pasidabino ir nužingsniavo paplūdimio link. „Gal dėl gamtos, gal dėl supančių žmonių – visi tokie ramūs, atsipūtę... – svarsto Egmontas. – Man visada buvo svarbiausia – kad vestuvių dieną niekas negadintų nervų: nesukčiau galvos, ar Jonui viskas patinka, nematyčiau, kaip Petras su Onute barasi, o kitą dieną kas nors mušasi. Žinoma, jaudulio buvo, bet tai susiję su išgyvenimais, užplūdusiais jausmais.“ 
Gėlėmis išpuoštoje pavėsinėje Redą ir Egmontą pirmiausia pasitiko baptistų pastorius. Čia surengtos ceremonijos metu nuskambėjo tradiciniai priesaikos žodžiai, jaunieji apsikeitė vestuviniais žiedais, jiems įteikti tarptautiniai santuokos liudijimai. 

Vakarop jųdviejų laukė dar viena ceremonija, kuriai vadovavo trys budistų vienuoliai. Egmontas vis pakartoja, kad jam niekada neužteko vienos religijos, visada domėjosi įvairiais tikėjimais, o budizmas – itin artimas jo sielai. Nei vienas, nei kitas neslepia, kad galbūt šios ceremonijos metu jiedu ne viską suprato, tačiau nepaneigsi: per šią ceremoniją dviejų žmonių širdyse tikrai įvyksta kažkas nuostabaus. „Budizmą gali interpretuoti savaip, išjausti jį kitaip nei tikri budistai, bet kad tuo metu kažkas tavo viduje vyksta – faktas“, – patikina. 

Tiesą sakant, būčiau nustebusi, jei būtumėte surengę tradicinę santuokos ceremoniją...

Egmontas: Visada sakiau, kad mano vestuvės nebus standartiškos. Man visada atrodė, kad jos – didelis ir varginantis darbas: turi visiems šypsotis, sukti galvą, ar visi patenkinti, šokti, ploti. Norėjome šventės sau. Ramios, sakralios, jaudinančios. Labai sunku papasakoti, kokius jausmus išgyvenome, bet aplinka, krikščionių pastoriaus ir budistų vienuolių maldos tai akimirkai suteikė ypatingumo, pakilumo. Nuostabi akimirka, kai buvome tik mes dviese... 

Labai džiaugiuosi, kad nevedžiau būdamas dvidešimt penkerių ar trisdešimties. Tikrai būčiau buvęs labai blogas vyras.

Reda: Tokiais momentais jaudulio virpuliukai eina per kūną, nors žinai, kas tiksliai vyksta. Kai tuokia pastorius, lyg ir viskas aišku, bet reikia pakartoti priesaikos žodžius – liežuvis vis tiek pinasi: jaudulys, svetima kalba... O ką kalbėti, kai prieš tave sėdi trys budistų vienuoliai ir savo kalba meldžiasi, su mylimu žmogumi tave suriša virve. Įdomus jausmas... 

Egmontas: Niekada neturėjau tikslo parodyti, kokio brangumo vestuves galiu iškelti, niekada jų nenorėjau vien tam, kad parodyčiau, kokių grupių galiu prisikviesti, kokiu prabangiu automobiliu atvažiavau ar kokio ilgio limuzinu išvažiavau. Viso to mano gyvenime jau buvo! Limuzinai, prabanga, šlovė ir begalė laikinų draugų aplink (juokiasi)! Nieko nenoriu įžeisti – kiekvienas pagal save renkasi, kokias vestuves kelti. Bet man išties buvo smagu grįžus į Lietuvą po gražių apeigų Tailande tik nubėgti su striuke į santuokų rūmus Vilniuje, greitai pasirašyti ir taip pat greitai iš ten išbėgti. Kad jūs matytumėte, kokie laimingi mes iš ten išbėgome (kvatojasi)! 

Ilgų ir nereikalingų ginčų, kur susituokti, nekilo? 

Reda: Pirmiausia pradėjome kalbėti apie tai, kad vestuvės turėtų vykti ne Lietuvoje. Nei mano, nei Manto tėvai dėl to nepriekaištavo, suprato, kad tai – tik mūsų sprendimas. 

Egmontas: Kodėl Tailandas? Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje labai šalta. Be to, Tailandas man asocijuojasi su gamta ir širdžiai artima religija. Daug kas jį pažįsta tik iš vienos pusės: čia klesti sekso turizmas, aplinkui – tik merginos už pinigus, transvestitai, plunksnos, naktinis gyvenimas. Atrodo, kad į Tailandą važiuoja tik nukriošę seniai, kurie dar nori paskutinėmis akimirkomis pasismaginti, ir jaunimėlis, kuris gyvenime dar nieko panašaus nėra patyręs. Bet lygiai taip pat į Tailandą važiuoja šeimos, įsimylėjėliai – susituokę ar tik ketinantys tai padaryti. Nežavi manęs naktinis Tailando gyvenimas, tai, kas trumpiau vadinama turizmo industrija. Kartais apima nusivylimas: kai kurios salos – Dievo kampeliai, rojai žemėje – virto jaunimo okupuotomis teritorijomis, kur dieną naktį skamba „Gangnam Style“, visi geria, rūko, tūsinasi... Yra vietų, kur visiškai negaila, kad tai vyksta, bet yra tokių, kur visa tai glumina. 

Reda: O aš Tailande lankiausi pirmą kartą. Mantas vis kalbėdavo, kad būtinai privalau pamatyti tą šalį. Jis nuolat svaigo kalbėdamas apie Aziją, budizmą – laisvą, antipolitinę ir antikarinę religiją. Pasitikėjau Manto pasirinkimu. 

Kažkodėl nuoširdžiai tikėjau, kad vieną dieną jūsų vestuvės įvyks Azerbaidžane...

Reda: Daug kas taip manė. Bet ten vestuvėse tradiciškai dalyvauja mažiausiai du ar trys šimtai svečių, tad sunkiai įsivaizduoju, kaip būtume galėję susituokti tik dviese (juokiasi). Jie ir dabar klausia: „Na, gerai – susituokėte, o tai kada normalios vestuvės bus?“ 
Egmontas: Užtat vestuvinius žiedus pirkti Azerbaidžane man atrodė simboliška. Šios šalies žmonės daug papasakojo apie šeimos tradicijas, vertybes, kurias tam tikru gyvenimo momentu buvau šiek tiek pamiršęs. Esu dėkingas ten gyvenantiems draugams, nuolat man kartojusiems: „Mantai, tu tikrai dar būsi laimingas. Laimingesnis nei dabar. Patirsi laimę turėti šeimą, jausti stabilumą, matyti džiaugsmą mamos akyse.“ Jie man įpūtė visai kitas vertybes, todėl pirkti žiedus Azerbaidžane buvo savotiškai svarbu. 

Mantas – kūrybingas, idėjų turintis žmogus, o aš – labiau realistė, praktiška. Dėl to mes taip puikiai ir sutariame. Dėl to mūsų svarstyklės nenusvyra nei į vieną, nei į kitą pusę.  

Visiškai nesigailiu praėjusio gyvenimo – jis buvo smagus. Abu su Reda turime praeitį, abu ieškojome, klydome, bet tai – gyvenimo atkarpos, kurios daug ko išmokė. Šiandien, stovėdami susikibę už rankų prieš ošiančią jūrą, mes jaučiamės daug ramiau, stabiliau. Visada sakiau, kad moteriai užmausiu žiedą tik tuomet, kai tvirtai žinosiu, kad man neberūpės kitos, kad ši moteris – mano ir kad būtent ji užaugins mano vaiką.

Praėjęs gyvenimas, kurį gyvenau kaip kiekvienas normalus ir sveikas vyras, man ir liks gyvas gražiuose prisiminimuose (juokiasi). Tai buvo labai geras, bet ilgokai užsitęsęs bernvakaris, todėl kai Reda paklausė, ar norėčiau prieš vestuves paošti, pasakiau, kad bernvakario gyvenime man jau užteko. Nesigailime to, kas buvo, bet šiandien džiaugiamės pagaliau stovėdami tvirtai ant žemės, žinodami, ko norime. Ko? Turbūt nieko ypatingo: stabilumo, tiesos, atvirumo, supratimo, tikrai – ne pinigų. Labai gera sutikti žmogų – tave suprantantį, įvertinantį, pasakantį, kai padarai ką nors gero. 

Reda: Trumpai tariant – mes susišnekame.

Bet bus ir ironiškų pastabų: pagaliau atsirado moteris, kuriai pavyko suvystyti Bžeską!

Egmontas: Žodis „vystyti“, manau, labiau tinka kalbant apie moteris, liaudies vadinamas pumomis ar barakudomis. Su Reda vienas kito nevystėme, tiesiog daug kalbėjomės, bendravome, suradome bendrų taškų, panašių išgyvenimų. Ateina laikas, kai supranti, kad žmogus tau tapo labai svarbus, pradedi tikėti, jog svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis jis nepabėgs, nepasislėps, nepaliks. Kiekvienam vyrui tai tikrai svarbu. 
Labai džiaugiuosi, kad nevedžiau būdamas dvidešimt penkerių ar trisdešimties. Tikrai būčiau buvęs labai blogas vyras (juokiasi)! Dabar nežinau, kas turėtų nutikti, kad paslysčiau... Jaučiu atsakomybę, ją supranta ir Reda. 

Iki visiškos laimės dabar trūksta tik kelių mažų bžeskiukų? 

Reda: Viskas Dievulio rankose... 
Egmontas: Pagal tai, kaip viskas mums tvarkingai klostosi, būtų logiška, kad dabar ateitų eilė vaikams (šypsosi). Kartais atrodo, kad išties kažkas stipresnis už mus rašo mūsų gyvenimų scenarijų: pamėtė, pavėtė, abu patikrino ir prie altoriaus nuvedė. Mūsų su Reda gyvenimas tikrai nebuvo nei rožėmis, nei orchidėjomis klotas, buvo visko: ir sunkumų, ir nesėkmių. Daug ką išgyvenome, dar daug ką turėsime patirti. 

Padebesiais skrajojantis romantikas ir tvirtai ant žemės stovinti, praktiška moteris – atrodytų, klausimo, kas jūsų šeimos galva, neturėtų kilti? 

Reda: Tikrai klystumėte manydami, kad šeimos galva – aš (juokiasi). Esame puikus tandemas: Mantas – kūrybingas, idėjų turintis žmogus, o aš – labiau realistė, praktiška. Dėl to mes taip puikiai ir sutariame. Dėl to mūsų svarstyklės nenusvyra nei į vieną, nei į kitą pusę. 

Egmontas: Žinai, dėl ko esu laimingas su Reda? Iš šalies atrodo, kad ji griežta: tik trinkteli kumščiu į stalą ir viskas susiklosto pagal ją. Taip, ji protinga, tvirtai ant žemės stovinti moteris, bet kartu – labai šilta, romantiška. Ir man, ir jai kaip katinui reikia prie ko nors švelniai prisiglausti – tai ir glaudžiamės vienas prie kito. Šalia turiu tikrą draugą, kuriuo galiu pasitikėti, kuris, žinau, su manimi gyvena neturėdamas jokių slaptų tikslų. Džiaugiuosi, kad Reda nenori nei dainuoti, nei laidų vesti (juokiasi). Visada žinojau, kad jei kursiu šeimą, pirmiausia turėsiu joje jaustis saugus, joje negalės būti jokių skylių – būtent tai dabar ir sukūrėme. 

Tad savosios laimės receptą jau radote?

Egmontas: Jis niekur neužrašytas ir neišmokstamas. Dėkoju Dievui, likimui – visoms pasaulio jėgoms – už tai, kad šiandien su Reda esame laimingi. Nieko nenorime prašyti iš kitų, duok Dieve, kad ir iš mūsų niekas nieko per daug nenorėtų (šypsosi). Mano tėvas yra pasakęs: „Jei nori būti pirmas, privalai bėgti savo keliu, niekur nesidairyti, nesisukioti atgal, tik bėgti savo keliu, ir taip, kaip atrodo geriausia.“ Savąjį kelią mes su Reda jau radome, juo ir bėgsime toliau...

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką