Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 balandžio 10d. 00:00

Indrė Stonkuvienė: aš nuoširdžiai nemėgstu visų grožio procedūrų

Indrė Stonkuvienė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Indrė Stonkuvienė
„Aš turiu super (ir dar padauginkit iš milijono kartų) pedantą vyrą, tad net mūsų vaikų geriausias žaidimas yra valytis. Namuose dažnai vyksta tikras karas – jeigu reikia šluotos vienam, būtinai reikia ir kitam. Mūsų šeimoje geriausia dovana yra šluostė, siurblys arba šluotelė“, – kvatojasi Indrė Stonkuvienė.

Apie tai, kaip suspėti tarp daugybės veiklų, auginti vaikus, kurstyti šeimos židinį, puoselėti namus ir tuo pat metu atrodyti puikiai – jaukus ir šiltas interviu su aktore ir internetinių video „Moterų pasaulyje“ kūrėja Indre Stonkuviene.

– Esate labai užimta moteris ir mama. Ar lieka laiko Jūsų svajonėms?

– Man atrodo, kad mano visa veikla ir yra mano svajonės. Mano pasirinktas gyvenimas, užimtumas, veiklos yra išsvajotos, ir senos, ir naujos, kurias imu ir pildau.

– Ar nepavargstate, kai visko tiek daug?

– Turbūt visi žmonės šiandien yra labai užsiėmę ir veiklūs, tai matom pagal kamščius gatvėse. Todėl aš dabar pradėjau kurti savo taisykles, kurių laikausi. Aišku, kartais nusižengiu, bet stengiuosi nesidraskyti, nesiplėšyti ir neeikvoti savo neatgaminamų nervų ląstelių bereikalingai, jeigu negaliu pakeisti kokio nors įvykio. Mano principas yra toks – padarau viską, kas yra mano rankose, tada paleidžiu tą situaciją ir viskas. Ir toliau gyvenu.

– Kaip atsipalaiduojate, kokie jūsų pomėgiai ar atsipalaidavimas?

– Pats „fainiausias“ ir pilniausias atsipalaidavimas yra tada, kai visi darbai yra užbaigti ir visi esame kartu namuose. Pasidarome vakarienę, sugulam į lovą ir tiesiog būnam kartu. Cecilija su Pranciškumi mums veda „Teleloto“ laidą, nes jie dabar yra abu šio žaidimo vedėjai. Ir tiesiog kartu žaidžiame, filmuojamės, mėgaujamės laiku kartu.

– Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų svajonės? Kokią įtaką tam padarė vaikų gimimas?

– Cecilijos gimimas kardinaliai pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį jau nuo pat pirmos minutės. Ji buvo mano visas pasaulis. Kai susitvarkydavau, o ji miegodavo, tiesiog sėdėdavau ir žiūrėdavau į ją. Aš net naktimis nemiegodavau. Manau, visos mamos miega šuns miegu, nes jei tik vaikas sukniurksi, iš karto šoki pažiūrėti, kas yra. Bet atsiradus Pranciškui buvo jau kitaip. Aš pastojau, kai Cecilijai buvo metai ir 5 mėnesiai. Jau buvau gavusi darbo pasiūlymų ir buvau pradėjusi galvoti grįžti į veiklas. Bet sužinojusi, kad vėl laukiuosi, supratau, kad reikia viską atidėti ir tada ėmiau kurti visokias strategijas, verslo idėjas. Pranciškui tebuvo 2 savaitės, kai pradėjau dirbti ir be jokių auklių apsiėjau iki metų trijų mėnesių.

– Vaiko gimimas moters pasaulį apverčia aukštyn kojomis. Kaip tai buvo Jums?

– Aišku apverčia! Juk realiai tu nebesidėlioji pagal kažką, o viską dėlioji pagal vaiko gyvenimo grafiką. Kada vaikas miega, važiuoju į susitikimą, pietų metu sėdžiu susitikimuose, maitinu Pranciškų, keičiu jam sauskelnes. Tiesiog gyvenu tą mamišką ir vaikišką gyvenimą, tik dar plius ir dirbu. Nėra čia ko apgaudinėti, kad tai sudėtinga, nes jeigu vaikas serga, tai tu nieko nepadarysi. Arba jam pučia pilvuką, dygsta dantys ir yra milijonas kitų priežasčių verkti ir zirsti, ir tu turi jį sūpuoti. O kartais vaikas tiesiog pavargsta nuo žmonių, skirtingų aplinkų ir nori tiesiog tik mamos. Bet tai dar labai priklauso ir nuo to, kaip tu pati jautiesi. Su Cecilija aš turbūt buvau dirglesnė, niekur neidavau, nes kaip gi čia mamos su mažais lėliukais gali eiti į prekybos centrą – ten tiek daug mikrobų ir bakterijų. O Pranciškus jau augo prekybos centre.

Manau, kad vaiko auginimas labai priklauso nuo moters amžiaus, jos pasiruošimo motinystei, nuo jos būdo ir asmenybės. Nes iš tikrųjų labai skiriasi ir pats požiūris auginant pirmą ir antrą vaiką. Su Cecilija aš kartais jausdavausi tokia auka, vargšelė, nes gi turiu eiti maitinti, nusitraukinėti pieną, o visi penktadienį jau ūžia feisbuke, kad savaitgalis. O man nėra jokio skirtumo – penktadienis, šeštadienis ar trečiadienis...

Su Pranciškumi mano požiūris buvo jau visai kitoks. Galvojau, na gerai, jūs „tūsinkitės“, bet jūsų tas pats laukia, o kažkada aš varysiu, šaukdama: „Jee... penktadienis“. Ir turbūt atsirado dar kitas motiniškas pojūtis, nes pradėjau kitaip viską vertinti – juk tai gali būti mano paskutinis nėštumas, paskutinis gimdymas, paskutinis maitinimas krūtimi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Indrė Stonkuvienė su vaikais, Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, Anžela Adamovič
Luko Balandžio / 15min nuotr./Indrė Stonkuvienė su vaikais, Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, Anžela Adamovič

– Kalbant apie buitį, kas daugiausiai užima laiko jūsų gyvenime, ko galbūt norėtumėte išvengti? Vienos moterys bėgioja su šluostyte, nes joms patinka, kitoms tai yra pragaras. Kaip yra jums?

– Matot, aš turiu vyrą super (ir dar padauginkit iš milijono kartų) pedantą, tad net mūsų vaikų geriausias žaidimas yra valytis. Mes pešamės dėl siurblių. Tai aš labai džiaugiuosi, kad jau turiu antrą, nes namuose vyksta tikras karas – jeigu reikia šluotos vienam, būtinai reikia ir kitam. Mūsų šeimoje geriausia dovana yra šluostė, siurblys arba šluotelė. Bet viskas turi būti vienoda, nes mes visi vienu metu siurbliuojame. Tai šiandien, ačiū Dievui, mes turime tris šluotas ir tris siurblius, kurie yra labai patogūs, nes mažiukai ir įsimontuoja į sieną.

Aišku, kai Manto nebūna namuose, mes turim savo taisykles – susiverčiam, susiverčiam viską, o tada tvarkomės, tvarkomės, tvarkomės... Manau, kad gal visur yra daugiau ar mažiau panašiai. Mūsų namuose yra nerašyta taisyklė, kad žaislai turi būti žaidimų kambaryje, ne svetainėje, bet aišku, kad būna visko. Užtenka netikėtai bent 10 minučių nusisukti arba būna koks darbo pokalbis, kalbi telefonu, atsisuki – jau visi žaislai svetainėje... Tada ką darome? Viską nešame atgal. Taip ir gyvename.

– Labai gerai, kad jūsų su vyru požiūriai į tvarką sutampa. Ar jūs buvote pedantė, ar teko prisitaikyti?

– Na, aš bandau prisitaikyti. Nors nesu labai nevala. Kai gimė Cecilija, aš nieko neveikdavau, tik plaudavau ir lygindavau. Ir draugės paskambinusios juokdavosi – „net gali nesakyti, ką darai, žinom – lygini“. Bet dabar galvoju, kad mes pačios moterys taip užsileidžiam. Juk kam plauti indus, jeigu yra indaplovė? Kam džiaustyti drabužius, jeigu yra džiovyklė? Yra tam tikri pagalbininkai namuose, kurie tau tiesiog padeda. Kad ir tas pats siurblys. Jis visą laiką stovi mūsų virtuvėje arba svetainėje. Dabar, ačiū Dievui, turime du, tai vienas tikrai bus virtuvėje, o kitas svetainėje. Nes čia pat tu visą laiką gali palaikyti tą tvarką. Juk pagal ką aš žinau, kur keliauja Pranciškus? Pagal trupinius.

– Kokios tvarkymosi tradicijos buvo jūsų tėvų šeimoje? Ar tvarkydavosi visa šeima? Ar tai būdavo šeštadienis?

– Mes turėdavome tvarkymosi dieną, dažniausiai šeštadienį, o jeigu būdavo svečių, tai penktadienį, nes nereikėdavo ruošti namų darbų. Ir tada dar sekmadienį visi siurbliuodavom, valydavom dulkes, keisdavom patalynę. Mes su sese tvarkydavomės, o tėvelis, pamenu, turėdavo pareigą išnešti šiukšles, valyti batus ir darydavo sekmadieniais šaltibarščius.

– Kaip su laiku sau ir buitimi tvarkydavosi jūsų mama? Ar rasdavo laiko pasilepinti?

– Mano mamytė yra mistiška moteris ir aš tikrai nemeluoju. Visi, kas pažįsta mano mamytę, gali pasakyti, kad ji visiškai atspindi tikrąją Mamytę, Mamišką Mamytę. Ir į tą sąvoką telpa viskas. Tas tikrasis šeimos židinio kurstymas ir šeimos santykių palaikymas, nes mes iki šiol geriau einame ne į kažkokį renginį ar vakarėlį, o visi norime grįžti namo, nes jie yra visada jaukūs. Ir mano mamytė visada tokia buvo – kai grįždavau iš mokyklos, visada laukdavo šilti pietūs, tvarkingi namai...

O kalbant apie jos atitrūkimą, pasilepinimą, tai tik dabar, kai pati suaugau, pradėjau mokyti savo tėvelius, kad skirtų sau dėmesio, keliautų, atostogautų. Tai jie, ačiū Dievui, jau pradėjo keliauti, eiti į teatrą, kiną. Vakar štai mamytę pasikviečiau į vieną filmą, o tėvelį vakare – į kitą. Kartais kartu pasivaikštom po parduotuves, išgeriam kavos. Manau, kad ji tada jaučiasi laiminga, pilnavertė moteris, kai visiems mūsų šeimos nariams yra gerai. Ji visada investuoja visą save, kad mes visi būtume laimingi.

– O koks yra jūsų maloniausias trumpas pabėgimas nuo rūpesčių? Nedidelis malonumas, kuris pakrauna energija? Įlįsti į vonią, nueiti į SPA ar su knyga pabūti vienumoje...

– Aš nuoširdžiai labai nemėgstu visų grožio procedūrų. Man yra katorga vieną valandą išsėdėti vienoje vietoje. O Jėzau, o Jėzau! Ir mane dar graužia sąžinė, jeigu aš guliu išsivertusi, mane masažuoja, o visi kiti dirba. O pasikraunu aš tada, kai matau sėkmingą savo veiklos rezultatą. Tarkime, sukuriu kažkokį video, jį paleidžiu, jis kažkam patinka, gaunu atgalinį ryšį ir tai turbūt mane pripildo.

– Pasvajokime: jeigu galėtumėte, kokį stebuklingą prietaisą norėtumėt turėti savo namuose? Tokį, kuris atliktų patį nemaloniausią darbą...

– Tai būtų robotas, kokia nors Chose Luandra Maria Verdario, kuri visą laiką būtų ir gyventų pas mus. Ji darytų ir valgyti, ir plautų, ir lygintų, viską darytų! Dar šiek tiek ir su vaikais pažaistų. Tai būtų stebuklingas robotukas!

– O jūs tuo metu ką veiktumėt?

– Aš tuo metu kurčiau, daryčiau ką noriu, būčiau laiminga, turėčiau dar daugiau veiklų! Galėčiau daugiau dėmesio skirti patiems vaikams, nes ta buitis tikrai užima daug laiko. Ir kartais pasvarstai, ar čia geriau išsiplauti grindis, nors, aišku, jas išsiplauni, ar geriau paskaityti knygą su vaikais. Ir tą aukso viduriuką kažkaip reikia išlaikyti. Ir, pavyzdžiui, jei žinai, kad dar valandą negrįžta super super super pedantas vyras, tai tada paskaitai knygą ir puoli plauti grindis. O jeigu žinai, kad jis negrįš dar dvi valandas, tai sėdi ir skaitai dvi knygas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:57
07:19
00:29

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką