Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 12d. 21:00

Futbolininkė Viktorija Budrytė ir jos žmona Marina: „Jeigu bent vienam padėsime savo atvirumu, būsime laimingos“

Viktorija Budryte Winnersjo ir Marina Budrytė Winnersjo Tik 15min
Asmeninio albumo nuotr. / Viktorija Budryte Winnersjo ir Marina Budrytė Winnersjo

Švedijoje liepos 8-ąją vestuves atšventusios Lietuvos rinktinės futbolininkė Viktorija Budrytė (27 m.) ir jos žmona Marina Melody Winnersjo (30 m.) sulaukė tiek Lietuvos žiniasklaidos dėmesio, kad pagaliau norisi tik lengviau atsikvėpti, išjungti telefonus, atsitraukti nuo socialinių tinklų ir pasidžiaugti ypatingai svarbiu joms abiem įvykiu.

Tai sutuoktinės ketina padaryti jau kitą savaitę išvykusios kopinėti medaus į saulėtą Maltą.

Bet kol kas dar būdamos Švedijoje jos sutiko duoti išskirtinį interviu portalui 15min. Per pokalbių programą „Skype“ jos meiliai apsikabinusios, apdovanodamos viena kitą šiltais meilės žvilgsniais, kalbėjo apie ką tik įvykusią ceremoniją, pažintį, šeimų reakciją į jų santykius, pristabdytą Viktorijos karjerą ir džiaugsmingą laukimą – pora laukia šeimos pagausėjimo. Kūdikis moterų šeimoje gims rudenį. Pokalbio metu į kompiuterio ekraną įlindo pasirodyti ir mylimas su moterimis gyvenantis „lietuvis“ – šuo vardu Messi.

Viktorija, esate Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja. Dėmesio tikriausiai jums visuomet pakako, bet tiek, kiek jo sulaukėte po įvykusios jungtuvių ceremonijos, tikriausiai nebuvote gavusi niekada?

– Jei atvirai, mes tikrai nesitikėjome tokio didelio dėmesio. Nė negalvodamos apie tai, į feisbuką nuotrauką įdėjome tik dėl savęs – norėjome pasidalinti džiugia akimirka su savo draugais, o išėjo taip, kad sulaukėme didelio žiniasklaidos dėmesio. Mes niekam neskambinom, nerašėm – žiniasklaida tai paėmė ir įdėjo... Mums tikrai buvo šokas. Ir ne tik mums, bet ir mano bei Marinos šeimai. Laukiame tik išvykimo į Maltą kitą savaitę, kai jau mes pasidžiaugsime ir galėsime pasakyti viena kitai „Mano žmona“ (meiliai susižvalgo).

Marina: Aš buvau šiek tiek nustebusi, kad tai tapo tokiu dideliu įvykiu Lietuvoje, tačiau prieš kiek laiko kalbėjau apie tai, jog Lietuvoje, tikėtina, apie žinomus žmones skelbia tokias naujienas. Iš šios pusės normalu, kad tai tapo tokiu dideliu įvykiu, žmonės aptarinėja jį dabar. Be to, žinios paviešinimas apie mus, manau, yra tarsi deklaracija, kad Lietuvoje žmonės gali gyventi taip, kaip jie nori.

Sugrįžkime į džiugųjį savaitgalį. Papasakokite, kaip ir kur vyko ceremonija, kas joje dalyvavo.

– Kadangi Švedijoje niekada negali žinoti, ar lis lietus, ar švies saulė, nusprendėm, jog atsikelsim tądien ir pažiūrėsim, koks oras. Jeigu jis bus mums palankus, žinojome, kad tikrai norėsime tuoktis lauke, o jei nuspręstų lyti, tuomet lemtingą „taip“ ištarti buvome nusprendusios bažnyčioje.

„Facebook“ nuotr./Viktorija Budrytė Švedijoje susituokė su savo širdies drauge švede Marina Melody Winnersjo.
„Facebook“ nuotr./Viktorija Budrytė Švedijoje susituokė su savo širdies drauge švede Marina Melody Winnersjo.

Šį sprendimą buvome priėmusios seniai. Buvo apie 50 žmonių – visi artimiausi draugai ir, žinoma, šeimos nariai. Nekvietėm tolimesnių žmonių, kitaip būtų buvusios vestuvės su šimtu svečių... Oras nusprendė mums šypsotis – ceremonija praėjo gerai. Žinoma, užklupo didžiulis jaudulys. Mariną jis „ištiko“ tik tuomet, kai ėmė ruoštis pačiai ceremonijai paskutinę dieną, o aš nemiegojau, ko gero, gal dvi paskutines savaites. Maža to, negalėjau nei valgyt, nei kažko daryt.

Tačiau viskas nuslūgo, kai ceremonija praėjo gražiai: Marinos senelis grojo su violončele. Ceremonija anglų kalba, kad visiems būtų suprantama, nebuvo ilga – mums tas laikas buvo idealus. „Taip“ viena kitai ištarėme netoli mūsų miestelio – Länna kyrka. Pastarąjį pasirinkom dėl kvapą gniaužiančių vaizdų: prie pat ežero, gamtos apsuptyje. Nors Marina netikinti, vis tiek ceremonija įvyko bažnyčios teritorijoje.

Pasirinkote viena kitos pavardes. Kodėl?

Viktorija: Nes mums patinka viena kitos pavardės.

Marina: Viktoriją visi pažįsta su jos pavarde, tačiau norėjau išlaikyti ir savąją. Taigi nusprendėme abi pasirinkti dvigubas pavardes.

Kokia jūsų pažinties ir meilės istorija?

– Mes susipažinome klube Švedijoje. Vos įžengiau į klubą, Marina mane pastebėjo – ji man paskui pasakojo, kad iškart kritau į akį. Kadangi Marina buvo labai drovi, jos draugė prie manęs priėjo ir sako: „Matai, ten mergina, kuri nori su tavimi susipažinti.“ Pažintis įvyko, susikeitėme telefono numeriais. Po poros savaičių įvyko pirmasis pasimatymas – susitikome pavakarieniauti.

Po to išvykau žaisti futbolo į Lietuvą, o Marina – atostogų į Prancūziją. Kai grįžo, mes susitikome vėl, o tuomet santykiai vystėsi žaibiškai greitai: po kiek laiko pradėjome draugauti, o dar vėliau – ir gyventi kartu. Tuomet sekė abiejų pažintis su mūsų šeimomis. Po truputį žengėme vis rimtesnį žingsnį santykiuose. Kartu skaičiuojame jau ketvirtus metus – sukaktis rugsėjį.

Po truputį žengėme vis rimtesnį žingsnį santykiuose. Kartu skaičiuojame jau ketvirtus metus – sukaktis rugsėjį.

Marina: Taip, prisimenu pradžią, kad aš buvau labai nedrąsi. Susipažinome mano draugės pagalba, tačiau ji nelabai gerai kalbėjo angliškai – taigi man teko vertėjauti. Tuomet likome dviese ir šnekėjomės.

Pirmą kartą pabendravome ne tiek ir daug (Viktorija įsiterpia ir atkreipia dėmesį, kad klubas – turbūt nėra geriausia vieta aptarti rimtiems klausimams). Prisimenu, paklausiau Viktorijos, ką ji veikia gyvenime, o ji man atsakė, kad šiek tiek žaidžia futbolą. Tuomet paklausiau, ar ji veikia ką nors daugiau. Viktorija tik kažką sumykė... Bet tuomet po kurio laiko aš „pagooglinau“ apie ją ir pamačiau, kad ji žaidžia nacionalinėje futbolo komandoje. Tikrai nustebau – nes „šiek tiek žaisti futbolą“ man asocijavosi su priklausymu mokyklos komandai (Viktorija šioje vietoje vėl įsiterpia, sakydama, kad tiesiog nėra tas žmogus, kuris mėgtų girtis ir pirmą kartą sutiktam žmogui skubėtų vardyti savo trofėjus).

Marina, ar jūs turėjote ką nors bendro su futbolu iki sutikdama Viktoriją – mėgote šį sportą?

– (Abi nusijuokia) Iki pažinties su Viktorija aš jo tiesiog nekenčiau. Niekada nemėgau sporto apskritai. Dabar kartais galiu pažiūrėti futbolą, tačiau tikrai ne kokius tris kartus per savaitę, kaip ji kad žiūri Čempionų lygą. Smagu, jei tai darau kokį kartą per mėnesį.

Paminėjote, kad jūsų abiejų artimieji dalyvavo ceremonijoje, pamažu viena kitai leidote įsilieti į šeimas ir, kaip suprantu, nesupratimo, nepriėmimo nė viena iš šeimų neparodė? Bendraujant su LGBT bendruomene, ne kartą teko girdėti istorijų, kai nuo vaiko gėjaus ar lesbietės nusisuka artimiausi šeimos nariai...

– Marinos šeima buvo visiškai pozityviai nusiteikusi: susipažinome prie vakarienės stalo. Nebuvo jokių klausimų – kaip, kas, kodėl. Mano šeima...

Nepasakyčiau ir to, kad su mano mama buvo sunku. Ji turi devynis vaikus, gyvenime visko mačiusi. Galbūt ir buvo jai šokas, bet mes pasikalbėjome visa šeima, daug ką paaiškinau. Daugiausia neaiškumų kilo tik todėl, kad jie tiesiog nežino apie tai, kaip ir turbūt daugelis lietuvių. Tačiau po pokalbio nebuvo jokių problemų. Mariną ji iškart pamilo, mama visuomet ją vadina dukra. O jos šeima irgi mane vadina dukra.

Asmeninio archyvo nuotr. /Iš kairės: Marinos tėčio žmona, Marinos tėtis, Viktorijos mama, Viktorija su Marina, Marinos mama ir jos vyras
Asmeninio archyvo nuotr. /Iš kairės: Marinos tėčio žmona, Marinos tėtis, Viktorijos mama, Viktorija su Marina, Marinos mama ir jos vyras

Jūs gana drąsiai kalbate apie savo seksualinę orientaciją. Kodėl jūs tai darote?

– Kai gyvenau Lietuvoje, tai buvo mano paslaptis. Tai buvo itin privatu. Vien dėlto, kad nežinojau, kad gali būti kitaip. Iš pradžių, kai tik pradėjome draugauti su Marina, aš Švedijoje jos už rankos niekada nepaimdavau. Ji klausdavo manęs, kodėl. O man tiesiog buvo baisu tai padaryti – Lietuvoje tiesiog atrodo, kad tokių dalykų nėra.

Tačiau, kai girdi kartojant, kad viskas gerai, kad nereikia bijoti, kai matai aplinkinių supratingumą, po truputį pasijunti kitaip. Mes specialiai nesiskelbiame visai Lietuvai, šįkart taip išėjo ne dėl mūsų kaltės, tačiau kalbu apie tai, nes Lietuvoje gyvena tokių pat žmonių kaip aš ir gal kažkam mano atvirumas padės? Jeigu bent vienam padės, mes jau būtume laimingos.

Marina, kaip jūs reaguojate į tai, kad Lietuvoje dar gana sudėtinga LGBT žmonėms? Jie negali jaustis taip laisvai, kaip, tarkime, Švedijoje.

– Mes esame apie tai kalbėjusios. Viena vertus, suprantu, kodėl taip yra. Kita vertus, jeigu niekas nejudins šio klausimo, nerodys kitiems žmonėms, kad visa tai visiškai normalu, situacija niekada nepasikeis. Pripažinsiu, liūdna dėl to, tačiau, manau, kad po kažkiek metų viskas bus gerai – tikiu, kad situacija pasikeis.

Viktorija: Beje, mes neskaitome komentarų, o jei juos ir skaitytume, manau, kad nebūtų problemų. Koks straipsnis bebūtų, po juo visuomet bus nuomonių įvairovė, bet argi tai svarbu? Tai – mūsų gyvenimas. Jei kiekvienas žiūrėtų savų gyvenimų, tai nebūtų tiek piktų komentarų.

Šiuo metu gyvenate džiaugsmingo laukimo nuotaikomis. Marina laukiasi.

Kadangi tuo metu dar žaidžiau profesionaliai futbolą, nusprendėme, kad mama bus Marina. Jeigu būčiau nežaidusi, galbūt būtų buvę daugiau diskusijų tuo metu.

Viktorija: Jeigu mes dabar pasakysime, kad laukiamės, bus dar didesnis sprogimas, nes kol kas apie tai niekas nerašė (kai kalbėjomės, ši žinia dar buvo neišviešinta). Tačiau gerai – kalbėkime apie tai, netrukus vis tiek daugelis sužinos. Nežadame to slėpti. Marina iš tiesų nėščia.

Kaip jūs apsisprendėte, kuri pirma taps mama?

Viktorija: Visada mums buvo gera kartu, todėl ėmėme kalbėtis, kad tiek Marina, tiek aš norime būti mamomis. Mes juk irgi neiname jaunyn (nusijuokia). Nusprendus pasirinkti dirbtinį apvaisinimą, Švedijoje eilėje reikia laukti apie dvejus metus. Žinoma, mums pavyko viskas greičiau. Kadangi tuo metu dar žaidžiau profesionaliai futbolą, nusprendėme, kad mama bus Marina. Jeigu būčiau nežaidusi, galbūt būtų buvę daugiau diskusijų tuo metu.

Pagal kokius kriterijus rinkotės biologinį tėvą?

– Žiūrėjo į mane. Kokios mano akys, plaukų spalva, kokio aš sudėjimo. Kadangi iš Marinos vaikas perims šiek tiek bruožų, tai buvo žiūrima, kad biologinis tėtis būtų kuo nors panašus į mane – akių spalva, plaukų spalva ir sudėjimu.

Buvote panirusios į vestuvių planavimą, laukia medaus mėnuo – iš tiesų užimtas laikotarpis, kuriame neliko laiko futbolui. Kada vėl išvysime jus ant futbolo aikštės vejos?

– Mes pasikalbėjome ir nusprendėme, kad man visko pernelyg daug. Vienu metu jaučiausi jau be galo pavargus. Taigi priėmiau sprendimą šį sezoną nežaisti. Pasižiūrėsiu, kaip aš jausiuosi kitąmet. Galbūt grįšiu į profesionalų futbolą, o gal pasirinksiu neprofesionalaus futbolo kelią – žaisiu vien dėl savęs. Dabar apie tai negalvoju. Be abejo, futbolas – labai didelė mano gyvenimo dalis. Aš tikrai niekada niekada nepamiršiu futbolo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką