Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Idée fixe

Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė
Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Kartkartėmis visiems šauna į galvą sumanymų, kurie aplinkiniams atrodo mažumėlę keistoki. Dažniausiai, gavę nemenką kritikos dozę, nuleidžiame rankas ir tyliai viską pamirštame. Laimė, yra žmonių, kuriems užtenka drąsos įgyvendinti net neįprasčiausiomis skambėjusias idėjas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Iveta Stukaitė
Iveta Stukaitė

„Šypsenos epidemija“

Sakoma, kad geroms idėjoms kilti reikalinga tam tikra aplinka, ypatingas laikas ar nepaprasta savijauta, savotiškas sukrėtimas. Būtent taip būtų galima pavadinti Ivetos Stukaitės troleibuse pakabintą užrašą „NUSIŠYPSOK“. „Pamačiau jį išlipdama ir negalėjau nenusišypsoti, atrodė, kad tas žodis tokioje netikėtoje vietoje buvo būtent tai, ko kaip tik tada reikėjo. Nuo to laiko kartkartėmis ir savo mokykloje kokioje nors matomoje vietoje priklijuodavau tokį patį užrašą. Pati stebėjausi, kaip paprasta, bet kaip veiksminga – dauguma nusišypsodavo, – pasakoja mergina. – Ir vieną kartą svarstydami su draugais, ką įdomaus galėtume nuveikti laisvą dieną, nusprendėme nudžiuginti vilniečius. Pasidarėme lapelių, ant kurių buvo užrašyti komplimentai, palinkėjimai ar šiaip nuotaiką pakeliančios mintys. Maniau, susirinksime keliolika žmonių ir paprasčiausiai išdalysime juos praeiviams. Tačiau tą dieną „Šypsenos epidemija“ pranoko visus mano lūkesčius. Atėjo 54 žmonės, kurie per tris valandas šypsena užkrėtė 715 žmonių, perduodami lapelius iš rankų į rankas vis kitam naujai sutiktam paniurusiam praeiviui. Po tos dienos pamaniau, kad galbūt ši akcija galėtų pasklisti dar daug plačiau, jeigu atsiranda tiek palaikančių žmonių. Taip ir gimė mintis apie turą per Lietuvą skleidžiant „Šypsenos epidemiją“, kurią įgyvendinti padėjo rėmėjai.“

Su bendraminčiais ir šypsenas keliančiais užrašais ant lapelių Iveta apkeliavo Vilnių, Alytų, Kauną Klaipėdą, Nidą ir tai dar ne pabaiga. „Akcijos tikslas yra paskleisti pozityvią epidemiją Lietuvoje, vėliau Europoje, o dar vėliau – visame pasaulyje. Jo siekiama pasitelkiant akcijos dalyvius, kurie patys yra besišypsantys, pozityviai nusiteikę žmonės. Kol kas įveiktas 830 km atstumas, padovanota 6 310 šypsenų. Manau, šie skaičiai gana nemaži, tačiau sustoti neketiname. Artimiausiu metu pradėsime organizuoti ne tokias masines akcijas miestuose, o kiek mažesnes, įtraukdami akcijos draugus, partnerius, tam tikras amžiaus grupes ir auditorijas. Taip nuolat ir didinsime bendrą padovanotų šypsenų skaičių įvairiuose miestuose“, – šypsosi „Šypsenos epidemijos“ organizatorė (daugiau informacijos apie visų miestų akcijas: www.sypsenosepidemija.lt).

Skirmantas Paukštys
Skirmantas Paukštys

Pagonijos uola

Prieš daugiau nei ketverius metus Lietuvoje smarkiai padidėjo aktyvaus poilsio paklausa. Kiekvieną savaitgalį žmonės troško pramogų, adrenalino ir teigiamų emocijų pliūpsnio. Būtent tai paskatino Skirmantą Paukštį įrengti Pagonijos parką, kurio pasididžiavimas – vienintelė Baltijos šalyse Pagonijos uola. „Tai trylikos metrų aukščio uola, pakeitusi nelegalią geriausią vietą laipioti Baltijos šalyse – IX forto paminklą... Pagonijos uoloje įrengtos visos kliūtys, kurios sutinkamos laipiojant kalnuose: plyšiai, išsikišimai ir neigiamo nuosvorio kampai. Į uolą gali kopti tiek mėgėjai, tiek profesionalai.“
„Darbe žmonės patiria daug streso, kuriam sumažinti tinkamiausias adrenalinas, o adrenalino daugiausia suteikia aktyvios pramogos, – pasakoja Pagonijos parko vadovas. – Todėl Pagonijos uola smarkiai išpopuliarėjo, sulaukiame vis daugiau entuziastų.“

S. Paukštys atskleidė, kad jauniausiam į Pagonijos uolą įkopusiam drąsuoliui buvo vos penkeri, o vyriausiajam – 65–eri... „Iš tiesų sumanymo sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pagonijos uola lankytojus traukia it magnetas. Savaitgaliais čia renkasi tie adrenalino fanatikai, kuriems aistra ekstremaliems pomėgiams dar tik užgimsta, arba tie, kuriems pabodęs miesto gyvenimas, nuobodus darbas ir studijos. Nepravažiuoja pro šalį ir būsimi jaunavedžiai su pulkais draugų paskutinio „laisvės“ vakaro atšvęsti. Dažnai sulaukiame įvairių įmonių – darbuotojams čia surengiami savotiški pasitikėjimo egzaminai. Jiems parenkamos kliūtys, kuriose visu šimtu procentų reikia pasikliauti kitu žmogumi ir visu šimtu procentų pačiam dėl jo pasistengti. Įspūdžių ir juoko čia netrūksta. O štai pavojų ir grėsmių išvengiame skirdami žmonėms ne vieną ir ne du instruktorius. Kuo didesnė grupė, tuo daugiau specialistų ją prižiūri, – dėsto S. Paukštys. – Džiaugiuosi, kad išsikovojome savo vietą greta kitų aktyvias pramogas siūlančių parkų, o Pagonijos uola daro mus išskirtinius net visose Baltijos šalyse.“

Viliumas Malinauskas
Viliumas Malinauskas

Grūto parkas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1989–1991 metais daug sovietmečio ideologizuotų paminklų buvo demontuoti ir, nesant nustatytos saugojimo tvarkos, gulėjo sumesti sandėliuose ar kiemuose, dažniausiai komunalinių įmonių teritorijose. Pravažiuojant pro vieną kitą tokį skulptūrų sąvartyną Viliumui Malinauskui ir kilo mintis pristatyti prieštaringai tautiečių sutiktą ekspoziciją.

„Jūs net neįsivaizduojate, kokio pasipiktinimo sulaukiau iš tariamų Lietuvos patriotų... Buvau vadinamas daugeliu skambių žodžių, iš kurių, ko gero, pats švelniausias – išdavikas, – prisimena V. Malinauskas. – Bet nuleisti rankų neketinau, nesijaučiau niekieno įpareigotas ir niekam skolingas. Visas skulptūras parsigabenau ir ekspoziciją Grūto parke įrengiau savo asmeninėmis lėšomis. Kažkuriuo metu buvau sudvejojęs, ar mano sumanymas bus sėkmingas, bet 2001 metų balandžio 1–ąją atidarę Grūto parką sulaukėme tikro lankytojų antplūdžio.“

V. Malinauskas pasakoja, kad pirmaisiais metais gana nedrąsiai, visgi parką lankė paprasti lietuviai, dabar dažniau sulaukiama svečių iš užsienio ir mūsų valdžios atstovų. „Visi Seimo nariai čia pabuvojo. Net Rasa Juknevičienė lankėsi ir pasakė, kad tai normalus parkas. Dar pirmaisiais parko gyvavimo metais atėjo buvusių tremtinių ir partizanų šeima. Apžiūrėjo viską ir atsiliepimų knygoje parašė pagiriamuosius žodžius. Yra dešimtys atsiliepimų knygų su devyniasdešimt devyniais ir dar trupučiu paskutinio procento tokių ir panašių atsiliepimų. Ne mažiau kaip pusę jų parašė atvykėliai iš užsienio. Yra ir monsinjoro K. Vasiliausko, ir grupės Europos kardinolų atsiliepimai. Vadinasi, žmonės suprato mūsų tikslus. O pagrindinis tikslas, kurį kėlėme savo parkui, ir buvo atskleisti penkiasdešimt absurdo metų Lietuvoje, parodyti, iki kokių baisybių gali atvesti tautą diktatūra „vaidinanti“ demokratiją...“ – teigia Grūto parko vadovas.

Kęstutis Usevičius
Kęstutis Usevičius

EKAS

Šį paslaptingą žodį išradėjas Kęstutis Usevičius šifruoja taip: energijos kaupimo iš aplinkos sistema, pritaikyta namui apšiltinti. Šioje sistemoje naudojamos šiluminės mašinos, skirtos dirbti tamsoje ir spiginant šalčiui. Nors daugeliui tai skamba kaip mokslinė fantastika, ši sistema jau užpatentuota ir pristatytas „Litexpo“ parodų rūmuose... „Dabartinė energetika – degink viską, ką gali, ieškok pigesnio kuro, optimizuok deginimą. Mano siūloma energetika – be kuro. Nereikia atomo, naftos ar dujų. Sėkmingai galima šildytis ir be malkų. Mano šiluminės mašinos sukonstruotos taip, kad ir tamsoje, ir šaltyje tiesiog iš oro ima šilumą, koncentruoja ją ir atiduoda žmonėms, – savo originalia idėja dar labiau pribloškia K. Usevičius. – Mano sukurtą šiluminę mašiną sudaro šilumos kolektorius, krūvio surinkiklis, šalčio, šilumos ir elektros talpos bei valdymo dalys. EKAS gali būti stacionari, mobili ir įkomponuota į kitas sistemas, tiekti šaltį, šilumą ar elektrą be jokių kuro sąnaudų. Mano išradimas orientuotas į tai, kad ne gamintų naują šilumą, o paimtų tą, kurią davė Dievas.“

Nors EKAS jau užpatentuota ir bet kada galima pradėti jo masinę gamybą, kol kas K. Usevičiui jo idėja realios naudos neatnešė, nors susidomėjimas ja kasdien didėja. Šiandien išradėjas nori tik atverti žmonėms akis, koks gyvenimas galėtų būti, jei EKAS būtų gaminama ir naudojama masiškai. „Mes galėtume gyventi šiltai, ekonomiškai ir moderniai, būstui apšildyti neišnaudodami nė lašo dujų, tuo pačiu sąskaitoms apmokėti neišleisdami nė lito. Įmanomas net toks variantas: mes gyvename šiltuose namuose, už šildymą nemokame nė lito ir dar pasigaminame perteklinės energijos, kurią galbūt parduodame gretimame name gyvenančiam kaimynui... Tikiu, kad kada nors taip ir bus, juk Žemės turtus jau baigiame išnaudoti“, – teigia K.Usevičius.

Domas Petrulis
Domas Petrulis

„Mis ožka“

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos iškilmėms praūžus, per Lietuvą nuvilnijo žinia apie Ramygalos miestelyje surengtus „Mis Ožkos“ rinkimus. Renginio sumanytojas Domas Petrulis už idėją savotiškai dėkingas vienai senučiukei. „Šiais metais Ramygala yra Lietuvos kultūros sostinė, todėl rengdamiesi vienai svarbiausių švenčių vasarą subūrėme visą Ramygalos bendruomenę, kad pasidalytų mintimis, kaip sublizgėti visos šalies mastu, – pasakoja D. Petrulis. – Buvo užduotas klausimas, kuo garsi Ramygala. Tarp išvardytų variantų buvo sakralinė muzika, architektūriniai paminklai, o viena moteriškaitė paminėjo ožkas. Vos išgirdus šį žodį, man kilo mintis surengti raguotujų paradą, bet norėjosi ko nors labiau intriguojančio... Taip ir gimė sumanymas „Mis ožka“.

Nors pradžioje baimintasi, ar pavyks surasti reikiamą skaičių „dalyvių“, konkurse dalyvavo trylika ožkų, kurios varžėsi dėl septynių titulų: „Mis ožka“, „Mis charakteris“, „Mis elegancija“, „Mis foto“, „Mis talentas“ ir „Mis idėja“... „Esu labai patenkintas renginio sėkme. Mus rodė daugelis Lietuvos televizijos kanalų, o štai neseniai teko duoti interviu apie „Mis ožkos“ rinkimus ir BBC radijui. Reportažą apie mus parengė ir Reuters agentūra, – džiaugiasi D. Petrulis. – Manau, po tokios sėkmės šio projekto neužmiršime, plėtosime jį toliau ir galbūt tai taps gražia Ramygalos miestelio tradicija. Tiesa, prieš tai ketiname surengti gyventojų apklausą, eiti iš trobos į trobą ir paklausti, ką apie „Mis ožkos“ rinkimus ir planą juos rengti kasmet mano miestelėnai. Jei dauguma pritars, apie mus dar ne kartą išgirsite.“

Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė
Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė

„LT-identity“

Projekto „LT–identity“ idėja gimė kostiumo dizainerių duetui Jolantai Rimkutei ir Ievai Ševiakovaitei. Analizuodamos esamą kultūrinę Lietuvos piliečių patirtį, menininkės siekia ieškoti naujų tautinių simbolių, šiuolaikinių tapatumo ženklų, kūrybiškai ir šmaikščiai juos interpretuoti bei formuoti pozityvų, sveiką Lietuvos piliečių požiūrį į save. „Kiekvienas menininkas iš kur nors turi semtis įkvėpimo. Mums su Jolanta nepaprastai didelę įtaką visada darė ir darys nacionalinis kostiumas, jo spalvos, ornamentai ir siluetai. Pirmoji kolekcija „LT–identity“, pristatyta „Mados infekcijoje“, sulaukė labai didelio pasisekimo, o 1997 m. tarptautiniame mados festivalyje „In Vogue“ pelnė mums net Auksinę sagą, todėl esame ištikimos šiai idėjai, – pasakoja I. Ševiakovaitė. – Visus gaminius – drabužius, aksesuarus, rankines – darome iš lietuviškų audinių (lino, medvilnės, vilnos) ir kiekvienoje kolekcijoje pabrėžiame lietuvišką tautiškumą bei tradicijas šiuolaikiniame kontekste.“

Dizainerės prisimena, kad pirmosios kolekcijos, kurtos lietuvių liaudies motyvais, sulaukė nepaprastai didelio susidomėjimo ir buvo greitai išgraibstytos, tačiau pastaruoju metu gerbėjų ratas nesiplečia. „Turime savotišką „LT–identity“ gerbėjų ratą, kuris pastaruoju metu naujais nariais beveik nepasipildo. Kelti klausimo, kodėl taip yra, nė nereikia. Žmonės nusivylę Lietuva plačiąja prasme ir liaudies motyvai nebeglosto širdies taip, kaip prieš dešimtmetį, – mintimis dalinasi I. Ševiakovaitė. – Dėl to šiek tiek liūdna, bet „LT–identity“ tikrai niekur nedings. Esame ir liksime ištikimos šiai kūrybos linijai.“

Milijonus uždirbusios keistos idėjos

Kalėdų Senelio paštas. Byronas Reese‘as įkūrė tinklalapį santamail.org, kuriame prekiaujama asmeniškai adresuotais laiškais nuo Kalėdų Senelio. Laiškų vokai pažymėti pašto ženklais, įrodančiais, kad jie siųsti ne iš kur kitur, bet iš Šiaurės poliaus. Vienas laiškas kainuoja 10 JAV dolerių. Amerikiečiams tai tikrai nedidelė suma už gražios iliuzijos apie Kalėdų Senelio egzistavimą sukūrimą jų vaikučiams. Jau pirmaisias tinklalapio sukūrimo metais B. Reese‘as uždirbo per milijoną JAV dolerių.

Automobilio antenos puošimas. Ar patikėtumėte, kad internete pardavinėjant žaisliukus, skirtus automobilio antenoms puošti, galima tapti milijonieriumi? Jasonas Wallas gali tai patvirtinti. Vaikinas sukūrė tinklalapį antennaballs.com ir pardavinėja įvairius linksmus, besišypsančius žaisliukus antenoms puošti. Per metus jis uždirba per du milijonus JAV dolerių.

Stilingi sauskelnių krepšiai. Visos mamos, eidamos su mažyliais į lauką, nešasi sauskelnių krepšius. Dažniausiai jie būna nuobodūs, dideli ir nepatogūs. Vienai mamai tai įgriso ir ji sumanė sukurti spalvingus, patogius ir stilingus sauskelnių krepšius. „Christina Leigh and Company“ krepšiai išradingajai mamytei sukrovė milijonus.

Norų išsipildymo kaulas. JAV per Padėkos dieną laikomasi papročio, kad žmogui, perlaužusiam Norų išsipildymo kaulą, išsipildys didžiausia jo svajonė. Deja, kad ir kiek šeimos narių būtų prie vaišių stalo, patiektas kalakutas turi tik vieną krūtinėlės kaulą, kurį perlaužusiam žmogui išsipildo noras. Norėdamas, kad visi, net ir vegetarai, Padėkos dieną gautų po noro išsipildymo kaulą, Kenas Ahronas pradėjo gaminti plastikinius Norų išsipildymo kaulus. Jų dėka dabar jis multimilijonierius.
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką