Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Italus ir vokiečius perpratusi Eglė Šidlauskaitė operoje jaunimui atliks Mamos vaidmenį

Eglė Šidlauskaitė
VCO archyvo nuotr. / Eglė Šidlauskaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kokia gi būtų „Jono ir Gretos“ istorija be tėvų? Rugsėjo 25, 27, 28 d. vyksiančioje naujosios operos jaunimui premjeroje Mamos vaidmenį atliks Lietuvoje mažai kam žinoma Eglė Šidlauskaitė. Baigusi G.Verdi konservatoriją Milane, dirbusi Vokietijoje, šį kartą jauna solistė bendradarbiauja su „Vilnius City Operos“ jaunąja komanda. Su Egle susitikome pakalbėti apie viską nuo pat pradžių.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Taigi, papasakokite, kur gimėte, augote ir kaip atsidūrėte operoje?

Gimiau ir augau Kaune, čia ir vokalą studijavau. Operinis dainavimas, kaip specialybė atėjo labai natūraliai, viskas buvo lyg užprogramuota. Lankiau paprastą mokyklą, kurioje tiesiog vyko chorinio dainavimo užsiėmimai. Iš tiesų visą laiką, iki 16 metų linkau į sportą, – plaukimą. Šia kryptimi ėjau labai rimtai, kol, kaip sakiau, paauglystėje neįvyko rokiruotė.

O kodėl ji įvyko?

Juk turime vadinamąjį šeštajį pojūtį. Pajaučiau, kad esu ne savo srityje. Pamaniau: pabūsiu sportininke iki 30-ies, o kas po to? Tapti trenere? Ne, to nenorėjau. Bet jei 15-iolikos kas nors būtų paklausęs, apie dainavimą nebūtų buvę jokios kalbos.

Dainavimas, kita vertus, mane lydėjo visą gyvenimą, tik nebuvo profesionalus užsiėmimas. Mano mama dirba Kauno muzikiniame teatre, taigi žinojau visą repertuarą. Kaip sakoma, maliausi toje erdvėje, lankydavausi ir pačiame teatre, – visi dabartiniai mano kolegos tuomet buvo dėdės ir tetos (juokiasi).

Taigi, apsisprendžiau būdama maždaug šešiolikos metų. Tuo metu mokiausi Rasos gimnazijoje ir su mūsų choru pradėjo dirbti Sudaitytė. Su ja mes pasukome link klasikinės muzikos ir tai man tapo atspirtimi. Žinoma, iš pradžių tėvai labai priešinosi.

VCO archyvo nuotr./Eglė Šidlauskaitė
VCO archyvo nuotr./Eglė Šidlauskaitė

Tikriausiai, mama ypač?

Taip, taip ir buvo. Aišku vėliau ji tapo pirmuoju ir pagrindiniu palaikančiuoju asmeniu.

Taigi stojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

Taip, tuomet dar buvusį Kauno fakultetą, į parengiamuosius kursus. Bakalaurą studijavau pas Tomą Ladigą, o magistrą – Sabiną Martinaitytę. Vėliau išvykau į Italiją.

Iki išvykimo koks buvo jausmas studijuoti vokalą Lietuvoje, mąstant apie savo perspektyvas?

Niekada nebuvau iš tų, kurie vis galvoja, kaip bus. Viskas ėjo sava vaga ir kažkur tūnojo pojūtis, kad kažkas tikrai išeis.

Atsimenu vieną kartą pirmo kurso pradžioje su dėstytoju Ladiga ėjome per Aleksoto tiltą. Aš labai sąžiningai paklausiau: dėstytojau, ar matote manyje dainininkę? Jis atsakė: Žinai, iš ko, iš ko, bet iš tavęs dainininkė tikrai bus. Lik, studijuok, tai – tavo sritis. Jau tuomet jis matė dideles perspektyvas mano balsui. Tokia užtikrinta ir likau studijuoti.

Kaip nusprendėte išvažiuoti į užsienį?

Čia dar nauja istorija... Niekada neplanavau vykti į „Erasmus“ studijas. Kiek matydavau savo bendrakursių, kolegų, jie išvykdavo ir grįždavo, lyg nieko nebūtų įvykę, pasikeitę. Atrodo visiškai be naudos. Būnant ketvirtame kurse man išvažiuoti pasiūlė pati katedra. Tada ėmiau ir surašiau tris to meto stipriausias vokalo mokyklas. Sakiau, jei kas nors iš jų paims – važiuoju,  jei ne – man gerai ir čia. Taip įstojau į Milaną, Verdi konservatoriją.

Koks pirmas įspūdis išliko iš ten?

Konservatorija yra lyg aikštė, kurią iš keturių pusių supa sienos, kuriose – daug langų ir įėjimų. Atėjau pirmą kartą ir galvoju: o kur dabar eiti? Ten nėra jokių bendrai iškabintų tvarkaraščių... Iki šiandien esu labai dėkinga „Erasmus“ koordinatoriui, kurį tuomet susiradau ir kuris man viską aprodė. Ten tvarka – visiškai priešinga, nei Lietuvoje. Neslėpsiu, – chaoso ten nemažai. Viso to nemenką kąsnį dar teko nuryti, nes likau ten studijuoti.

Mano kolegos vis juokėsi, sakydami, kad čia įstoti lengva, bet baigti sunku. Tai patirti teko ir pačiai. Įstodamas čia kiekvienas gauna lapus su surašytais dalykais, kuriuos reikia vienaip ar kitaip atsiskaityti per studijų laiką. Kadangi čia mokslas yra mokamas, niekam nerūpi, kad tu juos atsiskaitytum greitai. Gali studijuot kad ir dešimt metų, – jiems nuo to tik geriau.

Vieni dalykai prasideda laiku, kiti po dviejų mėnesių, treti iš viso neprasideda. Nueini gauti informacijos raštinėje, tau sako, kad paskaitos dar nevyksta, nors iš tiesų jau du mėnesiai kaip prasidėjusios... Iš buvusių studentų mokėmės, kaip viską reikia susižinoti, ko klausti, gavome visų dėstytojų telefonų numerius.

Studijose buvo tik vienas privalomas dalykas: operos analizė. Ir mano žiniomis, jis jau trejus metus nevyko, visi kažkaip baigdavo be jo. Aišku, man bebaigiant, likus mėnesiui iki egzamino, man praneša, kad turiu skolą! O niekas, turint skolų, neprileis prie paskutiniojo egzamino. Ką daryti? Ėjau pas tą dėstytoją, susitariau, kad skubiai viską išmoksiu. Buvo sunku, reikėjo ir tekstą italų kalba pristatyti. Bet finale viską išlaikiau.

VCO archyvo nuotr./Eglė Šidlauskaitė
VCO archyvo nuotr./Eglė Šidlauskaitė

Visos paskaitos vyko itališkai? Kaip sekėsi peržengti kalbos barjerą?

Jį peržengti reikėjo nuo pat pirmos dienos. Visko mokiausi vietoje. Tuometinei LMTA pliuso čia neuždėčiau, – nors ir turėjome italų kalbos paskaitas, jose įgytų žinių Italijoje nepakako.

Ten dėstytojas pasakė iš karto, jog angliškai jis nemoka ir kalbės tik itališkai. Viskas. Žinoma, iš pradžių padėjo kiti studentai, versdavo. Bet kažkaip bendravau, vis dėlto labai sunku nebuvo. Man pasisekė gyventi tipiškoje italų šeimoje, tad kiekvieną vakarą galėjau iki soties lavinti kalbos žinias, nes jiems susėdus prie stalo vakarienei kalbos niekuomet nenutildavo.

Koks pasijuto skirtumas, atvykus į Vokietiją?

O, nuostabus! Aiški sistema, detalumas, aišumas. Ten net daugiau, nei aišku (juokiasi).

Ten stažavotės operos studijoje?

Taip, tai praktiškai buvo stažuotė teatre. Mes buvome lygiaverčiai kolektyvo nariai, žinoma,  atlikdavome ne pagrindinius vaidmenis, o jei gaudavome vieną iš jų, būdavome antroje sudėtyje. Kaselyje buvau metus, nors galėjau išbūti ir dvejus.

Kuo solistui skiriasi patirtys šiose šalyse?

Repertuaro preciziškumu. Italijoje net konservatorijoje visas dėmesys yra skiriamas italų operai, giliniesi ir į kalbos ypatybes, tarimą, kiekvieną smulkmeną. Bet išmoksti taip, kad po to net ir kitiems gali paaiškinti, pamokyti.

Savo ruožtu Vokietijoje gilinamasi į vokišką muziką. Nors teatras savo repertuare turi turėti labai platų spektrą, bet mano buvimo laiku jį visą sudarė vokiškos operos. Būdamas ten, daug išmoksti vienoje srityje. Kasdien semiesi labai daug informacijos.

Kaip pavyko pereiti prie vokiečių kalbos?

Neslėpsiu, italų išmokau greičiau ir geriau, nei vokiečių, kurią iki šiol moku prasčiau.

Mokėdamas italų ir anglų kalbas, dainininkų pasaulyje imi sau nuolaidžiauti ir ieškoti paprastesnių kelių, – juk būtinai atsiranda kas nors, kas kalba bent viena iš šių kalbų.

Bet metų pabaigoje turėjau pastatymą, kur viskas vyko išskirtinai vokiečių kalba. Tai buvo projektas su 14 – 16 metų jaunimu, – „Aida“, visiškai perdirbtu turiniu. Viskas buvo sušiuolaikinta, pritaikyta paaugliams, o spektakliai vyko dramos teatre. Žinoma tai yra ir Vokietijos specifika, – čia visi žanrai telpa po vieno teatro stogu: opera, drama, baletas.

Taigi režisierė kalbėjo tik vokiškai, o spektaklyje buvo ir hip-hopo ritmų, kalbamų tekstų. Mano vaidmuo buvo lyderės, todėl gavau ir kalbamų agitacinių tekstų. Man tai buvo puiki dikcijos mokykla. Sužinojau ir nemažai aktorių paslapčių, mokantis vokiškus tekstus. Tai buvo puiki patirtis papildanti operos solisto darbą.

Kas sekė vėliau?

Fraiburgas. Ten buvo sudaryta metų sutartis porai vaidmenų sukurti, deja, su antruoju į sceną užlipti taip ir nepavyko. Lapkričio mėnesį gavau traumą – trūko kelio raiščiai... Taip tam kartui ir baigėsi mano buvimas Vokietijoje. Balandžio mėnesį buvo atlikta operacija, ir po jos iki šiol seka Lietuvos periodas.

Praėjau ir fizinę ir psichologinę reabilitaciją. Iš tiesų po tokių traumų būna sunku, ypač dar tik karjeros pradžioje. Tenka atšaukti daug sutarčių, atrodė, kad viskas gali imti ir labai lengvai subyrėti. Bet šiandien jau jaučiuosi atsigavusi, net jei reikėtų atlikti sudėtingesnes fizines užduotis, jausčiausi tam pilnai pasiruošusi.

O kada buvo pirmas kartas, kuomet pajutote, kad viskas gali subyrėti? Kur buvo jūsų pasakos „miškas“?

Jei kalbėsime apie asmeninę patirtį, žinoma Milanas.

Didmiesčiai turi savo tipažo žmones. Jie – skubantys, užsiėmę, nematantys kitų žmonių. Tarp jų iš tiesų gali pasijausti labai vienišas. Iš pradžių manai, kad kažkas negerai yra su tavimi, bet vėliau suvoki realybę. Bet kuriame dideliame mieste pajusite tokią atmosferą.

O italai – dar kitas dalykas, jie iš tiesų yra nacionalistai. Į užsienietį jie pradžioje žiūri maloniai, bet tai ko jie klausia ir kokią informaciją pateikia tau... supranti, jog tave jie laiko žemesniu, o jei pabandysi susilyginti – ims žvelgti neigiamai. Jei kalbėsi su italu jis būtinai pradės pasakoti apie maistą, jų kultūrą. Visgi jei pažiūrėsime istoriškai, šiandien jų kultūra yra ypač smukusi, o maistas iš tiesų yra geras visur, ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje.

Iš dalies toks požiūris yra sveikintinas ir to trūksta lietuviams: daugiau tvirtumo, žinojimo, didžiavimosi, vertinimo. Galbūt mes ir didžiuojamės, bet ne visada vertiname.

Kaip sužinojote apie planus statyti „Joną ir Gretą“?

Pirmasis kontaktas mane pasiekė iš Ričardo Šumilos „Facebook“. Gavau žinutė, jog turi man pasiūlymą ir paprašė kontaktų. Galvojau: kas čia bus? Tuo metu kaip tik buvau begrįžtanti iš Vokietijos.

Labai greitai sulaukiau laiško iš Dalios Ibelhauptaitės, kuri papasakojo apie visus planus. Nieko nežinojau apie Mamos partiją šioje operoje, bet vos per porą dienų pasiruošiau perklausai.

Šią operą jau buvau girdėjusi Kaselyje. Muziką žinojau, tačiau nebuvau įsigilinusi į atskiras partijas. Man ši opera patinka, – tai toks romantizmas, sumišęs su klasicizmu, dažnai girdėti ir R. Wagnerio užuominos.

Po patirties su jaunimu Vokietijoje, ką jums reiškia toks darbas, kurio intencia yra kurti jaunimui?

Iš tiesų, verta paminėti, kalbant apie tokius darbus, jog Vokietijoje labai stebėjausi jaunimu. Ten jie labai mokomi gerbti vyresnius. Tačiau jų pagarba – visai kitokia, jautiesi, lyg jie tave priimtų į savo kompaniją. Aš už juos buvau beveik dvigubai vyresnė, bet niekuomet nesijaučiau išskirtinė. Mes visi buvome susiję, mus vienijo bendra idėja.

Po koncertų su choru jaunystėje Lietuvoje iš tiesų kiek bijojau paauglių reakcijos. Atsimenu, jog mano klasiokų reakcija į klasikinį vokalą tikrai nebūdavo tai, ko norėtum tikėtis. Bet Vokietijoje jie, net jei nebuvo anksčiau girdėję operos solisto, bent jau ne šalia dainuojančio, iš karto susižavėdavo. Jiems tai buvo kažkas nuostabu, fantastiška, atrodo tapdavai jiems žvaigždė, siekiamybė.

Manau, jei mes čia dirbsime su intencija ne parodyti dramas, o priartėti prie fantazijos pasaulio, galėsime jaunimą pritraukti arčiau. Manau, kad tada jie mus supras.

Ką jums pačiai kol kas reiškia projektas su VCO?

Tai bus mano pirmasis bandymas su „Vilnius City Opera“. Manau, jog tai bus puiki patirtis, iš kurios pasisemsiu žinių ateičiai. Galbūt galėsiu sulyginti patirtis ir tuomet konkrečiau galėsime padiskutuoti. Kol kas labai laukiu šio spektaklio, manau, tai bus kažkas naujo ir įdomaus.

Marlos Singer nuotr./„Vilnius City Opera“ kviečia į operą „Jonas ir Greta“
Marlos Singer nuotr./„Vilnius City Opera“ kviečia į operą „Jonas ir Greta“

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką