Dizaineriui Aleksandrui Pogrebnojui plačiajuostį fotoaparatą „Любитель“ padovanojo dar tada, kai jam tebuvo 8-9 metai. Dizaineris su nostalgija prisimena laikus, kai ne tik pats fotografavo, bet ir ryškino nuotraukas. Ir dabar jis mielai tuo užsiimtų, deja, tam nėra sąlygų. Aleksandras sako, kad šis legendinis fotoaparatas turi savybę „pradingti“, o paskui, per eilinį persikraustymą, vėl netikėtai „atsirasti“. Paskutinį kartą jis „atsirado“ prieš 3 metus.
„Pačių įspūdingiausių nuotraukų neįmanoma padaryti skaitmenine technika, kurios, tiesą sakant, aš nelabai mėgstu. Beje, pastaruoju metu fotografija mano pomėgių tarpe pasitraukė į antrą vietą, nes pačias svarbiausias pozicijas tvirtai užsitikrino sūnus Mykolas“, – šypsosi vyras.
 |
| Dzūkija/Aleksandro Pogrebnojaus nuotr. |
 |
| Monika/Aleksandro Pogrebnojaus nuotrauka |
„Ankstyvas rytas prie vieno iš Dzūkijos ežerų. Atsimenu, ištipenau iš kaimo trobos labai tyliai, kad niekas nepabustų, ant dugninės meškerės per naktį niekas neužkibo, bet kadras, kuris gavosi, – savotiškas „ežiukas ruke“ naujadaras“, – šypsosi Aleksandras.
„Po skaudžios netekties šeimoje tvarkiau su tuo susijusius reikalus Londone. Miestas labai nuvargino, ypač „malimasis“ iš vienos įstaigos į kitą. Sekmadienį su žmona nuvažiavome į Braitoną, buvo labai šiltas spalio vakaras, žvejojau nuo molo su vietiniais girtuokliais, klausiausi jų istorijų, ir apėmė tokia nuotaika, kad gavosi kažkoks XX amžiaus pradžios kadras, kaip kokia laiko mašina... Bent kelioms sekundėms pakliuvome į sidabrinį amžių – kai laikas tekėjo tarsi rami lygumų upė...“, – su nostalgija prisimena dizaineris.
Aleksandras prisipažįsta: jam be galo malonu fotografuoti savo gražuolę žmoną.
„Kartu su Monika vykome į mūsų pirmąją kelionę Šveicarijoje. Nuotrauka daryta jai besimaudant Lugano ežere. Tokį apšvietimą mačiau tik senose Antano Sutkaus fotografijose iš serijos „prie Salako ežero““, – sako A.Pogrebnojus.
 |
| Braitonas/Aleksandro Pogrebnojaus nuotrauka |
