Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 9d. 18:51

Iš naujo save atradęs E.Bechteris – apie iširusią santuoką, tėvystę, drąsą įsimylėti ir kino mokyklą

Edgaras Bechteris Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Edgaras Bechteris
Permainingus metus išgyvenęs aktorius, atlikėjas Edgaras Bechteris (32) šiandien vėl džiaugiasi sėkme – jo įkurta aktorių mokykla įgauna pagreitį, o muzikos grupė jau spėjo sulaukti pasisekimo. Tačiau šiame kelyje aktorius susidūrė ir su ne viena kliūtimi, kuri, kaip pats sako, jį šiandien padarė daug stipresniu. Todėl pastaruoju metu retai dalijęs interviu, dabar Edgaras drąsiai kalba apie jau ne pirmus metus skaičiuojančią kino mokyklą, nutrūkusios santuokos pamokas, meilę sau ir dukrai bei laisvę pagaliau daryti tai, kas pačiam patinka.

Nusikelkime į praeitų metų pavasarį, kai aktorius užgriuvo nelengvi laikai – neturėdami nuolatinio darbo, vieni sėdėjo ir laukė, kiti bandė užsiimti papildomomis veiklomis. Visgi Edgarui Bechteriui karantino metu čia kiek pasisekė, nes ir prieš tai jo gyvenimo stabilumą palaikė įkurta kino mokykla, kurioje savo gebėjimus jis perteikia naujai iškeptiems aktoriams. Ši veikla Edgarui padėjo atrasti ir dar vieną pašaukimą – mokytojavimą.

Negana to, įsivažiavus mokyklos veiklai pasikeitė E.Bechterio požiūris į savo, kaip aktoriaus, darbą – jis ėmė labiau atsirinkėti vaidmenis, pasilikdamas tuos, kurie jam atrodė kokybiškesni ir verti daugiau dėmesio. Pasirodo, anksčiau Edgaras sutikdavo su visais vaidmenimis, kokius jam pasiūlydavo, nes nesistengdamas filtruoti, kas gerai, o kas ne. Galiausiai šiandien jis džiaugiasi, kad su šia praktika gali atsisveikinti, juo labiau, kad dabar turi ne tik sėkmingai veikiančią aktorių mokyklą, bet ir sparčiai populiarėjančią muzikos grupę „Hypocrite“, su kuria ateityje tikisi pasirodyti net „Žalgirio“ arenoje.

O kas dar slepiasi šalia šių veiklų? Ogi meilė. Jos aktoriaus gyvenime netrūksta. Ir ne, tai nebūtinai meilė antrai pusei. Tai meilė darbui, šeimai, dukrai, naujiems gyvenimo pasirinkimams. Prieš kelis mėnesius oficialiai išsiskyręs su žmona, Edgaras ne iškart buvo linkęs pasakoti, kas nutiko. Nuo pernelyg atvirų komentarų, gerbdamas savo vaiko mamą, su kuria po skyrybų išliko draugais, susilaiko ir dabar, bet jau gali lengviau kalbėti apie gyvenimo pamokas, kurias išmoko. Apie jas ir dar daugiau 15min interviu papasakojo pats E.Bechteris.

– Edgarai, tai kaip dabar gyvenate? Po truputį laisvėja karantinas, tad gal ir jums daugiau darbų jau atsiranda?

– Iš esmės per karantiną irgi buvo darbų, tik, aišku, netiesiogiai, o nuotoliniu būdu. Pagrindinė mano koncentracija yra kino mokykla „Actors Gym“, kurią įkūriau prieš dvejus metus. Anksčiau dirbome gyvai, bet dabar perėjome į internetą. Žinoma, žmonių skaičius sumažėjo, nes ne visi pasiruošę dirbti online ar finansinė padėtis pakito. Tačiau, manau, su laiku atsistatysime. Taip pat galėjau daugiau dirbti su muzikos grupe. Parašiau dainą, kūrėme vaizdo klipo scenarijų, kurį dabar bandome įgyvendinti.

– Nežinomybė, nerimas dėl ateities per karantiną buvo dažno žmogaus palydovai. Su kokiais jausmais susidūrėte jūs?

– Nebuvo laiko depresijai. Tiesa, prasidėjus pirmam karantinui, galvojome, ką daryti, ir pirma mintis buvo – tai gal viską kol kas atšaukiame. Tada neįsivaizdavau, kaip vaidybos mokyklą perkelti į internetą. Bet toptelėjo, kad visi telefonuose, kompiuteriuose turi kameras, o per „Skype“ galėčiau matyti žmonių stambius planus, kurti dialogus, įtikinamas vaidybines scenas. Todėl kai kurie mokiniai liko, kai kurie atkrito.

Tokios situacijos, jei joms nepasiduodi, lavina tavo kūrybingumą. Taip ir pažiūrėjau į karantiną. Todėl gal jis mane ir padarė stipresniu.

Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris
Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris

– Tik neseniai pradėjote dažniau kalbėti apie savo kino mokyklą. Kaip gimė sumanymas būti mokytoju? Pastaruoju metu, beje, vaidybos moko vis daugiau žinomų aktorių.

– Nesu kalbėjęs, nes gal tai nebuvo smarkiai viešinama. Manau, mokykla tik dabar įgauna pagreitį.

O kaip kilo idėja? Atsirado toks vaikiškas pyktis industrijai, kad nėra kokybės, vaidyba neįtikina, į viską žiūrima pro pirštus. Pagalvojau – užteks man kalbėti, padarysiu savo ir parodysiu, kas yra gerai. Tada dar negalvojau, kad man kas nors pasiseks. Buvo kaip tik baisu peržengti savo ego, nes paskelbęs apie savo kursus pasakiau, kad tai nebus teatro būrelis, kad tai bus vieta, kuri taps tramplinu geriausiems iš geriausių patekti į filmavimus.

Prieš šio sumanymo gimimą dar norėjau stoti į režisūrą, tęsti studijas, bet mano buvusi žmona pradėjo lauktis, ir aš supratau, kad mokytis toliau nebegalėsiu.

O kitas dalykas – stabilumas, kurio labai reikia, kai esi aktorius. Turėdamas tokią profesiją dažnai gyveni nuo vaidmens iki vaidmens. Nežinai, ar bus darbo. Todėl norą tapti režisieriumi perteikiau kitu būdu. Prieš penkerius metus įsisavinau JAV kino vaidybos metodą, kurį galiu suteikti ir kitiems žmonėms.

Galvojau, kad jiems režisuosiu scenas, mokysiu vaidybos, parodysiu, kaip dirbti su profesionalais. Didesniu iššūkiu tapo tik tai, kad žmonėms viską reikia išmokti nuo nulio. Tai ir buvo mano režisūrinis iššūkis, bet aš jo neišsigandau – tokiu būdu galiu žmonėms suteikti žinias, užsidirbti iš to, tuo pat metu pats mokytis. Todėl ir pabandžiau.

– Smalsu, kaip atrodo jūsų pamokos? Ką jų metu darote?

– Pirmi pusę metų buvo ieškojimų ir bandymų – žiūrėjome, kaip geriau viską sustyguoti. Taip atsirado pirmoji pakopa, kuri trunka penkis mėnesius. Tada galvojau, na, viskas, o ką toliau daryti – rinkti naują grupę? Ir visi iki vieno mokiniai, baigę pirmą pakopą, klausė, kas toliau laukia. Tada sugalvojau antrą pakopą, iš kurios ir kilo „Actors Gym“ pavadinimas.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus talentingas, tačiau turi skirtingus kompleksus, kurie trukdo atsiskleisti jų talentui. Todėl, mano nuomone, kūryba yra raumuo. Aktoriams tai susiję su sporto sale. Tad viskas susidėliojo taip, kad pirma pakopa – salė, o antra, į kurią patenka geriausi, norintys dar labiau tobulėti, – filmavimai. Galiausiai su trečia pakopa gimė agentūros puslapio idėja. Būtent į ją pateks geriausi mokiniai.

Į mus jau dabar kreipiasi „Editos kastingas“, kitos panašios įmonės, ieškančios aktorių.

Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris
Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris

– Įdomu ir tai, kad pasirinkote mokyti būtent kino vaidybos. Kodėl teatrą palikote nuošalyje?

– Kad dirbtum teatre, reikia turėti aukštosios mokyklos diplomą. Kine vadovaujamasi visiškai laisvesne struktūra. Yra nemažai aktorių, kurie nebaigė mokslų, bet tapo puikiomis pasaulio žvaigždėmis. Tokių mokyklų, kurią įkūriau pats, užsienyje yra kur kas daugiau. Tiesiog žmonės vaikšto į kursus, turi kitas profesijas, lavina įgūdžius, eina į kastingus ir gauna vaidmenis. Pas mus viskas kitaip.

– Matosi, kad esate visiškai atsidavęs ne tik savo veiklai, bet ir patiems mokiniams. Ar daug žmonių kreipiasi?

– Prieš karantiną per savaitę praleisdavau apie 100 žmonių. Dabar šis skaičius sumažėjo iki 40 proc. Jei nebūtų karantino, manau, kad būtume dar labiau išsiplėtę, bet situacija sustabdė visus reikalus. Ir dabar mums dirba tik du mokytojai, po truputį bandau priimti kitus narius, žmones, kurie galėtų dirbti, nes jau pats sunkiai viską aprėpiu. Planavome atidaryti ir filialus Kaune, Klaipėdoje, Gargžduose ir Alytuje, nes žmonės iš šių miestų pas mus važiuoja į Vilnių. Tačiau ta idėja apie plėtimąsi kol kas nukeliama.

– Paminėjote, kad kol kas naujus narius mokote vienas. Ar tai jums ne per sudėtinga užduotis?

– Pastebėjau, kad iš pradžių buvo sunku. Kai tik pradėjau, kiekvienai pamokai ruošdavausi savaitę. Bet užlipus ant scenos, pradėjus kalbėti su žmonėmis, prisiimti mokytojo vaidmenį, pajutau, kad tai mano pašaukimas. Man mokyti labai patinka ir nesitikėjau, kad tai tarsi taps mano dalimi. Sunku paaiškinti, bet mokymų metu 95 proc. žmonių atsiskleidžia. Tas yra gerai, nes jie lieka, demonstruoja gerus rezultatus. Matyt, tai parodo, kad esu geras mokytojas.

– Kalbant apie finansinę situacijos pusę, ypač teatre daugiau vaidinantys aktoriai papuolė į išties sudėtingą padėtį. O kaip jūs? Ar mokykla padėjo išgyventi?

Visiškai taip. Ir ne tik karantino metu mokykla man padėjo finansiškai išsilaikyti, nes net geriausiais laikais mano gyvenimo nebūdavo didelio stabilumo. Net kai atlieki pagrindinį vaidmenį seriale, užsienyje dirbantys kolegos vis tiek gauna didesnę algą. Pas mus to užtenka tik tuo laikotarpiu, kai filmuojiesi, o pasibaigus projektui, lauki vidutiniškai pusmetį. Kaip aš anksčiau sakiau, tai tu karalius ir vergas, nes atlyginimai nuolat šokinėja.

Man mokykla padėjo negalvoti apie šiuos dalykus ir tiesiog ramiai kurti. Kurti tai, kas yra mano, neieškant iš to didelio pelno. Smagu, kad dabar galiu atsisakyti projektų, į kuriuos eidavau tik tam, kad užsidirbčiau, nepaisydamas, jog gal jie nekokybiški. O šiandien viskas pasikeitę, nes vaidinti einu ten, kur man patinka. Įsivažiavus mokyklai, atsisakiau pasiūlymų vaidinti gal kokiose šešiose reklamose. Visgi to anksčiau nebūčiau galėjęs sau leisti. Imčiau viską.

Daugiau E.Bechterio nuotraukų – galerijoje:

– O kaip jūsų muzikinė veikla? Ką tik paskelbėte, kad su grupe pradėjote filmuoti debiutinį klipą.

– Prie muzikos grįžau prieš metus ir labai dėl to džiaugiuosi.

Iš tikrųjų su muzikos pasauliu susipažinau būdamas 14-os metų. Labai susižavėjau hiphopo kultūra. Su draugais iki 22 metų turėjome grupę ir netgi, jei neklystu, 2007 metais buvome nominuoti kaip viena geriausių Lietuvos grupių MTV hiphopo apdovanojimuose.

Paskui įstojau į vaidybą, tai dalis grupės narių išvažiavo mokytis į užsienį, dėl to teko pristabdyti veiklą. Be to, muzika, kurią mes kūrėme, tapo nemadinga ir nereikalinga. Pasikeitė karta, tai pasikeitė ir hiphopas. Pajutome, kad viskas baigta.

10 metų vaidyboje nuolat jaučiau, kaip kažkas mane graužia, kad norisi grįžti prie muzikos, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Nežinojau, ką aš savo muzika norėčiau pasakyti žmonėms, nes kai tu jaunas, pas tave pilna jaunatviško maksimalizmo, tada negalvoji, kad tu turi duoti. Tik paskui, kai pateiki savo kūrybą, pradedi mąstyti – o ką aš nešiu žmonėms? Iki 30-ies taip galvojau, o būdamas 31-erių įkūriau naują grupę „Hypocrite“ su kolega Dmitrijumi.

– Kodėl toks grupės pavadinimas?

– Senovės Graikijoje hipokritu buvo vadinamas aktorius-choristas, kuris dainuodavo ditirambus dievui Dionizui. Aš irgi esu aktorius, o kitas grupės narys Dmitrij Kudrin – operos atlikėjas, taigi kartu mes esame hipokritas. Tai atradau su laiku, nes iš pradžių mintis kilo dėl buvusios žmonos.

Ji mane dažnai taip vadindavo, nes padarydavau vieną, o paskui – visai kitą. Kas susiję su kūryba, tai aš garsiai kalbu, ką mąstau, ir daug ko neįgyvendinu, suprantu, kad tam dar neatėjo laikas. Todėl žmona ir stebėdavosi – vakar sakei, kad darysi, o dabar sakai, kad viskas keičiasi.

Aišku, iš pradžių įsižeisdavau, bet paskui pagalvojau, koks tai nuostabus pavadinimas. Todėl grupė taip ir gimė. O dabar niekas manęs taip nevadina, nes pats taip pasivadinau. Panašu, kad saviironija yra gerai.

– Kas jūs įkvepia kurti? Asmeniniai išgyvenimai?

– Tai labai sudurtinis reikalas, jame daug niuansų. Turbūt – ir išgyvenimai, patirtis, praeitis, ir fantazija. Kūrybai įkvepia pasaulis, aplinka, kuri mane supa, žmonės, kuriuos sutinku, muzika, kurią girdžiu.

Aš nesu mažas vaikas, negaliu daugiau laukti, tai dažnai atsisėdu neturėdamas įkvėpimo. Yra grafikai, todėl negali per metus išleisti tik vieną dainą, tai yra nesąmonė. Taip nieko nepasieksi, nebūsi išgirstas. Noriu ne sau kurti, o kad žmonėms patiktų. Todėl atsisėdu prie stalo, įsijungiu muziką ir kartais ieškau motyvų gerą mėnesį, kol ateina įkvėpimas. Po mėnesio jam atėjus, pradeda gimti daina. Tarsi tu pats paimi įkvėpimą sau už gerklės ir pritrauki: „Ateik čia. Tu man reikalingas.“

Aktoriaus kūrybos galite pasiklausyti čia:

VIDEO: Hypocrite - Paprasta daina (PREMJERA, 2020)

– Atsiradus tokiems įkvėpimams jau išleidote ir kelis kūrinius, kurie sulaukė kelių šimtų tūkstančių peržiūrų ir daug pagyrimų. Kuriuo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?

– „Paprasta daina“ tas kūrinys, kuriuo labai didžiuojuosi. Taip pat labai patinka paskutinis kūrinys, kuriam dabar ruošiame klipą. Net nesitikėjau, kad pirmas vaizdo klipas bus toks. Man labai pasisekė su komanda. Dirba profesionalūs žmonės, o ir scenarijus geras išėjo.

Kai jį su režisieriumi parašėme, pagalvojau, kad be finansavimo niekaip nepavyks, nes tikrai peržengėme savo ribą. Drąsiai pasvajojome, o susitikus su operatoriumi, jis pajuokavo, kad reikia mažiausiai pusės milijono eurų. Mes pasijuokėme, bet pradėjome ieškoti rėmėjų. Žinoma, sumą smarkiai apkarpėme. Mums labai pasisekė – sutiko padėti įmonė „Estoty“. Susisiekus su jais, jiems labai patiko klipo idėja, tad sutiko mus finansuoti, o jau gegužės pabaigoje, tikimės, parodysime galutinį rezultatą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Scenos mokyklą įkūręs Mantas Jankavičius – apie talentų autentikos trūkumą ir mūzas, vedančias link dugno

TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorės Jovitos Balčiūnaitės gyvenimo teatras: kas pakeitė vaidybą ir ką ji veikė slaugos namuose

– Muzika, aktorystės pamokos – regis, pastarieji metai, nepaisant karantino, jums buvo visa neblogi. Išskyrus asmeninį gyvenimą, kuriame įvyko skaudus lūžis.

Karantinas poras paveikė skirtingai – vienas dar labiau suartino, o kitas gal net išskyrė. Prie jūsų skyrybų irgi prisidėjo karantinas, o gal viskas brendo jau seniau?

– Man atrodo, kad karantinas mūsų santykių nepaveikė. Sunku pasakyti, kas paveikė. Matote, aš esu pasaulio žmogus. Su manimi nėra labai lengva. Ir šeimoje reikia būti, ir karjerą tuo pačiu vystyti, tad žmogui, kuris grynai linkęs į šeimą, su manimi sunku.

Todėl iš esmės nuo pat pradžių buvo aišku, link ko mes judame. Tačiau vienas kitam tikrai nieko blogo nepadarėme. Tiesiog supratome, kad mes kartu nelaimingi, kad namie tvyro įtampa.

– Sprendimą skirtis priėmėte žaibiškai ar dar bandėte sulipdyti santykius?

– Tiesiog nebenorėjome su tuo kariauti, taikstytis. Nebuvo taip, kad išėjau aš ar ji. Mes kartu susėdome, vienas kitam pasakėme, kad viskas, užteks. O dabar labai gražiai bendraujame. Santykiai puikūs. Kai bandėme vienas kitą savintis, nužudėme kažką švento tarp mūsų.

Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris
Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris

– Kaip išgyvenote šį įvykį?

– Žinoma, meluočiau, jei pasakyčiau, kad man buvo viskas gerai. Tai vis tiek yra labai didelis pokytis. Tu staiga lieki vienas ir tau reikia iš naujo mokytis gyventi.

Bet ar po skyrybų pasijutau geriau? Taip. Geriau nei santuokoje. Mano gėlė pradėjo žydėti. O sprendžiant iš žmonos gėlės – jos irgi pradėjo žydėti. Atrodo, ji dabar laimingesnė nei buvo su manimi. Mes abu dabar laimingesni, nei buvome kartu.

– Vis dėlto esate minėjęs, kad į žlugusias santykius žiūrite kaip į pamokas, stengiatės įžvelgti ir teigiamų pusių. Už ką esate dėkingas žmonai?

– Labiausiai esu dėkingas už naują gyvybę, kurią ji man padovanojo. Už dukrą, nes tai – besąlygiška meilė. Pajutau, ką reiškia stipriai mylėti.

Žinoma, dėkoju jai ir už tai, kad sustygavo mano gyvenimą. Dėka jos tapau stipresnis ir išsiugdžiau savyje atsakomybę, įgavau drąsos paimti gyvenimą į savo rankas, o nelaukti, kad tau kažkas nukris iš dangaus. Tiesiog imti ir pasiimti. Kai įdedi pastangų, gyvenimas tampa geresnis. Buvusi žmona manyje pasėjo pradą – už tai jai visą gyvenimą būsiu dėkingas.

– Kad ir kaip viskas pasibaigė, santuoka jums, kaip pats sakėte, padovanojo dukrą. Tad kaip sekasi būti tėčiu? Ar dažnai matotės su dukra?

– Dukrą kol kas matau tik du kartus per savaitę. Anksčiau, kai gyvenome kartu su buvusia žmona, viską darėme pagal šiuolaikinį modelį – pusę dienos su vaiku aš, o kitą pusę ji. Ir taip kiekvieną dieną. Lygiaverčiai auginome dukrą, nes abu būdavome namie. Aišku, tai nebuvo lengvas režimas, bet dėl jo jaučiau pilnatvę, atrodė, tiek daug laiko su vaiku praleidau, ir kaip tik visko daugiau padarydavau. Supratau, kad kuo mažiau laiko turi, tuo daugiau padarai.

O dabar, kai likau vienas, aš nebežinau, ką daryti su tuo laiku. Išmokau iš naujo suplanuoti savo gyvenimą. Šeima mane kaip vyrą sustygavo, užaugino, ir dabar šiek tiek pajutau, kad paėjau žingsnelį atgal. Būna liūdnų akimirkų, kai dukra padaro savo pirmus kartus be manęs, dažniausiai tai pamato žmona.

Dabar nesijaučiu tėvu, tas labai liūdina. Tarsi koks klounas būčiau, kurį pakviečia palinksminti, o visas krūvis – ant mano buvusios žmonos. Bet mes patys taip pasirinkome, nes dukrai iš pradžių reikia daugiau būti su vienu tėvu. Tiesiog taip geriau psichologiškai. O aš dabar daugiau dirbu, neturiu sąlygų to daryti iš namų, tiesiog fiziškai neišeina gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau.

Bet laukiu, kada dukra galės būti mano darbe. Tada supras, kas vyksta aplinkui. Turėsime lygesnį laiką, ir, manau, savaitę praleis pas mane, savaitę pas Modestą. Tačiau taip bus tik tada, kai jai sueis bent penkeri metai.

– O kaip su dukra praleidžiate tas dvi dienas?

– Iš tikrųjų visaip. Tik į lauką negalime išeiti, nes šalta, jai dar anksti tokiu metu. Stengiuosi pakviesti draugų, kurie turi vaikų, kad ji pabendrautų su savo bendraamžiais. Tuomet žaidžiame žaidimus, mokau ją, stengiuosi su ja kalbėti rusiškai, savo antrąja kalba, kad ji mokėtų dvi kalbas iš karto – lietuvių ir rusų. Anglų ir taip išmoks, nes visus filmukus žiūri angliškai. Mokomės spalvas, žodžius. Žaidžiam, šokam. Tiesą pasakius, ji vadovauja mano toms dviems dienoms, o ne aš jai. Aš negaliu jai vadovauti. Žinoma, yra drausmė, mes drausminame, bet ji pati pasirenka, ką daryti.

Norime, kad su laiku ji mokytųsi muzikos. Planuoju nupirkti sintezatorių, kad galėtume pradėti groti. Jei nuo dabar pradėsime, tai ji iki septynerių metų gali tapti geniali – vaikai tiesiog viską greitai priima. Norėtųsi, kad ji turėtų muzikinį išsilavinimą, o vėliau pasirinks, ką pati norės.

Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris
Asmeninio albumo nuotr./Edgaras Bechteris

– Grįžtant prie santykių temos, ar po skyrybų nepraradote tikėjimo meile? Kaip manote, kiek laiko turės praeiti, kol vėl į širdį galėsite įsileisti naujus jausmus?

– Nepraradau, bet taip pat nežinau, ar aš tikiu pasakų meile. Gal tikėjau, kai buvau jaunesnis, kai maniau, kad įmanoma praleisti visą gyvenimą kartu.

Tačiau dabar galvoju, kad per gyvenimą galima mylėti daug žmonių. Niekas niekam nepriklauso, kiekvienas yra atskiras individas su savo pasauliu. Didžiausia meilė yra stebėti kitą žmogų, juo žavėti tokiu, koks jis yra, nebandyti jo pakeisti, atimti pasaulio, savinti. Jei jo taip vadinama gėlė norės, kad prie jos sėdėtum, tai ji tau duos aromatą, savo jėga. Gali žmogų mylėti, žavėti, bet nereikia jo uždaryti tarp keturių sienų.

Be to, manau, kad skirto žmogaus iš viso nėra. Tai daugiau visatos energijos požiūris, budizmas, kai visi žmonės – kaip vienas. Aš link to ir einu. Žinoma, nesakau, kad tai lengvai įgyvendinama.

– Labai svajingai kalbate apie meilę. Ar dažnai jus aplanko jausmai?

– Aplanko. Šiaip aš dažnai įsimyliu, bet tas mano įsimylėjimas nebūtinai veda į kokius nors santykius, gal net tas žmogus to nežino. Tiesiog šis jausmas man yra įkvėpimas. Pavyzdžiui, dažnai žmoguje galiu įsimylėti talentą.

O dabar, kai likau vienas, leidžiu mėgautis šiuo jausmu. Visgi prisirišti kol kas nenoriu. Noriu atsistatyti, pabūti vienas, o ateityje žiūrėsime, kaip bus. Manau, kad tai automatiškai įvyksta.

– Ar buvote kada nors labai stipriai įsimylėjęs?

– Taip buvo su viena aktore. Tada buvau trečiakursis, o ji – antrakursė. Aš ją labai įsimylėjau. Ji iš pradžių irgi, bet paskui aš ją tiesiog meile tiesiog „pasmaugiau“. Anksčiau visą save atiduodavau kitam žmogui. Buvau romantiškas, bet dar vaikas. Moteris vis tiek greičiau bręsta. Tai aš jai pradėjau siūlyti kartu apsigyventi, o pinigų tada iš viso nebuvo, tiesiog neprotingais gestais svaidžiausi. Dėl to mes nustojome susitikinėti.

Pamenu, labai skaudžiai tai išgyvenau. Kelerius metus nešiojausi savyje skausmą po mūsų santykių. Tada tiesiog persistengiau.

– Su aktoriumi po vienu stogu turėtų būti nelengva, jo gyvenimo būdas sudėtingas – repeticijos, gastrolės, darbo metu bučiniai su kolegomis, tad sakoma, kad menininką geriausiai galėtų suprasti tik kitas menininkas. Gal šalia savęs tokį žmogų ir įsivaizduotumėte?

– Kažkada man vienas aktorius sakė, kad su menininkais iš esmės tas pats – vis tiek pavydas.

Bet taip, norėčiau menininko. Žmogaus iš savo srities.

– Pakalbėjome apie praeitį, dabartį, o sakykite, kokie jūsų ateities planai? Ar daug jų turite?

– Žinoma. Dabar plėtoju kino mokyklą, bandau jos nepaleisti. Tas pats ir su muzikos grupe. Iš esmės visi mano ateities planai yra tai, ką šiuo metu darau. Norėčiau pasiekti lygį, kai savo koncertą galėsiu surengti „Žalgirio“ arenoje. Aišku, čia vėlgi priklauso nuo dabartinės situacijos aplinkybių. Bet norisi padaryti žmonėms tūsą, norime būti festivalių grupė, į kurios pasirodymus ateitų žmonės, o mes jiems išneštume galvas. Norisi judėjimo, ne tik muzikos.

Taip pat norėčiau grįžti į vaidybą, nes dvejus metus jaučiuosi iš jos išėjęs. Gal net pasaulinę rinką norėčiau išbandyti.

Tad planai tokie. Labai daug kas nesikeičia, bet reikia dar tobulėti, tęsti tai, kas pradėta.

– Ne viskas nesikeičia, juk net plaukus persidažėte! Galbūt taip pažymėjote naujo etapo pradžią?

– Dešimt metų negalėjau keisti išvaizdos, nes vis būdavo kažkokie filmavimai, dėl kurių turėjau būti kiek įmanoma konservatyvesnis, švarus kaip baltas lapas, kad iš tavęs galėtų padaryti bet ką. Iki 20 metų dar mėgau eksperimentuoti, dažytis plaukus, bet vėliau atėjo mada, kai visi vaikščiojo natūralūs.

O dabar buvo karantinas. Man dzin, ar gausiu aš tą vaidmenį, ar ne. Tada nusprendžiau, kad metas keistis. Ir manau, kad kuo toliau, tų pokyčių bus ir daugiau. Pavyzdžiui, noriu pasidaryti daugiau tatuiruočių.

Dabar ant kojos turiu tik vieną. Pasidariau tokioje vietoje, kur būtų lengva paslėpti gavus vaidmenį. Ten parašyta: „Paprastume išmintis ir grožis“. Šis pasakymas mane lydėjo nuo pat mažumės, nes kai eidavau iš Užupio gimnazijos namo, matydavau jį ant sienos, bet tada dar nesuprasdavau, ką šie žodžiai reiškia. Visgi augdamas supratau ir man iki šiol ši frazė labai daug reiškia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką