TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Eugenijus Skerstonas: esu apnuodytas… Prancūzijos

Eugenijus Skerstonas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Eugenijus Skerstonas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Minioje jo neįmanoma nepastebėti. Stilingi akinių rėmeliai, šukuosena, madingi drabužiai. Socialinių mokslų daktaras, vertėjas, Prancūzijos kilmingųjų gyvensenos žinovas Eugenijus Skerstonas (52) nesupyksta pavadintas estetu. Jis ne tik pats gyvena stilingai, bet ir mielai pataria kitiems. Eugenijus neseniai išleido knygą „Domicilium elegans / Elegantiški namai“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Girdėjau, gausiai iliustruotoje knygoje esama nuotraukų ir iš jūsų namų?..

Ir kas gi galėjo tai įtarti? Tegu jos lieka paslaptyje (šypsosi). Interjeras mane domina seniai, nors niekada jo nekūriau, tik patariau draugams. Visada manau, kad svetimam žmogui įsibrauti į namus ir imtis daryti juose tvarką sudėtinga. Knygoje norėjau ne mokyti, tik pakuždėti kai kuriuos svarbius dalykus, supažindinti su klasikinių interjerų kūrybos principais ir būti labai nuoširdus.

Knygoje labai daug prancūziškų interjerų. Esu girdėjusi jus prisipažįstant, kad Prancūzija – didžioji jūsų meilė. O juk anuomet mylėti buvo galima tik Sovietų Sąjungą... 

Mano senelis mokėsi Paryžiaus karo mokykloje. Mama iki šešerių irgi augo šitame mieste. Man, vaikui, buvo keistos seno albumo nuotraukos: mama su gražia uniforma – balta apykaklaitė, tokio pat baltumo puskojinės...

V. Ovadnevo nuotr./Eugenijus Skerstonas neseniai išleido knygą „Domicilium elegans / Elegantiški namai“.
V. Ovadnevo nuotr./Eugenijus Skerstonas neseniai išleido knygą „Domicilium elegans / Elegantiški namai“.

Netikiu antruoju, trečiuoju gyvenimu, bet meilės Prancūzijai impulsas, matyt, atėjęs iš aukščiau.
Jaučiuosi ten kaip namuose, laisvai kalbu prancūziškai, galėčiau netgi padainuoti (juokiasi). Pamenu, kai paauglystėje sakydavau tėvams, kad norėčiau nuvažiuoti į Paryžių, jie tildydavo: „Nustok kalbėti nesąmones!“ Suprantu juos dabar, juk anuomet svajonė nuvykti į Paryžių buvo neįgyvendinama, o svajonė tapti kosmonautu – pasiekiama.

Kodėl tuomet universitete vietoj prancūzų kalbos pasirinkote ekonominę kibernetiką?

Mokytis prancūzų kalbos tais laikais reiškė mokytojo darbą kaime. Nėra blogas pasirinkimas, tačiau man reikėjo daugiau.
Ir vis dėlto gyvenime įvyksta didžiulių stebuklų. Kai vaikštau po Prancūzijos dvarus, visada apie tai galvoju. Niekada negalėjau patikėti, kad tie vaizdai taps tikrove.

Prisimenate pirmąjį įspūdį, kurį padarė Prancūzija?

Paryžiaus oro uoste norėjau pabučiuoti žemę. Nežinojau, kaip taisyklingai kvėpuoti, atrodė, be deguonies kaukės neišsiversiu. Tuo metu dirbau universitete, rašiau disertaciją apie buhalterinės apskaitos organizavimą mažose Prancūzijos įmonėse.
Praktiškumą lyg ir suderinau su malonumu – miestas, vitrinos, įspūdis... Aš svajonių mieste, norisi bėgti, eiti, nemiegoti naktį. Nežinojau, kaip išnaudoti progą, nesuvokiau, kad apskritai čia patekau.

Paryžiaus oro uoste norėjau pabučiuoti žemę. Nežinojau, kaip taisyklingai kvėpuoti, atrodė, be deguonies kaukės neišsiversiu.

Nekilo mintis tiesiog likti, nebegrįžti atgal? 

Aišku kilo! Ji tiesiog persekiojo, bet taip būtų buvę nesąžininga. Džiaugiuosi, kad nelikau. Esu patenkintas tuo, kaip susiklostė mano gyvenimas.

O Prancūzija ir liko svajonių šalis?

Per kuklu šitaip sakyti. Prancūzija – mano didžioji meilė. Jokia kita šalis taip neįkvepia, neatgaivina.

Jūs domitės, sakyčiau, keistais, neįprastais dalykais – Prancūzijos dvarais, juose vykstančiomis karališkosiomis medžioklėmis, aristokratų gyvenimo būdu?

Aplinkybės mus valdo, tikiu. Man lemtinga tapo pažintis su ponu Jacques Brigout. Tai jis buvo pirmasis, parodęs tikrąjį Paryžių. Kažkas nepaprasto vaikščioti miesto gatvėmis su žmogumi, kuris beveik viską apie jį žino, yra puikus maisto, vyno žinovas. Apie tokius dalykus Lietuvoje tuo metu mes tiesiog nekalbėjome... Grįžau priblokštas, išmestas iš kasdienybės vėžių, į kurias ir šiandien dar negaliu sugrįžti (šypsosi). Ponas Jacques mane supažindino su garsių aristokratų palikuonimis. Tai – pasaulis pasaulyje, kultūra – kultūroje.

Kodėl prancūzų medžioklė vadinasi karališkąja?

Todėl, kad ekipažo vadovas gali dovanoti gyvybę užspeistam elniui (karališkam žvėriui). Argi tai ne kilnus, ne karališkas mostas? Ir tai – įspūdingiausias medžioklės momentas.

Ar važiuodamas į tokią medžioklę vežatės specialius drabužius?

Labai norėčiau turėti vieną iš tų uniformų (šypsosi), tačiau pasidžiaugti galiu tik dovanotu kaklaraiščiu ir specialia sege. Svečiai nėra visateisiai medžioklės nariai, o štai medžioklės aptarimas – kas kita. Jis kartais užsitęsia iki paryčių.

Ir kokie tie Prancūzijos aristokratų palikuonys?

Jie tikrai skiriasi nuo minios, patikėkite. Pastebėjau labai giliai įsišaknijusį tarnystės Tėvynei jausmą.
Jie gyvena panašų gyvenimą, kaip gyveno protėviai, stengiasi atkurti šeimos dvasią. Tradicija ir norma dvaruose yra viena: ilgos vakarienės, šeimininkių kepti pyragai, namų ūkis, erdvūs vyno rūsiai, pokalbiai prie žvakės... Visa tai gyva.  
Prancūzai neabejingi šeimos paveldui. Atrodo, titulas nieko nereiškia, bet visi teisę į jį turintys žmonės, kuriuos sutikau, yra ypatingi.

Ne visiems pavyko išsaugoti šeimos relikvijas, per Prancūzijos revoliuciją dingo, buvo sunaikinta daugybė vertingų daiktų ir meno kūrinių. 
Beje, ši visuomenės grupė – gana uždara. Patekti į jos dvarus ne kaip turistui, o kaip svečiui nėra lengva. Gali padėti tik geri draugai. O jei nori dalyvauti karališkoje medžioklėje, prašoma tavo gyvenimo aprašymo.

Daiktai man visada daugiau nei meno kūriniai. Už jų matau kūrėjus, ano meto kultūrą, žmones.

Eugenijau, ar jums neatrodo, kad pamilęs Prancūziją ir pats perėmėte prancūzų gyvenimo būdą?

Žinote, mane vadina estetu (juokiasi). Jei jau toks esu, negaliu nepastebėti to, kas gražu ir išsiskiria. Kai patenki į tą verpetą, nėra jokių saugiklių, kad atsispirtum.

Tada pradedi rinktis vyną, nori gyventi gražiuose namuose...

Tu privalai! Jei tik, žinoma, nori bendrauti su tais žmonėmis, lankytis jų namuose. O aš – noriu...
Kai matai, kaip jie gyvena, kaip elgiasi, bendrauja, rengiasi, kaip puošia stalą, kaip ant jo išdėlioja sidabrą, porcelianą su monogramomis, ir dar – nepaprastą šviesą, sklindančią pro pilių langus, kiek padėvėtus audinius... Ne, tai negali nejaudinti! Aš esu apnuodytas to grožio.

Esu girdėjusi, kad šito grožio yra atkeliavę ir į jūsų namus?

Nedrįsčiau atrakinti savo namų durų, kaip tai daro pilių savininkai. Ir ne dėl lietuviškų kompleksų, ne. Namai, kuriuose gyvenu – uždara erdvė, nenorėčiau, kad čia lankytųsi svetimi.
Natūralu, kad juose ėmė rastis prancūziškų daiktų, puošybos elementų, juk kartais man Prancūzijoje tenka praleisti daugiau laiko, turiu kada pasivaikščioti po antikvariatus, „blusų“ turgus, dalyvauti aukcionuose. Gal tai nėra prancūziškos atmosferos namai, bet kai kurie baldai, graviūros, litografijos, netgi audiniai man primena brangią šalį.

Domitės antikvarinėmis meno vertybėmis?  

Domiuosi, bet meno kūrinių nekaupiu. Kažkas kažkada pasakė, kad visų mūsų namai – tai daiktų kaupyklos. Daiktai man visada daugiau nei meno kūriniai. Už jų matau kūrėjus, ano meto kultūrą, žmones.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką