Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugsėjo 29d. 15:00

Filmo „Laiškai Sofijai“ aktorius Rokas Zubovas: „Pasakyti „ne“ paprasta, bet tuomet durys užsidaro“

Rokas Zubovas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Rokas Zubovas

„Dabar aš mėgaujuosi šlove“, – juokdamasis sako pianistas Rokas Zubovas (47). Ir tai nenuskamba arogantiškai. Profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos prodekanas ryšiams su užsieniu ir fortepijono dėstytojas į CV gali įsirašyti dar vieną punktą – vaidmenį filme „Laiškai Sofijai“, kur įkūnijo savo prosenelį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Kaip jautėtės pirmąsyk žiūrėdamas filmą?

Per filmavimą visai nežiūrėjau į monitorių, nežinojau, kaip atrodžiau prieš kamerą. Labai bijojau, kad bus geras filmas ir blogas pagrindinis aktorius. Todėl žiūrėjau labai įsitempęs ir vis pagaudavau save galvojantį, kad dar turėjo būti vienokia ar kitokia scena, kaip filmuojant stengiausi, o jos montuojant neliko... Tik gal kokį trečią ar ketvirtą kartą jau galėjau žiūrėti filmą tokį, koks yra, o ne sekti save.  

Nesate profesionalus aktorius. Susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Visos scenos, kuriose reikėjo daryti ką nors fiziško – groti, kapoti malkas, stumdytis, man buvo lengviausios. O kalbėti priešais kamerą – sunku. Profesionalus aktorius moka tai suvaidinti, žino, kokie atspirties taškai, o aš... Pirmoje scenoje reikėjo rėžti monologą prieš orkestrą rusiškai. Iki tol juk nežinojau, kad, kai kalbu, visą laiką man apie galvą laksto mikrofonas. Nemaniau, jog šalia dar stovi žmogus su sidabrine plokšte, kad ant veido geriau kristų šviesa... Net neįtariau, kad per kiekvieną dublį galva turi būti pasukta taip pat, ranka pakelta taip pat... Antras dublis, improvizuoju ir mane stabdo – juk aną sykį tai sakydamas žiūrėjai į kitą pusę, kur žiūri dabar?.. Krikštas ugnimi. Kai prasidėjo kasdienė mašina, atėjau ir dariau tai, ką reikia. Kai filmavimą baigėme, pirmą rytą atsikėliau ir supratau, kad pastarąsias penkias savaites miegojau po keturias valandas per parą. Ne daugiau. Tik tada suvokiau, kokia buvo įtampa, kai tą pačią dieną vaidini herojų įsimylėjusį, paskui – gulintį ligoninėje, o vakare – dar kitu gyvenimo etapu. Vienintelis būdas buvo nieko neanalizuoti ir stengtis išgyventi.

Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė
Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė

Tačiau jūs puikiai pažįstate savo herojaus kūrybą – esate vienintelis pianistas pasaulyje, scenoje sugrojęs visus M. K.Čiurlionio kūrinius, žinote jo gyvenimo vingius ir net esate išoriškai panašus į savo prosenelį...

Mano tėtis (architektas, alpinistas Konstantinas Zubovas, vienintelės M. K. Čiurlionio dukros Danutės ir grafų Zubovų palikuonio Vladimiro Zubovo sūnus. Vos trisdešimties žuvo Tian Šanio kalnuose – red. past.) buvo labai panašus į M.K.Čiurlionį. Matyt, iš šios pusės ir aš kai ką paveldėjau. Bet, tarkim, ryža barzda – jau Zubovų bruožas. Kelis kartus Sankt Peterburge esu dalyvavęs Zubovams skirtose konferencijose (Rusijoje ši šeima kadaise buvo labai įtakinga), vienoje jų sustojome drauge keli Zubovai, nuo bendro protėvio – aštunta karta, bet atrodėme kaip broliai: taip pat krinta plaukai, tokios pat kūno proporcijos, ūgis. Jei būtų reikėję filmuoti kokią juostą apie kazokus, puikiausiai būtume tikę, niekam nebūtų kilę klausimo, ar mes rusai. Nors vienas gyvena Amerikoje, kitas Vokietijoje, jau kelinta karta netgi nekalba rusiškai, bet toks stiprus genetinis užtaisas.

Jūsų niekada neslėgė giminės našta?

Mielai kalbu apie juos, kaip apie didingas asmenybes. Bet kai prabylu apie juos, kaip apie savo šeimą, protėvius, gali pasirodyti, jog giriuosi... Todėl nemėgstu šnekėti, bet juos myliu ir tai man didelė garbė. Ir jaučiu įsipareigojimą nepadaryti ko nors blogo.

Kaip jaučiatės, kai konferencijose klausotės istorikų pranešimų apie vieną ar kitą savo giminės atstovą?

Aš esu tyrimo objektas, man nereikia tyrime dalyvauti (juokiasi).

Šeimoje, kuo aš labai džiaugiuosi, nebuvome auklėjami kaip genijaus vaikaičiai ir tai mums neužkrovė bereikalingos naštos. Kai pradėjau mokytis tuometinėje Juozo Naujalio muzikos mokykloje, visiems buvo savaime suprantama, kad reikalui esant privalau skambinti savo prosenelio kūrinius. Tad nuo devynerių ar dešimties metų scenoje pradėjau groti Čiurlionį, suvokdamas, kad tai turiu daryti būtent aš.

O ne gainioti su bičiuliais kamuolį? Viename interviu esate pasakojęs, kad gimėte tądien, kai Anglijos futbolo rinktinė gimtinėje laimėjo pasaulio futbolo čempionatą. Jūsų mama iškentė varžybas kamuojama skausmų, neskubėjo į ligoninę, nes norėjo pamatyti, kaip pasipuošusi karalienė Elizabeth II teiks taurę...   

Kai monarchė viešėjo Vilniuje, papasakojau šią istoriją jos susitikimo su menininkais metu. Man atrodo, kad ji pasijuto nejaukiai (nusijuokia). Turbūt priverčiau pagalvoti, koks jos amžius: juk jau buvo karalienė, kai gimiau aš, o mano galvoje jau matyti žilų plaukų.   

ACME Film archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme Laiakai Sofijai
„ACME Film“ archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme „Laiškai Sofijai“

Tad draugai žaisdavo futbolą, o jūs sėdėdavote prie fortepijono?

Močiutės norėjo, kad kas nors iš anūkų grotų. Buvau ketvirtasis, paskutinis šansas, matyt, mane paspaudė truputį stipriau negu tris mano pusbrolius. Močiutė ir mama prie fortepijono mane išlaikė ne jėga, o kažkokia švelnia meile ir gudrybėmis. Nors manęs niekas nepapirkinėjo ir niekada grojimas nebuvo derybų objektas. Ir mokytoją gerą turėjau, ji manęs nespaudė, o kai atėjo laikas, pats save prispaudžiau. Buvau gal penkiolikos, kai kažkokiame konkurse iškritau po pirmo rato. Tuomet ir sukirbėjo ambicijos, pradėjau daug groti. Ir kuo daugiau grojau, tuo aiškiau mačiau, kad daug ko dar nemoku... Kai dabar manęs kas nors klausia patarimo, ar rinktis muzikanto kelią, patariu užsidaryti savaitei ir groti per dieną po dešimt valandų. Jei po savaitės dar bus noro, vadinasi, gali pabandyti tapti muzikantu. Jei pamanys, kad jau viską išmoko, tada šis kelias netinka. Grojimas taip užkabina, kad kartais tikrai jautiesi kaip narkomanas.

Iki šiol?

Šią vasarą festivaliui Suomijoje mums su žmona reikėjo paruošti sudėtingus kūrinius. Tad atsikeldavome  ir visą dieną grodavome. Nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro. Tiesa, pertraukas privalu daryti, kadangi fortepijonas vienas, su žmona turime juo dalytis. Vienas groja, kitas ilsisi. Kartais valgome kartu, o kai spaudžia terminas – atskirai.

Su Sonata abu buvome auklėjami kaip ambicingi pianistai solistai ir koncertuose grodavome atskirai. Kartą Amerikoje kažkas primygtinai paprašė mūsų pagroti kartu. Susiradome kūrinį, pradėjome repetuoti ir pajutome, kad grojant kartu gimsta kažkokia kita esybė, lyg kūdikis, kyla naujas patyrimas, rezultatas pranoksta pastangas. Patiko jausti tą tvėrimo procesą. Labai džiaugiamės šansu groti kartu.

Jūs ir susipažinote laukdami eilėje prie fortepijono?

Muzikos akademijoje buvo tokių, kurie ateidavo į repeticijų auditorijas groti nuo šešių ryto. Mes abu buvome iš tų. Taip ir susipažinome. Po vestuvių išvažiavome savaitei, tačiau į Vilnių grįžome po trijų dienų, nes užsimanėme groti... Kaip tiems narkomanams prasidėjo lomkės. Ir santuokinis gyvenimas prasidėjo nuo pasiruošimo artėjančiam konkursui.

ACME Film archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme Laiakai Sofijai
„ACME Film“ archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme „Laiškai Sofijai“

Kaip atsitiko, kad 1990-aisiais su žmona išvykote į Ameriką?

Aš baigiau studijas, Sonata – du kursus. Kaip tik dalyvavome konkursuose Graikijoje, Šveicarijoje, pamatėme, kokia yra įvairovė, ir supratome, jog norime visa tai patirti. Kaip tik paskambino mama, kuri tada buvo Čikagoje, ir pasakė, jog galima surengti kelis koncertus lietuvių bendruomenei, o gal ir pavyks susirasti, kur galėtumėme studijuoti. Mes susikrovėme lagaminus, tačiau pavyko nusipirkti bilietus skrydžiui per Atlantą tik po mėnesio. Kažkas patarė važiuoti į Maskvą, laukti oro uoste gyvoje eilėje, gal pavyks pakeisti tuos bilietus. Atsistojome plačioje žmonių sienoje aplink bilietų kasą. Visi stovi lyg akmeninės skulptūros, niekas nejuda. Kaip tik buvo žydų emigracijos į Izraelį apogėjus: jie oro uoste būriavosi su šunimis, kanarėlėmis, baldais... Nusidriekė per visą oro uostą eilė su daiktų kalnais... Stovime, o kad prasiblaškytume, einame kas keturias valandas valgyti į kavinę. Staiga išvystu kažkur konservatorijos koridoriuose matytą veidą. Pasirodo, ryt septintą ryto Vilniaus universiteto šokių ir dainų ansamblis skrenda į Vašingtoną. Ansamblio vadovui mes pasirodėme parankūs, kolektyvas buvo viršijęs leistiną bagažo svorį, mūsų krepšiai nebuvo sunkūs, tad mes jiems tikome. Kitą rytą drauge su vadovu prieiname vieną iš trijų patikrinimo kordonų ir jis  ten stovinčiai mergaitei paaiškina gavęs faksą (tuo metu tai skambėjo kaip ufo), kad ansambliui būtina į Ameriką atsivežti du pianistus, kitaip turnė žlunga... Mus pastato laukti, greta stoviniuoja  trisdešimt kelių turistų grupė, kurią taip pat būtina priimti į lėktuvą. Atėjo dar kelios porelės. Tad į trokštamą lėktuvą – visi bilietai parduoti prieš pusmetį – įsėdo kokia penkiasdešimt papildomų keleivių. Tai mums buvo lyg ženklas, kad elgiamės tinkamai.

Ir likote Čikagoje...

Dešimčiai metų. Mes skridome mokytis, daug ko išmokome, ir ne tik iš knygų. Atsidūrėme didžiulėje anoniminėje masėje, kur esi svarbus tik sau. Jei šiandien nustosi groti, niekam nuo tokio sprendimo neskaudės, o rytoj niekas net nežinos, kad buvai muzikantas, dirbsi staliumi ar dar kuo nors. Tokioje aplinkoje greitai išmoksti, kad bet koks darbas yra geras, nes... nori valgyti. Taip su Sonata operos teatre dalydavome programėles ir paskui klausydavomės nuostabiausių koncertų...  Mokiau vaikus skambinti pianinu. Į visus pasiūlymus visada atsakydavau teigiamai. Klausia manęs, ar galiu dėstyti „class piano“, atsakau „taip“, nors nežinau, kas tai yra. Pasakyti „ne“ paprasta, bet tuomet durys užsidaro visam laikui. Kaip žydų anekdote: „Moki groti smuiku?“ – „Nežinau, nebandžiau.“

Tiesa, negaliu skųstis, iškart užsikabinau už pastovaus darbo ir pirmuosius trejus metus Amerikoje taisiau fortepijonus. Trečios kartos lietuvis Edvardas Lisauskas, turintis fortepijonų taisymo įmonę, priėmė, nes norėjo su manimi šnekėdamasis patobulinti lietuvių kalbą. Dirbome trise – jis, apdailos specialistas lenkas, pavarde Čaikovskij, ir aš. Tad apie mechanines fortepijono savybes žinau daugiau nei normalus pianistas.

Mes neįkritome tik į darbus, bet nepamiršome, jog atvažiavome studijuoti. Mūsų grojimo išklausęs   profesorius išeivis iš Rusijos ne tik priėmė studijuoti savo klasėje, bet ir paprašė De Paulo universiteto administratoriaus sukombinuoti geriausias stipendijas. Bet tuomet ir paaiškėjo, kad mums dar reikia išlaikyti anglų kalbos egzaminą. „Gerai, mes išlaikysime“, – atsakiau neabejodamas, nors egzaminas laukė po keturių mėnesių. Sonata puikiai mokėjo vokiečių kalbą, anglų – visiškai ne, aš mokėjau, bet ne šnekamąją – juk ir į pokalbį universitete atsivedėme tetą, kad pavertėjautų. Kaip vėliau prisipažino, administratorius net neabejojo, kad neturime jokių šansų. Bet jis nepažinojo lietuvių... Mes išlaikėme. Tiesa, Sonatai pritrūko trijų balų, tai yra vieno teisingo atsakymo. Sugalvojome ėjimą – surepetavome pokalbį, įvairius jo variantus, tuomet ji paskambino administratoriui ir paaiškino situaciją. Jis po kelių sakinių ją pertraukė ir pasakė, jog keli taškai nėra problema, nes... jei žmogus sugeba telefonu pasiaiškinti, vadinasi, jis kalba angliškai.   

Išgyvenimo Amerikoje garantas buvo tai, kad mes buvome dviese. Tai – ir paguoda, ir palaima.  Kai po dešimtmečio nutarėme grįžti, mus buvo įtraukęs normalus amerikietiškas gyvenimas: Sonata dirbo gimnazijoje, aš – universitete, turėjome metines sutartis, dvi mašinas, pirkome namą... Atėjo laikas savęs paklausti, ar to norime. Abiejų atsakymas buvo „ne“. Apsisprendėme grįžti, mums abiem labai palengvėjo ir nekart to nepasigailėjome, nors Lietuvoje viską vėl pradėjome nuo nulio.  

ACME Film archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme Laiakai Sofijai
„ACME Film“ archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme „Laiškai Sofijai“

Pasakodamas beveik visada vartojate daugiskaitą – viską su žmona darote drauge. Netgi tada, kai nutarėte, jog priešais filmavimo kameras reikia stoti lieknesniam, kartu išbandėte žaliavalgystę...  

Kai pasakiau režisieriui, jog esu nepanašus į kenčiantį menininką, jis pasakė, jog nesvarbu išvaizda. Bet aš nutariau atsikratyti nereikalingo svorio, žaliavalgystė man padėjo tai padaryti – nudrožiau aštuoniolika kilogramų. Tai buvo įdomi patirtis skonio receptoriams. Ir mano kūnas tuo labai džiaugiasi. Tai tikrai buvo ne auka, o kino duota dar viena dovana. Mes su Sonata išmokome daiginti įvairias kultūras, gaminti tepaliukus. Esu žvėris, pagal Zodiaką – Liūtas, valgant vien daržoves man greitai pradeda trūkti agresijos, vidinės energijos, tai išmokome netgi valgyti žalią mėsą – gaminti karpačą. Kietai pagal žaliavalgystės principus gyvenome pusmetį. Po filmavimo su žmona penkioms savaitėms išėjome į piligriminę kelionę Šv. Jokūbo keliu. O ten valgai tai, ką randi: prabundi pusę šešių, po pusvalandžio išeini ir pusę aštuonių jau esi alkanas. Tada užeini į kavinę, suvalgai didelį sumuštinį su kumpiu. Ir eini toliau.

Mes iki šiol mėgstame neapdirbtą maistą, nebūtina daržovių kepti ar virti, jos skanios ir žalios. Mėgstame įvairias salotas, galime vakarienei prisidaryti daug žalėsių, pasigardinti riešutais. Ir nuo tada valgome kur kas mažiau mėsos, duonos gaminių.

O ko išmokote po filmavimo su žmona eidami Šv.Jokūbo piligriminiu keliu?

Ne vienoje knygoje apie Šv.Jokūbo kelią ir užrašuose jau pačiame kelyje radau mintį, jog tikrasis kelias prasideda tada, kai nustoji eiti. Mes stengiamės kuo ilgiau po to išlaikyti piligrimo idėją... Dar įstrigo frazė, viename alberge užrašyta ant durų gal septyniomis kalbomis: „Turistas reikalauja, piligrimas dėkoja.“ Piligrimas pajunta santykį su aplinka ir viską, kas nutinka, priima su padėka. Jis nepradeda reikalauti, kad viskas, kas supa, tarnautų jam, kaip turistui. Abu mes išgyvenome vadinamąjį trečios savaitės nušvitimą, kai po visų vargų, fizinių ir dvasinių nepatogumų iš tiesų pradedi eiti keliu, viskas, kas nutinka, pradeda teikti savotišką palaimą ir norisi tiesiog visą laiką dainuoti, apsikabinti priešais ateinantį žmogų. Stengiuosi tą pojūtį skatinti kiekvieną dieną.

Rokas Zubovas
Rokas Zubovas
„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką