„Dirbu mama visu etatu ir tuo mėgaujuosi“, – šypsosi ir priduria, jog artimiausią ateitį ketina susieti su virtuvės žurnalistika.
Pašnekovė neneigia, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis retesnė viešnia. Tačiau namo rečiau sako grįžtanti ne tik dėl to, kad nebedirba televizijoje. „Nebesu tokia mobili – juk turiu du mažutėlius vaikus. Vienai su tokiais pypliukais skristi nelabai išeina, privalau derintis prie vyro, – paaiškina. – Be to, dabar, kai nebeliko tiesioginių skrydžių iš Londono į Vilnių, kelionė tapo ir šiek tiek sudėtingesnė bei ilgesnė – į sostinę tenka keliauti per Kauną.“
Nesijaučia palikusi Vilnių
– Lietuvon atgina ilgesys ar reikalai? Kai pastarąjį kartą tau viešint Vilniuje tarėmės dėl interviu, mums susitikti sutrukdė krūva anksčiau planuotų darbų.
– Pirmiausia namo grįžtu pas saviškius: sesę Odetą ir tėtį, kurių beprotiškai pasiilgstu. Nors Londone gyvenu jau kelerius metus, ten tikrieji mano namai su visais daiktais, buitimi, nejaučiu, kad būčiau visiškai palikusi Vilnių. Mano namai ir tenai, ir čia. Būdama Vilniuje visada apsistoju pas seserį. Man nebūtina vežtis pilnų lagaminų drabužių, nes žinau, kad bet kada galėsiu ką nors pasiskolinti iš jos spintos. Tėvelis gyvena Kėdainiuose, mamos jau nebeturiu. O kalbant apie įvairiausius reikalus, jų, grįžus į Lietuvą, netrunka atsirasti. Pavyzdžiui, visada norisi susitikti su seniai matytais draugais.
– Standartinis klausimas dingusiems iš eterio – kodėl tavęs nebematyti televizijoje?
– Standartinis ir atsakymas – negavau pasiūlymų (šypsosi). O jei ir gavau, jie nebuvo tokie, kokių norėjau arba kurie man tiktų. Aš imuosi tik tų darbų, dėl kurių tikrai degu. Keitėsi LRT vadovybė, keitėsi televizijoje dirbantys žmonės. Tačiau nenoriu, kad mano žodžiai nuskambėtų kaip priekaištas. Šiuo metu, ko gero, nė negalėčiau kurti ir vesti laidos – juk esu dviejų mažų vaikų mama. Nesakau, kad daugiau niekada negrįšiu į žydruosius ekranus. Niekas nežino, kaip bus ateityje. Savąją ateitį sieju su žurnalistika.
– Galbūt su žurnalistės darbu viename seniausių ir didžiausių pasaulio televizijos kanalų, britiškajame BBC?
– Nebe pirmą kartą girdžiu šį klausimą. Neneigsiu, BBC kanalas - mano mėgstamiausias. Žinau tik tiek, kad nepaprastai sunku ten pakliūti. Nors angliškai kalbu laisvai ir beveik be akcento, ši kalba nėra mano gimtoji. O pagrindinis žurnalisto įrankis yra kalba. Tikiu, jog gyvenime viskas įmanoma, tad ką gali žinoti, gal kada nors dirbsiu BBC. Tačiau to mano planuose kol kas nėra. Šiuo metu aš visiškai pasinėrusi į vaikų auginimą, buvimą žmona ir savo interneto dienoraščio „Beatos virtuvė“ rašymą. Artimiausioje ateityje norėčiau užsiimti virtuvės žurnalistika ir, tiesą sakant, jau šį bei tą pradedu veikti šia linkme. Rezultatų bus galima sulaukti gal net šių metų gale.
Mama visu etatu
– Kuo patraukė virtuvė?
– Nuo vaikystės patiko gaminti. Labai ilgai svarsčiau, ar man reikia interneto dienoraščio. Šiandien tai mano hobis, saviraiška. Pildydama dienoraštį ugdau savidiscipliną. Prisipažinsiu, turėdama laisvą minutę dažniausiai galvoju apie receptus: kaip patobulinti, kokius produktus, sudedamąsias dalis derinti, kad patiekalas būtų skanesnis, ir panašiai. Tomas kartais juokais mane drausmina, liepia liautis nuolat galvojus apie gaminimą, skaičius receptų knygas. Negaliu jam paklusti, nepavyksta. Pastebėjau, kad pastaruoju metu vis daugėja žmonių, besidominčių maisto ruošimu, valgymo kultūra. Juk pačių pasigaminti pietūs ar vakarienė - ne tik skanesni, bet ir sveikesni. Be to, tai dar viena galimybė pabendrauti, pabūti kartu susėdus prie bendro stalo.
– Ar tave galima pavadinti namų šeimininke?
– Manau, man labiau tiktų toks apibūdinimas - mama visu etatu. Angliškai ši frazė skambėtų taip: „full time mummy“ (juokiasi). Žinai, kai manęs kas nors klausia, ką aš dirbu, kol kas man labai patinka atsakyti, jog nieko, kitaip tariant, nieko pagal darbo sutartį. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš kiauras dienas sėdžiu namie ir nieko neveikiu. Galbūt aš esu užsiėmusi net labiau nei kiti. Tačiau mes juk kalbame ne apie kažkokį užimtumo konkursą, ar ne? Mano manymu, dažna mažą vaiką auginanti moteris patiria savotišką vidinį konfliktą, kai reikia rinktis pareigas: mamos ar darbuotojos. Norisi kuo daugiau dėmesio skirti vaikui, bet tuo pat metu ir neapkerpėti, tobulėti, realizuoti save profesiškai.
– Ar pati patyrei ką nors panašaus? Pagimdžiusi Izabelę netrukus grįžai į televiziją.
– Po gimdymo išties netrukus pradėjau dirbti. Tačiau viskas klostėsi labai natūraliai, sklandžiai. Nė vieno savo darbo neforsavau, visus atlikdavau su didžiausiu malonumu. Esu įsitikinusi, kad suderinti įmanoma viską: ir karjerą, ir šeimą, ir pomėgius. Kita vertus, visada maniau ir manysiu, jog žmogus gyvenime visko turėti negali. Jeigu bandai turėti viską, galiausiai lieki su niekuo. Būtina teisingai susidėlioti prioritetus.
– Kokia Beatos diena?
– Ilga, įvairi, nenuobodi (nusikvatoja). Izabelė triskart per savaitę jau eina į darželį. Mudu su Jurgiu lankome įvairias žaidimo grupes, baseiną, susitinkame su mamomis ir mažyliais. Tarp visų buities darbų turiu rasti laiko ir sau: panaršyti internete, ką nors parašyti į savo virtualųjį dienoraštį, atsakyti į draugų laiškus, galų gale skirti laiko bendruomeninei veiklai. Neseniai tapau vieno labdaros fondo patikėtine, taigi namie guli šūsnis dokumentų, su kuriais privalau susipažinti. Šiuo metu truputėlį talkinu rengiant lietuviškų, užsienio šalyse veikiančių, mokyklų suvažiavimą, kuris vyks birželį Anglijoje (www.draugystestiltas.eu). O kur dar vaikų, draugų gimtadieniai, susitikimai su bičiuliais! Tik spėk suktis! Artimiausiu metu darže labai noriu pasisodinti ridikėlių ir salotų. Dar nespėjau šiemet. Kita vertus, toks ten ir daržas – trys mažutėlės lysvės prie namų.
Tapus mama, mintys galvoje iš tikrųjų susidėlioja visiškai kitaip, pasaulis įgauna naują prasmę. Antro vaiko gimimas man asmeniškai suteikė tik dar daugiau laimės ir vidinės ramybės. Visada žinojau, kad turėsiu šeimą, auginsiu vaikų, neįsivaizdavau kitokio gyvenimo.
Planuoti pametinukai
– Susilaukusios mažylio moterys mėgsta kartoti, jog po gimdymo labai pasikeitė. O kas nutinka gimus antram ar trečiam vaikui?
– Tapus mama, mintys galvoje iš tikrųjų susidėlioja visiškai kitaip, pasaulis įgauna naują prasmę. Antro vaiko gimimas man asmeniškai suteikė tik dar daugiau laimės ir vidinės ramybės. Visada žinojau, kad turėsiu šeimą, auginsiu vaikų, neįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Tačiau tikrai nesu iš tų, kurie šaukia, jog atžalos moters gyvenime yra alfa ir omega, kad tik jų susilaukusi moteris būna laiminga, realizuoja save, nugyvena visavertį gyvenimą. Vaikai – tai nepaprastai didžiulis darbas ir atsakomybė.
– Augini pametinukus. Vienu metu abu vargu?
– Nesakau, kad lengva. Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Amžiaus skirtumas tarp manęs ir sesers – tik pusantrų metų. Panašaus norėjau ir savo vaikams.
- Dukrelė – tėvelio, sūnelis mamytės? Į kurį iš jųdviejų jie panašesni?
– Su Tomu kartais juokaujame, kad mūsų vaikai labiau panašūs ne į jį ar mane, o vienas į kitą. Kai abu buvo kūdikiai, nekėlė jokių problemų: buvo geri, ramūs. Izabelė gal kiek jautresnė, emocingesnė, Jurgis judresnis, aktyvesnis, atkakliai siekiantis savo tikslo. Kalbant apie mūsų su Tomu pagrindinius charakterio bruožus, aš esu ta, kuri nuolat spirga, kunkuliuoja jausmais, idėjomis, jis pasižymi santūrumu, ramumu, racionalumu. Kaip ir dera vyrui (juokiasi).
– Kaip Izabelė reagavo į naujo šeimos nario, broliuko, atsiradimą?
– Kai gimė Jurgis, ji buvo per maža – nė dvejų metų dar neturėjo – kad ką nors suprastų. Tikras vištų pasaulis. Jei brolis būtų atsiradęs jai esant vyresnei, manau, streso būtų buvę gerokai daugiau. Izabelė labai myli Jurgį. Negaliu atsidžiaugti, kaip jiedu gražiai žaidžia, bendrauja. Jurgis besąlygiškai kopijuoja sesę, o ši jam aiškina, moko to, ką pati jau žino. Be abejo, būna visko: ir ašarų, ir apsistumdymų, ir susipešimų. Tai natūrali brolių ir seserų kasdienio gyvenimo dalis.
Lietuviška auklėjimo dvasia
– Kokia kalba kalba tavo dukra?
– Su manimi lietuviškai, su Tomu angliškai. Stebiuosi, kaip nesusipainioja. Spėju, kad maišalynė prasidės tada, kai ji ims lankyti mokyklą, juk pateks į naują aplinką su visiškai kitokiu žodynu. Man labai svarbu, kad vaikai mokėtų kalbėti lietuviškai. Dėl to su jais bendrauju tik savo gimtąja kalba. Namie turime lietuviškų knygučių, animacinių filmukų. Beje, Izabelė taip pripratusi, kad aš su ja kalbu lietuviškai, jog mums būnant anglakalbių žmonių kompanijoje ir man į ją kreipiantis angliškai - kartais taip darau tyčia, nes noriu kad mus suprastų aplinkiniai – nesusivokia, kad kažką sakau jai.
– Nepaprastai išgražėjai, sulieknėjai. Motinystė puošia?
– Na, svorio gal šiek tiek ir nukrito, tačiau vis dar sveriu maždaug keturiais kilogramais daugiau nei tekėdama. Taigi dar yra ką mesti. Tačiau laimė juk ne kilogramais skaičiuojama. Visada buvau apvaloka, nėštumai figūrą taip pat pakoregavo. Nesilaikau jokių drastiškų dietų, tiesiog pastaruoju metu stengiuosi valgyti kuo sveikesnį, subalansuotą maistą, prie tokios mitybos pratinu ir savo vaikus. Nors, aišku, ne visada pavyksta, nes bent jau Izabelė, kaip turbūt dauguma tokio amžiaus vaikų, be galo be krašto mėgsta saldumynus. Mano darbas juos apriboti netraumuojant vaiko. Londone labai daug žmonių, kenčiančių dėl antsvorio, ir jų vis daugėja. Visame Vakarų pasaulyje taip. Nėra ko stebėtis, kai maisto pasiūla ir įvairovė tokia didelė, kai tiek mažai judame.
Iš Beatos virtuvės dienoraščio
Jei šaldytuve prisikaupė pieno, su juo reikia kažką daryti, negi išmesi? Pavyzdžiui, ryžių košę, kurią anglai vadina ryžių pudingu. Tai klasikinis, paprastutis, saldus patiekalas. Geriausiai šiam patiekalui tinka apvaloki, bukais galais ryžiai, pieno kartais gali prireikti mažiau nei nurodyta – viskas priklauso nuo ryžių, nes jie būna skirtingo krakmolingumo.
Reikės: 1 litro pieno, apie 120 g ryžių (maždaug 5 šaukštų), 2-3 šaukštų cukraus. Prieskonių galima nedėti, bet man patinka su žiupsniu cinamono, šiek tiek kardamono ir muskato riešuto arba su lazdele vanilės. Gaminti galima 2 būdais. I. Užvirti pieną, sudėti prieskonius, ryžius, nukelti nuo ugnies ir palikti puodą keletui valandų stovėti. Kai ryžiai išmirks, virti virti virti ant nedidelės ugnelės ir vis maišyti, kol šie beveik pasileis ir tas niekingas šimtas gramų užpildys visą litrą pieno. Galiausiai pagardinti cukrumi. II. Užvirti pieną, sudėti cukrų, prieskonius, ryžius. Puodą uždengti ir mažiausiai dviem valandoms pašauti į vidutinio karštumo orkaitę. Atidengus puodą, viskas jame turėtų būti suvirę į tirštoką, apskrudusiais kraštais ir su "dangteliu" masę. Ryžių pudingėlis skaniausias karštas. Jį galima pagardinti vaisiais, šaldytomis uogomis. Kainuoja centus, o rezultatas puikus. Labai patinka vaikams.
