Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabija Vitkevičiūtė: turiu save sudaužyti į šipulius ir vėl susirinkti (papildyta birželio 23 d.)

Gabija Vitkevičiūtė
Butauto Barausko nuotrauka / Gabija Vitkevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Susitikimai su buvusia laidų vedėja, komunikacijos konsultante Gabija Vitkevičiūte (34) – nuolatiniai siurprizai. Šįkart dovanų gaunu dar spaustuvės dažais kvepiančią jos knygą „Karavansarajus“ ir naujieną: dviejų dukterų Ditės (12) ir Mėjos Ly (4) mama rudenį turėtų susilaukti trečio vaiko. Ką čia bepridursi: šis pavasaris Gabijai ypač turtingas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Važinėsi į susitikimus su skaitytojais? Rengsi spaudos konferencijas knygos išleidimo proga?

Ne, tai ne man. Jeigu nebūčiau pažadėjusi papasakoti apie knygą, viskas būtų buvę kitaip. Ir leisti nebūčiau ryžusis, jeigu nebūtų padrąsinusi leidėja Lolita Varanavičienė. Žmonėms, kurie yra šioje knygoje ir kurie bandė taisyti, redaguoti savo portretus, ramiai sakiau: „Iš principo jie – netaisytini. Su jais tik gali arba sutikti, arba ne.“ Džiaugsis mano širdis, jeigu knygą kas nors nusipirks, bet turiu prisipažinti, kad tikrai labai nustebsiu. Šiuo laiku, kai knygų pasiūla tokia nebeaprėpiama, aš pati tapau labai išranki. Todėl suprasiu, jei kas mostelės, esą atsirado poetė. Tačiau tikrai žinau, kad ją skaitys mano aplinka, kuri ir taip mane myli už dyką: kad ir ką padaryčiau, vis tiek padrąsins. O tai visada įkvepia.

Jeigu imiesi leisti knygą, vadinasi, turi ką pasakyti, viduje kažkas susikaupė...

Čia sukrito penkiasdešimt devynios trumpos istorijos. Vardai – tikri ir istorijos neišgalvotos. Tiesiog pamatytos mano akimis ir išgirstos mano ausimis. Čia nėra pamokymų, vertinimų, pabaksnojimų, kas gerai ir kas – ne. Tiesiog man dangus atsiuntė žmonių, kurie pasakoja gražius nutikimus arba gyvena įdomų gyvenimą. Tai ir išsiliejo popieriuje. Net knygos žanro negalėčiau įvardyti. Greičiausiai tai – žaidimai su žodžiais, kurie man labai svarbūs. Jie iššukuoti, nuglostyti, išpurenti... Mėgstu juos dėlioti. Knygoje namus rado ir tai, ką dariau daug metų, – rinkau vadinamąjį žodžių banką: rašiausi žodžius, turinčius kelias skirtingas reikšmes. Pilnus sąsiuvinius, užrašų knygeles tų homonimų turėjau. Anksčiau ar vėliau jie privalėjo gimti. Dabar man ramu, jaučiuosi išlaisvėjusi.

Kiek tavęs ir tavo istorijų yra knygoje?

Perskaitęs istoriją, susijusią su juo, Jurgis labai gerai pasakė: „Čia ne apie mane. Čia apie tai, kaip tu mane matai.“ Bičiulė Rita, su kuria bėgiojame krosą, perskaičiusi paskambino ir pasakė: „Visą naktį su tavimi miegojau. Kiekvienas žodis tavimi alsuoja...“ Vadinasi, manęs knygoje pilna.

Tai, ką pastaruoju metu apie tave girdėjau, labiau priminė paslaptingus gandus nei tikrovę: „pasinešė į dvasinius dalykus“, „verčia kažkokią mistišką knygą“, „išėjo iš darbo ir verčiasi darydama masažus“...

Atvirkščiai – gyvenu labai realų gyvenimą, tikrai dviem kojomis stoviu ant žemės, pati tokia nesu ir visada vengiu nušvitusiųjų... Ir masažai iš tiesų buvo, tik jais nesiverčiau, o mokiausi dėl dukrų, draugių ir draugių vaikų. Dariau juos, kai buvau labai pavargusi nuo protinio darbo, kai „perdegė“ smegenys. Man kartais užeina noras pasitikrinti, ar dar turiu raumenų, ar galiu padaryti grandiozinius projektus, suvaldyti daugybę žmonių, finansinius srautus... Pasitikrinu, įsitikinu, kad galiu, bet labai išsenku.

Pastarąjį kartą, prieš gerus metus, supratau, kad pailsėti man padės labai paprastas, žemiškas dalykas – būtent toks rankų darbas. Eglės ir Dariaus iš ajurvedos SPA centro „Shanti“ pakviesta, ateinu mokytis ir dalykiškai sakau: „Man reikia planuoti laiką. Kiek truks šitos pamokos?“ „Tol, kol išmoksi“, – išgirstu.

Lėtai, giliai, neskubant... vos ne 300 skirtingų judesių, visus atmintinai, tiksliai vieną po kito, tiksliai tiek kartų, kaip eilėraštį... Paaiškėjo daug kas. Juk turi net išmokti nuplauti žmogui kojas. Tai nežemina ir nėra sunku. Tiesiog tokiu būdu padėkoji už tai, kad jis tau leidžia prisiliesti prie savęs, kad tavimi pasitiki... Gal skamba patetiškai ir mistiškai, bet už šitas patirtis esu labai dėkinga.

Klausi apie knygą, kurią verčiau? Ji taip pat turėtų greitai pasirodyti. Tai – keturių šimtų puslapių veikalas apie moterų archetipus „Kiekviena moteris – deivė“. Autorė Jean Shinoda Bolen – japonė psichoterapeutė, gyvenanti Amerikoje. Pavyzdžiui, ji aprašo Atėnę – išminties deivę ir įvertina visais „pjūviais“: kaip tokio tipo moteris linkusi atlikti darbus, kaip auklėja vaikus, kokie jos santykiai su vyrais, tėvais, kokios silpnos ar stiprios savybės ir kaip jas galima tobulinti... Versti knygą man buvo tikras kantrybės išbandymas. Dėl nuolatinio šurmulio, būrio žmonių namuose buvo sunku susikaupti, o atidos reikėjo nežmoniškos. Be to, tokiam darbui turi ir nusiteikti. Skaudėdavo tris vietas: iš pradžių užpakalį, paskui – pirštų pagalvėles nuo kompiuterio klavišų ir galiausiai – galvą. Versdavau penkias šešias valandas, paskui išeidavau su šunimi į lauką, apsukdavau tris ratus, grįždavau ir vėl sėsdavau dirbti. Kita vertus, turėjau progą įvertinti įvairias meditacijos praktikas: pavyzdžiui, tylėjimo. Užsidarai ir tris paras tyli.

Namiškiams turėjo būti sunku tave suprasti ir iškęsti. Tris paras mama tyli...

To jokiais būdais nedarai su šeima! Vaikai tikrai nesuprastų tokių išbandymų. Turi pasitraukti, išvažiuoti ir tada tylėti. Tiesą sakant, kiekvienam būtų sveika bent vieną dieną patylėti. Būtų tarsi kokia iškrovos diena. Po trijų tylos dienų viskas galvoje pasikeičia: visai kitokius skambesius, tonacijas pagauni, staiga imi girdėti, kokiu nežmonišku garsumu iš čiaupo laša vanduo arba tiksi laikrodžiai... tuk tuk tuk tuk skamba per visą butą...

Kaip sutuoktinis Jurgis reaguoja į tokį tavo gyvenimo būdą?

Beje, jeigu ne Jurgis, gal ir nebūčiau pabaigusi savo knygos. Vasario mėnesį uždarė jis mane kitame bute ir pasakė: „Dirbk.“ Kadangi labai norėjau klausyti, tą ir dariau. Gal tai vadinama branda? Buvo etapas, kai norėjosi būti nepriklausoma ar lygiaverte partnere, arba „tu man neaiškink“, „žinau, ką darau“... Kol lukšteniesi, kol plunksnos dygsta, kol bandai save pažinti, viską pereini. Aš per dvi paskutines vasaras lankiau nesvietišką kiekį kursų, mokančių kurti santykius šeimoje. Ir galiausiai vis tiek priėjau prie archajiško modelio: nebesiekiu partnerystės ir lygiateisiškumo, nes jo ir negali būti.

Vyrai ir moterys – šimtu procentų skirtingi, todėl, man regis, hierarchija šeimoje būtina. Aišku, galva nebūtinai turi būti tik vyras, gali – ir moteris, bet tada ji turi kitaip elgtis, kitaip daug ką vertinti. Mano knygoje „Karavansarajus“ yra istorija ir apie latvį Ruslaną – vedų astrologą. Jis pasakoja, kad iki šiol esama šeimų, kuriose moteris į savo vyrą turi kreiptis „o, mano pone!“ Mums paskaitoje klausantis žandikauliai atvipo... „Bet pradėkime nuo to, kaip turi elgtis vyras, kad būtų taip vadinamas...“ – šypsodamasis tęsė Ruslanas. Turbūt išspręstume daugybę problemų, jeigu labiau valdytume savo ambicijas, perdėtą savarankiškumą, išmoktume pripažinti: tu – mano vyras, todėl klausau tavęs. Kai pabandai taip gyventi, kur kas lengviau pasidaro.

Tačiau tavo santykius su vyru labiau apibūdintų ne žodis „paklusnumas“, o „audra“: jūs tai taikėtės, tai skyrėtės, tai važiavote gyventi į Kiniją, tai grįžote į Lietuvą ir susilaukėte dukrytės... Paskui tuokėtės bažnyčioje, o po pusmečio jau planavote skyrybas...

Smegduobių ir vilkduobių niekas nekasa, jos pačios prasiveria... Pradėsiu aiškintis tuo, jog žinau, kad tai nėra geri dalykai. Prieš kelias savaites jūsų žurnale perskaičiau kolegos Kristupo Krivicko interviu ir visiškai jam pritariu. Ta laisvė, visa ko toleravimas... viena beveik išsiskyrė... kita skiriasi... trečia dar planuoja... Nebeliko vertybių, nėra aiškiai sudėliotų dalykų, bet juk ir nebuvome išmokyti gyventi šeimoje. Manęs irgi niekas nemokė, kaip namuose turi elgtis žmona, mama, marti... Kita vertus, tai, ką sakai, yra vertinimas. O aš jau seniai stengiuosi nebedėlioti žmonių ar jų poelgių į dėžutes. Tiesiog vieniems duota daugiau romumo, kitiems – perdėto jautrumo. Ant manęs kaip ant kokios siuntinių dėžės reikėtų užrašyti: „Atsargiai. Dūžta.“ Man užtenka netinkamo žvilgsnio, žodžio, vibracijos, energijos – iškart pajuntu... Su amžiumi jautrumas nekinta, tiesiog tokių situacijų mokausi išvengti. Jeigu matau, kad artėja, išeinu pabėgioti. Arba į dušą. Jeigu vasara – šoku į ežerą. Mokausi valdytis. Yra labai gražus Eduardo Mieželaičio eilėraštis: „Pasakyk, upele, kaip randi tu kelią? / Aš neieškau kelio. Aš esu upelė.“ Vaikštau su šitais žodžiais jau pusmetį. Vos tik kas neaišku, tuoj prisimenu: „Kaip turi būti? Ogi niekaip! Aš esu upelė! Kur nutekėsiu, ten...“

Girdėjau, prieš Kalėdas buvai susiruošusi kardinaliai keisti gyvenimą. Išėjai iš darbo, susikrovei daiktus, vaikus ir išvažiavai į Vokietiją kurti naujo gyvenimo su kitu vyru.

Buvau išvažiavusi. Bandžiau, nes taip tuo metu atrodė teisinga. Bet parsivežė mane mano vyras ir pasakė: „Jeigu kas turi klausimų, tegu skambina man.“ Grįžusi mėnesį neišėjau į gatvę... galvojau, dėliojau save... Gal pripratau gyventi viena? Gal man kartais specialiai reikia susikurti tokių situacijų, konfliktų namuose, kad pabūčiau vienumoje? Manyje labai daug ugnies – aš juk Gabija, būdas mano karštas. Tačiau tai, o ne blanki vėsuma, mane varo į priekį, taip aš užkuriu įdomų gyvenimą.

Žinau viena: visi gyvename taip, kaip norime. Ir jeigu esame laimingi arba nelaimingai, turbūt mums tuo momentu to reikia. O emocijos negali nevilnyti: ne Buratinas juk esu, ne iš malkos išdrožta – negaliu visą laiką būti tik vienos būsenos. Esu moteris – pati tikriausia upė, todėl man reikalingas vyras – kaip tie krantai, kurie suvaldo vandenis. Kai krantai per žemi ar per silpni, aš suputoju. Kaip tada mane vėl surinkti?

Kas galėtų suvaldyti tavo emocijas, priverstų racionaliau žiūrėti į gyvenimą? Gal trečias vaikas?..

Kodėl kam nors turi rūpėti mane „suvaldyti“, jei aš pati jaučiuosi labai pagal save? O vaikiukas bus. Visada žinojau, kad turėsiu berniuką. Tik dėl prietarų nenoriu pasakotis. Juo labiau ne mano amžiuje ir ne turint tokių įsitikinimų su pilvais fotografuotis. Bijau piktų akių (jos visada ateina su viešumu). Nesislapstau, bet ir nesidemonstruoju.

O jeigu gims mergaitė?

O, tai Jurgis bus laimingas! Jis iš proto eina dėl dukterų. Juo labiau kad mergaitę mums auginti daug paprasčiau nei berniuką – viskas pažįstama.

Vaikai tarsi pažymi kiekvieną didžiulį tavo gyvenimo virsmą.

Tikrai: kas septynerius metus. Su Dite pastojau būdama 21-ų. Su Mėja – 28-erių. O kai dabar gimdysiu, man bus 35-eri. Ir netikėk, žmogus, tais skaičiais...

Esi patenkinta tuo, kas dabar vyksta tavo gyvenime?

Taip, kaip gyvenu dabar, man patinka. Būtų smagu, jei taip tęstųsi amžinai. Tik žinau, kad „amžinai“ nebūna. Per pastaruosius dvejus metus buvo ypač sunkių akimirkų. Tokių, kai sėdi ir galvoji: „Sutinku, padariau klaidų, jas suvokiau, sutinku susimokėti... Bet kodėl tokią kainą?!“ Per visus savo vojažus netekau darbo, kurį vertinau ir kuris man patiko... Bet, matyt, toks mano būdas, kad turiu save sudaužyti į šipulius ir vėl susirinkti, kad suprasčiau, jog paprasčiausiai laimė šalia. Taip lyg ir neturėtų būti, bet mano pasaulyje yra. Kur kas svarbiau suvokti: gal užteks mums vieniems kitus vertinti? Vieni stabilūs kaip akmenys, kiti spalvoti... Aš jums stengiuosi netrukdyti ir priimu tokius, kokie esate. Saulė juk šviečia visiems – ir geriems, ir niekšams. Tikriausiai pagaliau išmokau mylėti save tokią, kokia esu. Labai ilgai save „drožiau“, nes jaučiau, jog mane „obliuoja“ aplinka: vis aiškino, kad gyvenu ne taip, kaip reikia... Tikėjau ir daug kartų bandžiau pasikeisti. Galiausiai supratau, kad nėra dėl ko. Vienintelis dalykas, kuris man turi rūpėti, – būti laimingai. Net jeigu tai skamba labai egoistiškai. Nes kai juoksiuosi aš, juoksis ir mano vaikai, ir mano tėvai, ir visi, kas mano.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką