Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 3d. 17:00

Grafikė Edita Suchockytė: „Klaidas reikia sau staigiai atleisti ir eiti toliau“

Edita Suchockytė
Gretos Skaraitienės nuotr. / Edita Suchockytė

Akmeniniu Užupio grindiniu svaigaus aukščio smailiakulniais ji nukaukši neužkliūdama. „Tai – nauji sceniniai batai. Kai einu, į galvą nelenda jokia kvaila mintis, nes visa susitelkiu po kojomis“, – kvatoja grafikė Edita Suchockytė (37), atidarydama naujos savo galerijos langines. Vakare, susikrovusi aparatūrą, ji važiuos koncertuoti – Edita ir populiari kamerinių renginių dainininkė.

Vaikiškų komiksų „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, su kuriais užaugo ne viena karta, autoriaus Vitalijaus Suchockio dukra iš tėčio paveldėjo talentą piešti, o tvirtą charakterį, matyt, lėmė genų įvairovė: „Lietuviško kraujo turiu vos lašą. Yra graikiško, prancūziško, lenkiško, rusiško...“ 

Išvykusi dainuoti į Jordaniją, ištekėjusi už arabo, savo dukters kraujo mišinį papildė dar stipriau. Gal dėl to juodakė Marlena, kuriai tuoj devyneri, akimirksniu tampa visų savo amžiaus kompanijų lydere, susidraugauja su suaugusiaisiais. „Mama, parduotuvėje likau skolinga šešis centus. Liepė atnešti šeštadienį“, – išpyškina parbėgusi su skanėstu, kuriam pristigo kišenpinigių. Marlenai kliūčių nėra niekur. Kaip ir jos mamai. Tik pastaroji žino, jog reikia ne tik grąžinti centus energinga mergaite susižavėjusiai padavėjai, bet ir išlaikyti galeriją, dukrą, išsilaikyti pačiai, mokėti nuomą.

Jai sekasi suvaldyti skirtingas mūzas, buitį, karšto kaip ugnis temperamento Marleną. Ir, regis, viskas taip lengvai todėl, kad... niekada nesiskundžia. Tam ir nerastų laiko: su Patricios Kaas, Édith Piaf, Mireille Mathieu dainų, rusų, anglų autorių kūrinių programa koncertuoja kelis vakarus per savaitę, o jei nedainuoja, galerijos langinės būna atviros iki išnaktų – Edita spaudžia ofortus, monotipijas, piešia portretus. Autorines parodas Kaune ir Vilniuje surengs dar šįmet, Kalėdoms nori prikurti atvirukų. 

Augai tarp tėčio šaržų, piešinių – pasmerkta tapti dailininke?

Tikriausiai – taip. Jis man dar mažytei patarė, kokio minkštumo pieštukus pirkti, aiškino, kad kasdien turiu nupiešti po dešimt piešinukų iš natūros. Tad ir keliavau visur su A5 formato bloknotu. Būdavo, sėdžiu kur nors parke ant suoliuko ir paišau. Arba troleibuse, kavinėje. Piešdavau žmones, iki šiol man tai įdomiausia. Kartais paklausdavau, ar jie nepyksta dėl to, kad paišau, bet dažniausiai net nepastebėdavo. Pirmus pinigus uždirbau Klaipėdoje, plaukdama keltu. Vokiečiams labai patiko, kaip piešiu, todėl iškart darbelį nupirko. Už pirmą honorarą įsigijau puodelį ir lėkštutę.  Tėtis mane išmokė ir kaligrafijos – priraitydavau ištisus lapus. Nereikėjo manęs versti ką nors daryti – entuziazmo ir noro turėjau pati. 

Bet ne tik tėtis šeimoje menininkas. Mama Zita visą gyvenimą priklausė mezgėjų draugijai, jos darbus veždavo į parodas Sankt Peterburge, net prizų yra gavusi. Kai mokiausi Dailės akademijoje, kur labai daug manančių, kad yra beprotiškai gabūs, genijai, ji buvo didžiausia mano palaikytoja, kovojo su mano nepasitikėjimu savimi. Mama iki šiol Marlenai dažniausiai padaro pietus – ji nuostabi menininkė virtuvėje, nes aš gaminti nemėgstu, nespėju, o jei ką padarau, būna neskanu.  Tik brolis Anicetas pasirinko ne menininko, o protingojo kelią – jis psichologas, dėsto ISM universitete. Dar turiu brolį Algirdą iš antrosios tėčio santuokos. Jam – tik keturiolika.  

Iš kur dailininkės gyvenime atsirado muzika? 

Kaip pasakoja bendramoksliai iš tuometės Simono Konarskio dailės mokyklos, visąlaik dainuodavau koridoriuose. Arba – per paskaitas. Dainavau nuolat. Gaila, kad muzikos mokyklos taip ir nelankiau, buvau  gerokai užimta dailės pamokomis. Bet atsitiko taip, kad baigusi šešis Dailės akademijos kursus gavau profesionalų rekomendacijų ir išvažiavau dainuoti toli toli.  

Ir kurgi?

Į Tanzaniją. Ne iš skurdo, bado, o tiesiog žiauriai norėjau dainuoti. Aš savo vaiko tikrai ten neleisčiau, bet pati nieko neklausiau. Ir mano vaikas, atrodo, neklausys lygiai taip pat. Išvažiavau manydama, kad moku dainuoti, o ten greit suvokiau, kad – nė velnio. Pirmąsyk didesnei publikai – dviem šimtams žmonių – išstojau, gyvenime dainavusi dvi savaites. Ant kranto sustatyta kokia penkiasdešimt staliukų, prie jų – žmonės vakarine apranga ir aš, iš siaubo pilnomis kelnėmis, veidu į Indijos vandenyną – panorama graži graži... Iš streso gerdavau vandenį – tą vakarą išmaukiau kokius tris litrus.

Jei galėčiau rinktis, tobula figūra ar galimybė piešti ir dainuoti, nė nemirktelėčiau: sutikčiau būti ir didžiausiu žmogumi pasaulyje, kad tik tų talentų iš manęs neatimtų.

Tanzanijoje įveikiau scenos baimę – iki tol tiesiog purčiausi, kaip bijojau žmonių. Buvo labai sunku, dirbau kasdien. Bet krūvių aš nebijau, juos ir dabar pakeliu. Vakar dainavau šešias valandas. Į pabaigą pavargau, suvalgiau du gabalėlius torto. Kai dainuodama pavargstu, užsinoriu ko nors saldaus, nežiūriu, apvelia stygas ar ne. Mano balsui niekas nekenkia. O dar jei užsakovai malonūs...

Iš Afrikos grįžau visai kitas, gyvenimo mokyklą išėjęs, žmogus. Manęs niekas nebepažino ir tiesiogine prasme – ten būdama pirmąsyk tamsius plaukus nusidažiau šviesiai. Labai įsiminė to krašto gamta, ji tikrai nuostabi. Ir dabar drąsiai piešiu egzotiškus žvėris – juos mačiau savo akimis. Tanzanijos gyventojus iki šiol skiriu nuo kitų afrikiečių. Tik su nė vienu romano taip ir neužmezgiau. Tikrai nesigailiu (juokiasi). 

Užtat atsigriebei Jordanijoje?..

Pabuvusi mažiau nei metus namuose, atsidūriau Jordanijoje. Dainuodavau prie plaukų prisidėjusi baltą šinjoną – atrodė kaip tikros kasos. Mane dėl to vadino Shakira, visada turėjau pilną salę gerbėjų. Bet po mėnesio man šita nesąmonė nusibodo, dirbtinius plaukus nusiėmiau, likau su savais trumpais. Visą salę akimirksniu kaip vėjas nupūtė – liko gal kokie penki gerbėjai. Tarp jų vienas ištikimiausias, kuris ateidavo manęs klausytis su dviem merginomis, turėjo gal šešis vaikus ir labai norėjo, kad tapčiau n-ąja artima jo drauge. Bet į tokius paprastai žiūrėdavau iš tolo. 

Galiausiai tavęs pasiklausyti atėjo JIS? 

Ne, tai aš atėjau pas jį sportuoti į klubą, kur dirbo treneriu, – manęs dainuojančios niekada negirdėjo. Kadangi išeiti iš viešbučio, kuriame ir gyvenau, ir dirbau, oficialiai nelabai galėdavau (žmonės, su kuriais kartu atvykau, bijojo, kad ko nors nenutiktų), išeidavau ant galvos užsidėjusi juodą peruką. Lipdama iš taksi jį nusiimdavau. Kartą vairuotojas paklausė: „Vykstate ko nors užmušti?“ „Ne... Į pasimatymą...“

Aš žiauriai norėjau vaikų. Nudžiugau: štai – tas, kuris taip pat nori šeimos, rimtai į ją žiūri, galėčiau su juo gyventi, todėl viskas įvyko staigiai, per tris mėnesius, kiek truko mano kontraktas. Paskui ir pagyvenome ne taip mažai – kokius septynerius metus. Manau, kad su jokiu lietuviu taip ir nebūčiau susilaukusi vaikų.

Kai sužinojau, kad laukiuosi Marlenos, buvau beprotiškai laiminga. Man nerūpėjo, jos tėtis mane ves ar – ne. Bet vedė. Atvažiavo paskui mane į Vilnių. Gimus dukrai, tapau normalesnė: dingo kažkokie neįgyvendinami planai, abejonės, nebeklausiu savęs, ar galėsiu, sugebėsiu, – dabar viskas yra pasiekiama. Nesiblaškydama darau, ką reikia, nes nėra pasirinkimo – turiu vaiką, už kurį esu atsakinga. Ir dar – tokį judrų. Marlena – motoriukas, greta kurio neišeina miegoti. Nors ir mano pačios vidinis motoras nėra prastas...

Kodėl sakai, kad su lietuviu vaikų nebūtų buvę, o tekėti už svetimšalio nepabūgai?

Vaiko norėjau nuo kokių dvidešimt dvejų, bet, kol gyvenau Lietuvoje, kažkodėl jo vis nebuvo. Taip, Jordanijoje kitokie žmonės, tradicijos, aišku, jos turi savų niuansų. Tik nežinau, ar vien kultūriniai skirtumai taip viską sudėliojo. Kai skyriausi, vienas pažįstamas pasakė: „Ir su lietuviu neišgyventum.“ Nesigilinau ir nebeperklausiau kodėl. Matyt, dėl charakterio. Šiandien mylimojo taip pat nesirinkčiau pagal tautybę. Nebūtinai tobulos išvaizdos, gali ir neturėti humoro jausmo, svarbiausia – kad būtų protingas ir ne nykus, verkšlenantis, kaip nesiseka. Buvęs mano vyras po skyrybų liko Vilniuje. Gal – dėl vaiko? Mudu nebendraujame, o su dukra jie susitinka, vienam kito reikia. 

Vienai sunku būti ir menininke, šeimos galva, o tu visada, net ir labai pavargusi, šypsaisi?.. 

Nes esu laiminga! Labai vertinu ir branginu, ką turiu: vaiką, tėvus, brolį, dvi savo grafikos spausdinimo mašinas, galeriją, kurioje man sekasi, kad gyvenu Užupyje... Gal tik plonesnė galėčiau būti – visą gyvenimą svajojau. Nors tai man nėra didelis diskomfortas. Išeinu į sceną ir viską pamirštu. Per storos kojos? Na ir ką?.. Vakar baigus dainuoti mano daiktus nešė keturi vyrai. Ir kai dainuoju, jaučiuosi jaukiai, iš žmonių akių matau, kad mane priima, sulaukiu tik komplimentų, nes pirmiausia visi vertina balsą, tai, ką jiems atiduodu.

Užtat drąsiai einu koncertuoti trumpesniu sijonu, nežinau, ar tokį dažnai norėčiau segėti gatvėje. Jei galėčiau rinktis, tobula figūra ar galimybė piešti ir dainuoti, nė nemirktelėčiau: sutikčiau būti ir didžiausiu žmogumi pasaulyje, kad tik tų talentų iš manęs neatimtų. Dainuoti mokiausi iš profesionalų, bet labiau nei jų pamokos padėjo darbas – gyvas dainavimas restorane, kai esi arti publikos. Iš besiklausančių žmonių labai daug gauni, daug ką supranti. Pavyzdžiui, kad dainininkas negali leisti sau nervintis, nes neturi teisės savo nervo perduoti žiūrovui. Jei padariau klaidą, reikia sau staigiai atleisti ir eiti toliau. Ketvirtatoniu ne ten įstojai? Nereikia daryti tragedijos. Devyniasdešimt septyni procentai klausančių to tikrai nepajuto.

Kuri – muzika ar dailė – didesnė tavo stichija? 

Abi. Gal grafika labiau nuneša į savą pasaulį. Gyvenime esu ištyrinėjusi, pripiešusi tiek veidų, kad dešimčių tūkstančių jų bruožai man patys dėliojasi, į vieną darbą sulimpa, kartu jame lieka akimirkos nuotaika, emocija. Piešiu ką nors asmeniškai nebent gavusi portreto užsakymą. Arba priverčiu už trisdešimt procentų nuo paveikslo sumos pozuoti savo vaiką. Beje, darbus, kuriems pozavo Marlena, greitai nuperka. Dirbu labai greitai – juk dvidešimt metų tą darau. Esu greita, bet žinau receptą, kaip galima dar labiau padidinti tempą – įsimylėti (juokiasi). Nors nežinau, kaip man tas pavyktų. Jei su kokiu nors vyru kad ir rimčiausiai šnekuosi darbo reikalais, pribėga Marlena, nužiūri: „Bet jūs nesiženysit?“

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką