Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ieva Šimukauskienė: „Viskas, ką veikiu, ne dėl karjeros...“

Ieva Šimukauskienė
Ieva Šimukauskienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

„Darbą televizijoje laikau dar viena galimybe išreikšti save, savo duotybes. Svarbiausia – rasti pusiausvyrą ir nepanirti į populiarumo iliuziją, nepasiklysti tikrosiose vertybėse“, – sako žavioji TV projekto „Žvaigždžių duetai“ vedėja Ieva Šimukauskienė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kaip  įvertintumėte savo kaip TV laidos vedėjos debiutą? Koks skonis?.. 

Jei atvirai, po pirmojo „Žvaigždžių duetų“ filmavimo nepajutau jokio skonio, išskyrus stresą ir paniką. Pamenu, kai atvykau į televiziją, penkiolika minučių nelipau iš automobilio. Sėdėjau ir verkiau galvodama, kaip susidorosiu su šia užduotimi: turėsiu ne tik vesti laidą, bet ir dainuoti su Radžiu, spėti perskaityti scenarijų, susigaudyti, į kurią iš šešių kamerų žiūrėti…

Vis dėlto susitvardėte? Padėjo aktoriniai įgūdžiai?

Taip, suvaldyti jaudulį ir trykštančias emocijas man padėjo ir aktoriniai gebėjimai. Scenoje nesu naujokė, bet laidos vedėjos patirtis man visai nauja. Po pirmosios laidos maniau, kad viskas bus blogai, bet kai prodiuseriai pasakė, jog laidos reitingai buvo dideli, man nepriekaištavo, apsidžiaugiau. Vadinasi, laidos nesugadinau (juokiasi). Per antrąjį filmavimą viskas vyko daug paprasčiau ir lengviau.

Turbūt padeda ir tai, kad turite tokį žavingą partnerį?..

Rolandą Vilkončių pavadinčiau vienu geriausių TV laidų vedėju. Jam nieko netrūksta. Svarbiausia – jis korektiškas ir malonus ne tik eteryje, bet ir už kadro. O būna tokių, kurie scenoje saldūs nors prie širdies dėk, o gyvenime – visiška priešingybė: stačiokai, storžieviai.
Rolandas visada etiškai pasako pastabas, pamoko, pasidalija patirtimi. Man didžiulė laimė dirbti su tokiu žmogumi.

Kokia populiarumo kaina?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad išmokau nekreipti dėmesio į užgaulias replikas. Tai man – didelis dvasinis išbandymas. Buvau girdėjusi kalbų: „Kas čia tokia? Atėjo iš gatvės ir komentuoja...“ Iš tiesų neatėjau iš gatvės. Turiu nemažą aktorės, šokėjos patirtį. Šoku nuo penkerių metų, nuo dešimties metų lankiau baleto pamokas, nuo aštuoniolikos studijavau aktorystę, o nuo 23–ejų šokau „Auros“ ir kituose teatruose... Taigi šioje srityje šį tą išmanau ir galiu pasakyti savo nuomonę. Be to, žiūrovams reikia šou, o to dalis buvo ir komisijos darbas (šypsosi).

Jums negresia išpuikti?

Darbą televizijoje laikau dar viena galimybe išreikšti save, savo duotybes. Svarbiausia – rasti pusiausvyrą ir nepanirti į populiarumo iliuziją, nepasiklysti tikrosiose vertybėse. Juk televizija žmogų padaro žinomą, o gyvenime esi toks pats kaip ir visi. Kai kas to išbandymo neišlaiko. Stengiuosi nepasiduoti tai puikybei, padidėjusiam dėmesiui, neretai apsimestiniam meilikavimui.

Jūs tiek daug veikiate. Susidaro įspūdis, kad skubate gyventi, norite viską išragauti...

Daug veikiau, daug dirbau, bet tik dabar tapau matoma, todėl visi sukluso, kas čia tokia, iš kur. Esu fatalistė. Tikiu likimu. Niekada nelipau per kitų galvas, kad kažko pasiekčiau. Viskas, ką veikiu, – ne dėl karjeros. Aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu. Stengiuosi gyventi taip, kad būtis teiktų džiaugsmo. Net savo studentams kartoju: jeigu tai, ką darote, neteikia džiaugsmo, keiskite profesiją, ieškokite veiklos, kuri suteiktų pasitenkinimo. Antraip visas gyvenimas netenka prasmės.

Dabar mano studentams egzaminai (Vilniaus pedagoginiame universitete dėstau judesio teatrą, Lietuvos teatro istoriją ir kt.). Dažnai nežiūrėdama į laikrodį dirbu daugiau, nei priklauso. Man smagu pats kūrybinis procesas, o rezultatas ateina savaime. Man patinka bendrauti ir būti su žmonėmis.  

„Daugelis sako, kad be televizijos negali gyventi. Iš tiesų jie negali gyventi be adrenalino, kuris yra tarsi narkotikas. Jo dozę gauni kiekvienąsyk išeidamas į sceną...“

Kaip visur spėjate?

Seniau nespėdavau, rodės, reikia imtis visko, ką tik tau pasiūlo. Bet pašėlęs gyvenimo tempas atsiliepia ir pajunti, kad nervai pertempti, trūksta poilsio, sveikata neatlaiko... Vienu metu ir šokau, ir vaidinau, ir menų studijoje „Terra Bella“ mokiau vaikus, po festivalius važinėdavome...
 Su metais išmokau pasakyti „ne“, atsirinkti, kas svarbiausia. Nors darbų nestinga ir dabar, dirbu be streso – atradau vidinę ramybę. Savaitgaliai man – šventas dalykas aplankyti tėvus ir ilsėtis. Kartais sveika pabūti su savimi, skirti laiko tik sau. 

Kokių turite pomėgių?

Prisisportuoju kasdien per teatrinio judesio paskaitas, todėl savaitgalį mėgstu praleisti ramiau: paplaukioti baseine, pažiūrėti gerą filmą, pamiegoti. Nors esu spontaniška, emocinga, daugelis žiūrovų net neįsivaizduoja, kad galiu būti rami, tyli. Per vakarėlius galiu būti draugijos siela arba pasyvi stebėtoja.

Dažnai manęs klausia, ar nesijaučiu vieniša ir pan. Man tai nesuprantama, nes nežinau, kas yra vienatvė. Širdyje nejaučiu tuštumos. Kadangi daug bendrauju su žmonėmis, vienatvės, minučių, kai galiu pabūti pati su savimi, netgi pasiilgstu.

Viename interviu prisipažinote: „Sulaukusi trisdešimties ir išsiskyrusi su vyru, jaučiausi taip, lyg gyvenimas būtų sustojęs. Nieko nesinorėjo... Susirinkti šlepetes iš draugo namų ir nusimauti vestuvinį žiedą – ne tas pats...“

Nenorėčiau knaisiotis po praeitį. Kaip sako budistai, reikia gyventi čia ir dabar. Galiu pasakyti tiek, kad niekas man kol kas nepasipiršo. Žurnalistams sakiau: jei mane pamatysite su vyru viešumoje, tai bus jau po vestuvių (šypsosi). Nors gerbėjų netrūksta, sulaukiu skambučių, gėlių puokščių, nesirengiu leistis į trumpus meilės romanus. Vienadienių nuotykių neieškau.

Koks žmogus vertas būti šalia jūsų?

Niekada neturėjau vyro išvaizdos stereotipų. Akys pamato, širdis pajunta. Tai – chemija. Ir kartais net negali pasakyti, kodėl.
Mano požiūris į šeimą tradicinis, darbus ir pareigas skirstau į vyriškus ir moteriškus. Vyras, kaip sakau, turi būti stipriosios pusės nešėjas, stipri asmenybė, stiprus žmogus, kad su juo jaustumeisi saugi.

Bet jūs pati esate stipri moteris...

Va čia ir yra bėda. Esu stipri, galiu atlaikyti labai daug. Nors niekada nesiekiu užgožti šalia esančio žmogaus, dominuoti, dėl mano emocingumo, aktyvumo, matyt, taip išeina netyčia. Manau, kiekvienai moteriai, net pačiai stipriausiai, norėtųsi turėti tokį žmogų, šalia kurio pasijustum silpna, į kurio petį galėtum atsiremti...

Ar turite moteriškų silpnybių?

Esu paprasta moteris, kuri šeimininkauja virtuvėje, gamina. Tik, prisipažinsiu, labai nemėgstu plauti indų. Kai per radiją kartą išgirdau sakant: „Jei nemėgstate plauti nešvarių indų, plaukite švarius“, pirmoji mintis buvo, kad kalbama apie mane.

Man nesvarbu nei drabužiai, nei išvaizda. Gal skamba labai nemoteriškai, bet to nesureikšminu. Atviromis suknelėmis manęs gyvenime nepamatysi. Televizijoje tampu kitu žmogumi, nes to reikalauja darbas. Pasitikiu prodiuseriais, stilistais, kurie mane taip rengia. Tiesa, esu labai išlaidi. 

Viename interviu sakėte, kad esate linkusi į avantiūras...

Taip, esu spontaniška. Galiu staiga šokti į automobilį ir lėkti prie jūros, o kitą dieną susikrauti lagaminą ir išskristi į Indiją. Ypač tokia buvau anksčiau. Kartą darbe su kolega protestuodami nusiskutome plaukus. Plikai. Dėl teisybės galėdavau trenkti durimis ir išeiti. Atkakliai gindama savo įsitikinimus, esu praradusi ne vieną gerą darbą. Ir dėl to nesigailiu. Man patinka plaukti ne gyvenimo paviršiumi, o kapstyti giliau. Kiekvieną išbandymą priimu kaip Dievo dovaną. Išbandymas yra ne tik sunkumai, bet ir malonės, tarkim, populiarumas, sėkmė. Tau duodama ir žiūrima, kaip su visu tuo susidorosi – ar nepalūši, ar neišpuiksi. Į gyvenimą žiūriu filosofiškai. Dievas niekada neduoda daugiau išbandymų nei tu gali pakelti.

Esate ne tik stipri, bet ir drąsi...

Nežinau, ar tai galima pavadinti drąsa. Manau, svarbiausia – būti sąžiningam pačiam sau. Kad ir kas atsitiktų, nekamuos kaltės jausmas. Sąžiningai dirbu savo darbą, todėl labai nesikremtu, kai išgirstu sakant: „Tokia baisi, negraži, ką ji čia veikia“ ir pan. Žinau, ką ir kaip dirbu, todėl dabar tokių kalbų nesureikšminu, nes atradau vidinę ramybę.

Beprotiškai skubančiame pasaulyje?.. Kaip jums tai pavyko?

Domėjimasis Rytų filosofija. Manau, bet koks ieškojimo kelias geras, jei jis padeda rasti tą pusiausvyrą. Vieni kopia į kalnus, kiti sportuoja, treti tampa vegetarais... Gerai yra dirbti su savo valia, jeigu tai netampa fanatizmu, nes jis veda į kraštutinumus. Būna, žmonės grįžta iš Indijos neva atradę nušvitimo kelią, namus paverčia altoriumi – pernelyg viską sureikšmina. Taip kalbu iš patirties, nes pati esu perėjusi tą kelią.

?..

Ir aš buvau puolusi į fanatizmą, kraštutinumus. Ieškodama atsakymų į amžinus klausimus – kas aš ir kodėl čia esu, – pamažu išmokau rasti aukso viduriuką. Būtent meditacija mane išmokė to, ko ieškojau dar studijų laikais – būti čia ir dabar, atsiriboti nuo emocijų. Kiekvienas tai turi atrasti pats. Kartais norisi pamokyti, net riktelėti: kvaily, kaip tu gyveni! Tačiau, kol žmogus pats nepajus poreikio kažką keisti gyvenime, mokyk nemokęs. Kiekvienas pats sau esame mokytojas. Tik pats gali žinoti, kas tau labiausiai tinka. Man įstrigo mano diplominio spektaklio vieno herojaus žodžiai: „Niekada neklausk patarimo asmeniniam gyvenimui“. 

Kaip apibūdintumėte dabartinį gyvenimo etapą?

Yra laikas, kai ari, sėji ir pjauni. Dabar jaučiuosi pasiekusi tokį etapą, kai galiu džiaugtis užaugintais vaisiais – skinu prinokusius obuolius. Kai darai tai, kas tau patinka, gauni adrenalino, kuris užaugina sparnus.

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką