Modernus stiklinis pastatas Alytaus centre. Pirmame aukšte esančio vieno banko skyriaus darbuotoja žurnalistams patvirtina, kad čia įsikūręs buvusio generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus vadovaujamos bendrovės biuras.
„Ponas Vytautas pietauti dažniausiai eina pėstute, tad netrukus jį tikrai čia sutiksite“, – garantavo moteris. Ir buvo teisi: likus kelioms minutėms iki pietų pertraukos pabaigos tarpduryje pasirodė ponas Vytautas. Pamatęs į save nukreiptą fotoobjektyvą, vyras sumišo: „Niekaip prie to nepriprantu.“
Laidoje naudoja patirtį
Dienraščio L.T. žurnalistus bendrovės vadovas ir vienas iš naujos TV3 laidos „Kriminaliniai tyrimai“ vedėjų pakvietė į dar nebaigtą įrengti kabinetą.
„Mano spintelėje, kitaip nei rodoma filmuose, butelio tauraus gėrimo nerasite. Dabar net neturiu kuo pavaišinti svečių. Kai įrengsime virtuvėlę, būtinai pakviesiu jus dar kartą į svečius“, – juokėsi ponas Vytautas. Panašu, kad praėjusių metų pabaigoje iš generalinio komisaro posto pasitraukęs 51 metų vyras džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu ir atsivėrusiomis perspektyvomis.
– Kaip jautėtės, kai iš valstybinės tarnybos teko pasukti į privatų verslą? – dienraštis L.T. paklausė V.Grigaravičiaus.
– Privatus verslas iš pradžių mane baugino. Trisdešimt metų dirbau valstybės tarnyboje, kurios veikla griežtai reglamentuota statutu bei įstatymais. Tai kaip geležinkelio bėgiai – nelabai gali kur pasukti. Pradėti kitokį gyvenimą buvo gana sudėtinga ir baugu dėl ateities. Todėl iš pradžių galvojau, kad kokius metus išvis nedirbsiu – gyvensiu savo malonumui, o po to mąstysiu, ką toliau veikti. Tačiau ištraukiau tik tris mėnesius ir supratau, kad nieko nebus – reikia dirbti.
Tuomet vėl kilo klausimas: kurti savo verslą ar tapti samdomu darbuotoju. Pasvėręs visus pliusus ir minusus nusprendžiau, kad antras variantas man tinka labiau: mažiau problemų, organizacinių dalykų, ypač tik pradėjus kurti verslą. Taigi pasirinkau šį kelią ir kol kas nesigailiu. Vadovauju bendrovei, kurioje dirba puikūs profesionalai, – tiriame, užkertame kelią sukčiams, ieškome pasislėpusių asmenų ir t. t. Štai ir dabar laidoje „Kriminaliniai tyrimai“ turėsiu galimybę padėti prokuratūrai tirti nusikaltimus, kurie iki šiol neatskleisti. Praktiškai grįžtu prie savo pirminio darbo kriminalinėje policijoje.
Atrado kitokį gyvenimą
– Tikriausiai dėl jūsų sprendimo palikti aukštą postą ir grįžti į Alytų labiausiai apsidžiaugė žmona Jolanta?
– Tiesiog atėjo laikas, kai ji ir jaunesnysis sūnus pasakė: „Reikia baigti ir grįžti.“ Dešimt metų buvau visa galva pasinėręs į darbą, o savaitgaliais norėdavau pailsėti, tad namų rūpesčiais guldavo ant žmonos pečių. Todėl buvome susitarę: jei tik ji pasakys, kad per sunku viską tvarkyti, mesiu reikalus ir grįšiu namo.
– Vadinasi, šeima jums svarbesnė už darbą?
– Be abejo, juk ji yra viso gyvenimo pagrindas. Per įvairius puolimus, kai mėgino mane nuversti, šeima buvo didžiausia užuovėja.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš generalinio komisaro gyvenimo?
– Į tokius dalykus žiūriu pragmatiškai: su kolegomis bendraujame iki šiol. Aišku, teko palikti nemažai pradėtų tyrimų, kurie bus baigti tik po kurio laiko. Tai virpina širdelę, bet žinau, kad viskas bus gerai.
– Nepasiilgstate beprotiško lėkimo?
– Pamačiau, kad yra kitas gyvenimas, – nė kiek ne blogesnis ir net geresnis už ankstesnį, nes nėra įtampos, streso, visiškai kitokie santykiai su žmonėmis.
Anksčiau, nesigiriu, man sekdavosi bendrauti su žmonėmis, jausdavau palankumą, o dabar su tais pačiais žmonėmis bendrauju kitaip – dar atviriau.
Sąžiningas su nusikaltėliais
– Ar dažnai klystate vertindamas žmones?
– Būna, bet tai įrodo, jog neklystančių nėra.
– Teko girdėti, kad teisėsaugos darbuotojai visus, nepriklausančius jų klanui, laiko potencialiais nusikaltėliais.
– Būna ir tokių, bet aš laikiausi kitokios filosofijos. Stengdavausi žmogui rodyti pasitikėjimą ir tai duodavo gerų rezultatų: atsirasdavo atvirumas, pasitikėjimas, nesvarbu, ar bendrauji su nukentėjusiuoju, ar su dešimt kartų teistu žmogžudžiu.
– Kaip galima nejausti ribos tarp paprasto žmogaus ir dešimt kartų teisto žmogžudžio?
– Man nėra skirtumo. Senais laikais, kai Alytuje buvau tik paprastas kriminalinės policijos pareigūnas ir tyriau vienos nusikalstamos grupuotės veiklą, specialiosios tarnybos klausėsi jos narių pokalbių ir išgirdo nuostabą, kodėl manęs dar nepribaigė. Tuomet būdavo nejauku, kai su tuo žmogumi susitikdavau, kalbėdavausi. Bet mane pridengdavo kolega.
Šiaip viskas buvo normaliai. Juolab kad daug kartų teisti žmonės laikosi griežtų nerašytų įstatymų ir tu žinai, kad iš niekur nieko jie šunybės neiškrės, antraip praras saviškių pagarbą. Kita vertus, ir pareigūnas turi elgtis sąžiningai, nes jei tik nusikaltėlis pajus, kad apgaudinėji, sulauksi atsako.
Gandai nežeidžia
– Kai tapote generaliniu policijos komisaru, pasklido įvairių gandų. Vienas jų – esą dirbdamas Alytaus vyriausiuoju komisaru iš miesto ne išginėte Kauno nusikaltėlius, o paprasčiausiai susitarėte, kad miestą paliktų vietos gyventojams.
– Tokių dalykų nebuvo. Priešingai, kai stengėmės išaiškinti vieną kvalifikuotą Alytaus grupuotę, dirbančią ne tik mūsų, bet ir kituose Lietuvos miestuose, jos nariai mėgino su manimi derėtis. Supratę, kad lipame ant kulnų, pasiūlė pervesti į sąskaitą pinigų arba išsinuomoti pašto dėžutę, į kurią kas kažkiek laiko įkristų vokas. Pasakiau, kad vienintelė jų ramybės sąlyga – nutraukti nusikalstamą veiklą. Jeigu ne, bus blogai. Jie nepaklausė, tad surinkome įkalčius ir vyrukai buvo nuteisti.
O su kauniečiais jokių derybų nebuvo. Net ir galimybės, nes nei jie į kontaktą ėjo, nei aš ieškojau.
– Vėliau buvote kaltinamas, kad nutekinate svarbią informaciją tik vienai politinei jėgai – Naujosios sąjungos partijai.
– Tai ir nesąmonė. Apskritai politikams informacijos netekindavau. Man prikišdavo, neva Ekskomisarų biuras – buvę kolegos, todėl turi galimybę disponuoti mūsų duomenų baze. Bet tai nesąmonė, bent aš nežinau nė vieno tokio fakto. Tarp kitko, jie to ir neprašydavo.
– Kokių gandų apie save esate girdėjęs?
– Na, kad padėjau bendrovę „Alita“ privatizuoti. Tiesą sakant, daugeliui verslininkų esu padėjęs konsultacijomis, jei tai nebūdavo susiję su nusikaltimais. Kadaise su manimi konsultuodavosi ir tos pačios „Alitos“, ir šaldytuvų gamyklos „Snaigė“, ir mėsos kombinato vadovai. Tarkim, Henrikas Daktaras buvo pradėjęs daryti spaudimą „Alitos“ vadovams, reikalavo pasirašyti tam tikrą sutartį. Jeigu jie būtų sutikę, pasekmės būtų buvę tragiškos – bendrovės vadovas būtų neturėjęs sprendžiamosios galios, būtų negalėjęs valdyti finansų. O juk tuo metu „Alita“ buvo valstybinė įmonė.
– Kokių „argumentų“ pateikė H.Daktaras?
– Grasino susidoroti, mėgino paveikti savo autoritetu, net atvažiavo į bendrovę pasikalbėti asmeniškai. Bet mes laiku gavome informacijos ir taikėme prevencines priemones, tad nusikaltėliams nieko kito neliko kaip atšokti.
Dar buvo kalbama, neva turiu „Alitos“ akcijų. Tai taip pat iš piršto laužta nesąmonė. Kaip ir kalbos man paliekant generalinio komisaro postą, kad dirbsiu šioje bendrovėje. Kaip patys matote, nesiruošiau to daryti.
Daug kalbų buvo, bet, matyt, pasireiškė kai kurių žmonių noras fantazuoti ir kurti. Esu pripratęs, nekreipiu dėmesio.
Politika pasibodėjo
– Pasitraukęs iš posto iki šiol likote žmogus, kuriuo mūsų valstybėje piliečiai pasitiki labiausiai. Kaip vertinate tokią žmonių valią?
– Dar būdamas generalinis komisaras sulaukdavau kaltinimų, esą ne darbus dirbu, o įvaizdžio formavimu užsiimu, bet dabartinė situacija parodė, kad taip nebuvo. Jeigu reitingai būtų pasiekiami pinigais, žmogui pasitraukus iš posto jie subliūkštų. Bet taip neatsitiko, vadinasi, viskas vyko natūraliai. Nemanykite, kad nevertinu žmonių pasitikėjimo, tačiau, tiesą sakant, iš pradžių faktas, jog esu reitingų viršūnėje, net buvo nemalonus: jaučiausi keistai, nes labiausiai mėgdavau būti šešėlyje. Aišku, pirmojo policijos asmens pareigos privertė lipti į tribūnas ir kalbėti, tačiau visada labiau mėgau klausytis. Net anekdotų nepasakoju.
– Tačiau tokį žmonių pasitikėjimą galima panaudoti kylant politinės karjeros laiptais.
– Kai pasitraukiau iš posto, kai kurie politikai neduodavo ramybės, siūlydavo prisidėti prie jų partijos.
Tačiau bent šiuo metu politikoje matau labai nešvarių žaidimų. Ir politinėje veikloje dalyvaujančių žmonių mentalitetas, išprusimas, siekiai mane nuvylė.
Nenoriu į tą pusę net pažiūrėti – man koktu. Įvairūs susitarimai, žaidimai: vieną dieną susitarė vienaip, kitą jau pardavė... Man tokie dalykai nepatinka. Jeigu dirbti, tai dirbti, o ne žaisti.
Apie prezidento postą negalvoja
– Kitais metais Lietuvoje vyks prezidento rinkimai, o šį postą ir turi užimti nepartinis ir piliečių pasitikėjimą pelnęs žmogus. Ar pagalvojate apie tokią perspektyvą?
– Yra norinčių ir labiau sugebančių atstovauti mūsų šaliai. Matau daug savo minusų. Vienas iš jų – profesija: ko gero, pasaulyje demokratinių valstybių vadovų postų neužima policijos atstovai. Be to, mano silpnoji pusė – kalbos. Mokydamasis vidurinėje atmestinai žiūrėjau į prancūzų kalbos pamokas, nes tuo metu gyvenome už geležinės uždangos, tad jos niekur nebūčiau pritaikęs. Dirbdamas generaliniu policijos komisaru pradėjau mokytis anglų kalbą, bet tuomet iš pasąmonės pradėjo lįsti prancūzų žodžiai. Prezidento poste tai yra didžiulis minusas.
– Galite ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad tikrai nekandidatuosite į prezidento postą?
– Apie tai negalvoju.
