TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Gehamas Grigorianas svajoja, kad dukra Asmik Grigorian patektų į operos istoriją

Gehamas Grigorianas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Gehamas Grigorianas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Jūs pas mus – legenda“, – bandau pradėti pokalbį lengvu pasimeilinimu. „Ką jūs! Buvusi...“ – žodžio kišenėje neieško neprilygstamosios Asmik Grigorian tėvas, garsusis tenoras Gehamas Grigorianas (61). Kadaise Lietuvoje sukūręs šeimą su operos soliste Irena Milkevičiūte (64) ir susilaukęs dukters, daug keliavęs ir koncertavęs, atlikėjas po ilgų klajonių vis dėlto grįžo į gimtąją Armėniją. O Lietuvoje pasirodo vos kartą per penketą metų ar dar rečiau.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kas jus šįkart atvedė į Lietuvą?

– Asmik. Mes peržiūrėjome visus jos vaidmenis, pasitarėme, nuvažiavome kartu į Piterį, kur Marijos teatre ji turi dainuoti operoje „Triptikas“. Daviau jai patarimų, padėjau. Gaila, kad mes tolokai vieni nuo kitų gyvename. Aš ją labiau kontroliuočiau, nes naudinga, kai šalia yra suprantanti ausis. Ir renkantis repertuarą neretai reikia pagalbos, ir mokantis atlikti kūrinius. Jaunimas dabar skuba, greitai mokosi, kad tik greičiau sudainuotų. O vaidmenims reikia rengtis rimtai, kad jie paskui visą gyvenimą gražiai skambėtų. Yra tokių partijų, kurias norėčiau, kad Asmik būtinai dainuotų. Kai ji ras laiko, atvažiuos pas mane, paruošime porą gerų rolių. Tokių, kurios visą gyvenimą yra labai paklausios.

Ką turite omenyje?

– Būtinai noriu, kad ji dainuotų operoje „Madam Baterflai“. Asmik jau dainavo. Negirdėjau, bet esu įsitikinęs, kad tai – ne tas. Tokius vaidmenis reikia padaryti labai gerai. Dar noriu, kad ji būtinai parengtų Natašos Rostovos partiją operoje „Karas ir taika“ ir Amelijos „Maskarade“. Tai – amžini vaidmenys. Visame pasaulyje šie spektakliai statomi ir tokie atlikėjai visada reikalingi. Yra populiarių, bet – vienkartinių vaidmenų. O yra tokių, kurie karjeroje – prestižas. Būti Nataša Rostova, Bezuchovu ar Balkonskiu iš „Karo ir taikos“, vadinasi, patekti į operos istoriją. Paskui gali sukurti daugybę vaidmenų, kaskart tarsi iš naujo įsimylėti. Bet šie, kaip tikroji meilė, lieka visam gyvenimui. Po jų tau viskas lengva, bet kokius naujus vaidmenis tarsi saulėgrąžas gali lukštenti.

Būti Nataša Rostova, Bezuchovu ar Balkonskiu iš „Karo ir taikos“, vadinasi, patekti į operos istoriją.

Kokie jausmai apima atvažiavus į Lietuvą?

– Labai artimi, giminiški. Aš net planuoju Lietuvoje kokią sodybą prie ežero įsigyti. Ne berniukas gi jau esu, pailsėti norisi... Dabar gal net dažniau galėsiu atvažiuoti, nes mažiau užimtas esu. Anksčiau vadovavau Jerevano Operos ir baleto teatrui – nė žingsnio negalėjau žengti iš šalies, darbo buvo be galo daug. Dabar jau daug laisviau gyvenu.

Iš kur toks ryšys su Lietuva? Juk ne tiek jau daug metų čia gyvenote – vos aštuonerius.

– Užtektinai. Be to, vienus geriausių, gražiausių savo metų. Žinote, tas amžius nuo trisdešimties iki keturiasdešimties – pats žydėjimas. Tuo laiku negali būti blogai. Tik gaila, manęs tada į užsienį neleido. Deja... Buvo tokia istorija... Nemėgstu jos pasakoti... Vėliau Piteryje dirbau. Iki šiol mane ten kviečia vesti meistriškumo pamokų, padėti studentams, solistams. Užpernai ten dar net dainavau, bet nebenoriu... Beje, Piteris man gimtas netapo. Gal todėl, kad aš ten beveik ir nebūdavau: nuolat važinėjau, gastroliavau. Paskui su šeima į Nicą persikėlėme, ten gal kokius dešimt metų gyvenome. Bet ir Nica namais netapo.

O Lietuvoje jau atvykus viskas klostėsi: nuo pirmo spektaklio ir pasisekimą turėjau, ir pamilo mane labai. Pamenu, klausia, ar lietuviškai galėčiau padainuoti. „Gerai. O kokią lietuvišką operą turite?“ – paklausiau. „Pilėnai“. Vienas spektaklis turėjo įvykti jau po keturių dienų, kitas – po dešimties. „Po dešimties dienų dainuosiu“, – pareiškiau. Ir išmokau, ir padainavau. Iki šiol žodžius prisimenu. Per tuos gyvenimo Lietuvoje metus visai padoriai lietuvių kalbą išmokau. Aišku, labiausiai su Lietuva sieja tai, kad čia vedžiau, dukra gimė...

Pauliaus Gasiūno nuotr./Asmik Grigorian
Pauliaus Gasiūno nuotr./Asmik Grigorian

Vis dar pamenate, kodėl būtent mūsų primadona Irena Milkevičiūtė jums krito į širdį. Neabejoju, kad būriai gražuolių sukosi šalia tokio vyro...

– O kas čia bendro – žmona ir gražuolė? Lygiai tas pat: kodėl Piteris man netapo artimas ir gimtas. Gali nuvažiuoti pasižiūrėti to grožio, bet gyventi ten – sunku. O Irena buvo ne tik graži, bet ir labai gera, sąžininga, ji labai palaikė mane Italijoje. Mes susipažinome Maskvoje, kai laukėme vizų stažuotei į Italiją, į „La Scalą“. Bet bendrauti ėmėme tik Italijoje.

Šeima su Irena neilgai trukus iširo... Galėtumėte turėti tik nuoskaudų ir pykčio...

– O kam? Na, ir kas, kad išsiskyrėme, vis tiek likome artimi draugai, bendraujame. Mes problemų neturime. Net dabartinė mano žmona puikiai sutaria su Irena. Sunku paaiškinti, kodėl mums nepavyko. Irena – labai geras žmogus, minkšta, švelni. O man tada žydėjimas, pakilimas buvo... Aš daug linksminausi, draugus mėgau... Matyt, emociškai mes buvome labai skirtingi žmonės.

O, manote, dabartinė žmona Valerija man viskuo patinka? Tiesiog išmokome daryti kompromisus, su amžiumi supratome, kas svarbu, o kas – nelabai. Gal todėl jau ir santuokos dvidešimtmetį atšventėme.

Daug...

– ...aišku, daug su viena moterimi (mirkteli ir nusijuokia)!

Kaip susipažinote?

– Mane pakvietė į Peterburgo Marijos teatrą dainuoti operoje „Karas ir taika“, o Lera buvo balerina, turėjo šokti tame pačiame pastatyme. Jaunutė visai, vos devyniolikos. Man tada jau 39-eri buvo. Na, ir kas: amžiaus skirtumo mes niekada nejautėme. Aš tada jau daug gastroliuodavau po užsienį, imdavau ją kartu. Pirma mūsų kelionė buvo trims mėnesiams į Olandiją, kur turėjau kontraktą. Ko jai buvo sėdėti tame teatre...

O kaipgi jaunutės balerinos svajonės apie karjerą?

– Lera padarė puikią šeimos karjerą. Juk baleto pasaulyje labai svarbu, kokio lygio tu esi balerina. Jeigu visą gyvenimą esi kordebalete ar geriausiu atveju šoki ketvertuke, kokia čia karjera? Jeigu esi pirma – va, čia kas kita. Tada tikrai nebūčiau jai leidęs mesti baleto. Užtat su manimi ji visą pasaulį apkeliavo.

Regis, jūs – tikras lovelasas. Kaip čia tik dvi santuokos?

– Kaip pasiseka su antrąja puse. Meno žmonės turi savo keistenybių, savo supratimą. O šeimoje kas nors turi nusileisti. Kas stipresnis, tas rūpinasi šeima, o kitas turi padėti. Tokia šeimos paslaptis. Lera man padėjo pirmiausia tuo, kad visada buvo šalia, vaikais rūpinosi, juos auklėjo. Aš tuo tarpu galėjau daug dirbti, gerai uždirbti ir vežioti juos po visą pasaulį. Įsivaizduokite, išvažiuotum į gastroles ilgiems mėnesiams, nebūtum namuose, o juk norisi vaikus matyti, žmoną. Kai šeima šalia, daug daugiau padarai, daugiau pasieki.

Kad ir dabar: su Asmik pabuvome vos kelias dienas, padirbėjome, bet ji jau išvažiavo į Austriją. Ką man čia vienam veikti? Vilniuje draugai vos keli likę. Paseno... sukumpo... negeria, nerūko – nebeįdomu su jais (juokiasi). Aš su malonumu nueičiau biliardo pažaisti vien tam, kad galėtume pabendrauti, bet jie net biliardo nežaidžia. Tai nusprendžiau čia tuščiai nesėdėti: nusipirkau kitą bilietą, kad savaite anksčiau namo parskrisčiau. Jau nebetveriu, kaip noriu pas šeimą. Gal atvažiuosiu vėl, kai bus šilta. Pasiimsiu visą šeimą, nes noriu, kad jie Druskininkuose pabūtų, Nidą pamatytų.

Juk jau 1979 metais mane laikė geriausiu tenoru Italijoje. Tai – ne tušti žodžiai. Dokumentais patvirtinta.

Kažkada galėjote likti gyventi Lietuvoje...

– Aišku, galėjau. Man čia patiko. Bet tėvynė labai traukia. Žinote, pastarąsias kelias dešimtis metų aš daug kur gyvenau, Londone butą turėjau, Niujorke turėjau... Bet niekur neprigijau. Kasdien galvodavau: kada baigsiu visus savo darbus, karjerą ir važiuosiu į Jerevaną – namo? Visą laiką manęs neapleido šitas jausmas. Sunku buvo dar ir dėl to, kad pusė pasaulio nežinojo, kur ta Armėnija. Pasirašo su manimi kontraktą ir klausia, kas tie armėnai. Dauguma buvusių Sovietų Sąjungos atlikėjų tai perėjo. Kol įrodai visiems, kas tu, ką sugebi...

Tuo tarpu bet koks italiūkštis – kirminiukas visiškas, dainuoti nemoka, bet vien todėl, kad yra italas, iškart priimamas. Tik aš lengvai nenusileisdavau: su Riccardo Muti atsisakiau dainuoti, nes sukonfliktavome. Dainuodavau jo spektakliuose, kai kas nors kitas diriguodavo. Dar vienas toks garsus režisierius buvo... per ilgu liežuviu... Aš jį truputį patrumpinau... Pasakiau Romoje, kam reikėjo, ir jį pakeitė.

Keista, juk Sovietų Sąjungoje užaugę žmonės buvo įpratę būti „žemiau žolės, tyliau vandens“...

– Jeigu aš toks būčiau, problemų neturėčiau... Bet aš nuo jaunystės kitoks. Nieko nenuskriausiu, bet ir manęs nelieskite.

Istorija, kurios nemėgstate prisiminti, susijusi su tuo, kad 1978–1979 metais, dar būdamas Sovietų Sąjungos stažuotojas, norėjote likti Italijoje. Dėl to net kilo politinis skandalas, po kurio maždaug dešimčiai metų jums buvo uždaryti visi keliai į užsienį. Pagalvojate kartais: „Jeigu ne tie sovietiniai laikai...“?

– Po stažuotės aš tikrai ramiai galėjau likti Italijoje, nes jau turėjau kontraktų, pasiūlymų. Man net dokumentus padarė! Bet sėdėjau ir svarsčiau, ką daryti. Juk tais laikais atrodė: išvažiuosi iš Sovietų Sąjungos ir viskas – daugiau niekada nebegrįši. Jerevane turėjau jaunesnį brolį, kas su juo būtų buvę? Kas su mama būtų buvę? Jeigu būčiau likęs Italijoje, broliui gyvenimą būčiau sugriovęs. Tėčio mes tada jau neturėjome, aš buvau vyriausias šeimoje. Turėjau rūpintis saviškiais. Labiausiai gąsdino, kad niekada nebegalėsiu grįžti į Jerevaną. Kas galėjo pagalvoti, kad Sovietų Sąjunga vieną dieną žlugs...

Neapmaudu, kad jums teko toks sunkus laikas?

– Aišku, gaila. Juk jau 1979 metais mane laikė geriausiu tenoru Italijoje. Tai – ne tušti žodžiai. Dokumentais patvirtinta. Tada Luciano Pavarotti, José Carreras dainavo. Bet aš taip pat jau turėjau savo vietą. Ir labai reikšmingą. Manau, kad būčiau padaręs net geresnę karjerą nei Pavarotti. Balsu ir grožiu aš niekam nenusileidau. Gaila, kad geriausiais, produktyviausiais metais, kai galėtum milijonus uždirbti, sėdi ir nieko negali padaryti... Tik keturiasdešimties metų karjerą pradedi, kai ją tokio amžiaus jau baigti reikia... Ai, bet buvo ir praėjo.

Žinote, aš dabar labai gražiai gyvenu. Turiu puikią dukrą, didžiuojuosi ja. Turiu du nuostabius sūnus. Turiu šeimą, namą, sodybą... Aš viską turiu. Ko man gailėtis? Mane myli mano šalyje. Atvažiuoju į Lietuvą, kas mane pažįsta, irgi myli, gerbia. Į Piterį nuvažiavome, visas Marijos teatras – ant kojų, man iš paskos vaikšto, rūpinasi... Malonu. Vadinasi, kažką gyvenime nuveikiau.

Asmik kelias jau aiškus – operos solistė. O ką veikia jūsų sūnūs?

– Sūnų amžius toks, kad ne visada klauso. Vartanui – devyniolika. Mokau jį dainuoti. Bet jis ir fleita groja, trimitu susidomėjo, kitais pučiamaisiais. Dirigentu nori būti. Antram sūnui Tigranui – tik dvylika. Jis sako: „Tėti, noriu, kaip tu, dainininkas būti.“

Matote talentą?

– Visi mano vaikai talentingi. O balsą aš padarysiu, nes balsą turi kiekvienas. Vaikams reikia suteikti ir šiek tiek savarankiškumo, ir per daug nelepinti. Jeigu jie viską turės, nematys reikalo dirbti. Svarbiausia – tinkamas auklėjimas.

Jūs – griežtas tėvas?

– Ne. Yra žmonių, kurie rėkia, barasi, bet vaikai jų vis tiek negirdi. O mūsų šeimoje vaikai gali šėlti, dūkti, tačiau užtenka man mesti žvilgsnį ir jie supranta: gana, reikia baigti. Bet aš sūnums – labiau draugas. Mūsų namai visada pilni žmonių ir man tai patinka. Namuose stovi didžiuliai biliardo stalai. Mano draugai, sūnų draugai ateina, žaidžia, linksminasi. Man reikia žmonių aplinkui.

Gal kartais ir pasiilgstu operos scenos, bet nenoriu gadinti to, ką esu sukūręs. Juk nepadainuosiu dabar taip, kaip seniau.

Kaip jūsų žmona priprato prie nuolatinio šurmulio namuose?

– Lera irgi mėgsta, kad mūsų namuose būna svečių, kad yra kam dengti stalą. Pavyzdžiui, sugalvojame šventę siaurame rate, bet vis tiek kokie trisdešimt žmonių susirenka. Mažiau niekaip neišeina. Irena – visiškai kitoks žmogus. Su ja gyvendamas aš negalėčiau atsivesti draugų į namus, va, taip susėsti, pasikalbėti...

Jūs vis dar daug dainuojate?

– Nebedainuoju. Gal kartais ir pasiilgstu operos scenos, bet nenoriu gadinti to, ką esu sukūręs. Juk nepadainuosiu dabar taip, kaip seniau.

Ir viešai prisipažįstate tokius dalykus?! Juk tai turėtų būti labai skausminga.

– Kvailas aš ar ką? Nieko čia skausmingo nėra. Visi supranta, kad žmogus sensta, kad šešiasdešimties negali dainuoti taip, kaip trisdešimties. O tie, kas nesupranta ir savo noru nepasitraukia, anksčiau ar vėliau išprašomi be jokios galimybės grįžti... Aš pats nusprendžiau, kad baigiu karjerą. Kaip? Ėmiau vaidmenų atsisakyti: šito nebedainuosiu, šito ne... Pamažu pamažu... Yra vaidmenų, kurių jau nuo 35-erių nebeatlieku. Pavyzdžiui, Sevilijos kirpėjo, Donžuano... Todėl, kad tai – lyrinės partijos. Ką pilvotas dėdė ten veiktų? Ir nieko skausmingo čia nėra: tiesiog reikia blaivią galvą turėti.

Dabar man daug svarbiau kurti kaip režisieriui. Jau padariau šešis pastatymus – rimtų didelių operų, kurios įėjo į istoriją. Už poros mėnesių „Bohemą“ statysiu. Turiu nuostabiai sumanytą „Faustą“. Tai turėtų būti tikras furoras. O operos scenoje tegu mano studentai dabar dainuoja. Ko man ten? Šlovės? Šlovė, kurią jau užsitarnavau, visada liks su manimi.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką