Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Čekuolis: po karšta Baku saule

Jonas Čekuolis
Jono Staselio nuotrauka / Jonas Čekuolis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Dabar – labai geros dienos: pas mane Baku vieši žmona Gabrielė (29) ir sūnus Jokūbas (6 mėn.)“, – džiaugiasi nuo praėjusių metų rugsėjo Azerbaidžane gyvenantis ir dirbantis buvęs Seimo narys Jonas Čekuolis (39)! Tolimoje šalyje jis patiria vis naujų atradimų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Baku dirbu Europos Sąjungos Dvynių projekto tarp Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos ir Azerbaidžano parlamento reziduojančiu vykdančiuoju patarėju, – Jonas aiškina, kokie keliai jį atvedė į lietuviams mažai pažįstamą Kaukazo regiono šalį. – Turime sukurti sistemą, kuria naudodamasis Azerbaidžanas galėtų savo nacionalinius teisės aktus derinti su Europos Sąjungos ir patobulinti savo teisės kūrimo procesą. Mano darbas – užtikrinti sklandų projekto vyksmą, organizuoti visus reikiamus renginius, dirbti su Azerbaidžano institucijomis, pirmiausia – su šios šalies parlamentu. Džiugu, kad kol kas viskas vyksta neblogai, kad „darbdaviai“ – tiek Azerbaidžanas, tiek Europos Komisija – patenkinti mūsų veikla.“

Dabar, kai Baku vieši šeima, su ja Jonas stengiasi praleisti kiekvieną laisvą minutę: visi kur nors eina, važiuoja, lanko bičiulius. „Sūnus anksčiau už Baltijos jūrą pamatė Kaspijos“, – juokiasi. Dažnai visi trys išeina pasivaikščioti palei jūrą penkis kilometrus nusidriekusiu pėsčiųjų bulvaru. Tai – Baku gyventojų numylėta vieta su daugybe fontanų, ledų kioskų, karuselių, lauko kavinių. „Gabrielei labai patinka Baku senamiestis, kurį vietiniai vadina tvirtove. Iš visų pusių jis apjuostas apsaugine viduramžiais statyta siena ir yra tarsi miestas mieste, – pasakoja. – Vingriose ir dažnai labai siaurose jo gatvelėse kartais vos užtenka vietos Jokūbėlio vežimėliui. Baku pasižymi stačiais laiptais, daug kur gatvės duobėtos, šaligatviai – siauri ir užkimšti automobiliais arba jų išvis nėra. Tad nieko nuostabaus, kad jau pirmą viešnagės dieną po pasivaikščiojimo išlakstė visi vaiko vežimėlio sraigteliai. Pažįstamas lietuvis atsinešė grąžtą, pragręžė skyles ir „sufarširavo“ varžtus. Taip Jokūbo vežimėlis tapo šarvuotu tanku.“

„Azerbaidžaniečių kalboje yra dvi būsimojo laiko formos – vienaip sakoma, kai ateityje kokį nors veiksmą žmogus tikrai atliks, kitaip – kai galbūt atliks“, – aiškina tuos subtilumus jau perpratęs Jonas.

Statoma ištisą parą

Jonas įsikūrė erdviame bute centrinėje Baku dalyje. Iki Kaspijos jūros ar artimiausio turgaus – dešimt minučių pėsčiomis, iki senamiesčio – dar arčiau. Tiesa, būtent centras dabar intensyviai restauruojamas. Jonas džiaugiasi, kad statybų dulkės ir triukšmas nepasiekia jo namų. „Baku dažnai lyginamas su milžiniška statybų aikštele. Nors toks palyginimas yra nuvalkiotas, bet geresnio nesurasi – čia būnant atrodo, kad viskas statoma arba perstatoma vienu metu, – dalijasi įspūdžiais. – Statybininkai dirba kaip skruzdėlės – be poilsio dienų ir pertraukų. Ir be jokių skrupulų. Kitoje gatvės pusėje ilgą laiką stovėjo apleisti nebaigto statyti daugiaaukščio namo pastoliai. Prieš keletą savaičių „vaiduoklis“ atgijo – ir jį statybininkai apkibo. Jie susirenka vienuoliktą valandą vakaro ir dūzgia, kala iki šeštos ryto. Triukšmas nemažas, o stebėtis ar klausti, kur žiūri darbo inspekcija, Baku neverta. Tapau didžiausiu statybų skruzdėlių simpatiku: vienintelis būdas baigti triukšmą – kuo greičiau pastatyti namą.“

Negalima tikėti pažadais

Pastaraisiais metais Azerbaidžano sostinė labai sparčiai išsiplėtė, o miesto vandentiekis, elektros tinklai liko seni, nerenovuoti. Jonas pasakoja, kad dėl to kartais staiga dingsta dujos, vanduo ar elektra: „Mūsų pažįstama mokytoja gyvena neprestižiniame miesto rajone. Darbo dienomis nuo devintos valandos ryto iki šeštos vakaro pas ją nebūna šilto vandens. Žiemą dvi dienas snigo. Krituliai mieste sukėlė tikrą chaosą, o mano namuose lyg tyčia dingo vanduo, dujos ir elektra. Susisukau į antklodę ir visą dieną kaip lokys žiemą miegojau. O kas beliko daryti?“
Prieš devynis mėnesius Baku gyventi pradėjusiam lietuviui pirmiausia teko įprasti prie vietos žodyno. Jis jau išmoko, kad pažadas grįžti po penkių minučių iš tiesų reiškia, jog nežinia, kada žmogus pasirodys, o frazė „nėra problemų“ negarantuoja, kad darbas bus padarytas... „Azerbaidžaniečių kalboje yra dvi būsimojo laiko formos – vienaip sakoma, kai ateityje kokį nors veiksmą žmogus tikrai atliks, kitaip – kai galbūt atliks, – aiškina tuos subtilumus jau perpratęs Jonas. – Į rusų ar anglų kalbas abi formos verčiamos vienodai, todėl ne visada gali žinoti, ką norima pasakyti iš tikrųjų.“

Pasakiškai brangu

Jonui patinka vaikščioti pėstute. Tačiau dėl didelių atstumų tenka naudotis ir viešuoju transportu bei automobiliu. Juokiasi, kad teko priprasti prie vietinių vairavimo ypatumų: šie pėsčiųjų nepraleidžia net perėjose, o vairuodami nuolatos myga garso signalą. „Transporto „kamščiai“ čia – tikra rykštė. Jų gali spontaniškai atsirasti bet kurioje miesto vietoje, – pasakoja apie kasdienybę maždaug tris milijonus gyventojų turinčiame mieste. – Be to, mašinos statomos kur pakliuvo. Įprastas dalykas – trijų juostų gatvės dvi šonines išnaudoti kaip stovėjimo aikšteles. Tuomet visas automobilių srautas šliaužia viena juosta. Nekantrūs vairuotojai įsigudrina lėčiau riedantį lenkti, prieš tai patrimitavę garso signalais. Dėl to mieste – nuolatinis triukšmo koncertas... Juokaujama, kad Baku perkant automobilį pirmiausia reikia patikrinti, ar veikia garso signalas – be jo kelyje neišsiversi.“
Baku nėra lietuviams įprastų akropolių ar maksimų, todėl visi perka turguose ir nedidelėse krautuvėlėse, kur gali aptikti neįtikėtinų, bet kaip sudėtų prekių. Jono jau nestebina vienoje lentynoje gulinti duona ir, tarkim, klijai. Beje, parduotuvėse pilna lietuviškų prekių: pieno produktų, dešrų. „Čia negali nestebinti kainos. Baku – pasakiškai brangus miestas, – sako lietuvis. – Jau įpratau už litrą pieno mokėti šešis septynis litus, panašiai kainuoja ir pakelis sviesto. Iki šiol išlieka mįslė, kaip čia išgyvena paprasti žmonės…“

Iš išorės apmusijusio neišvaizdaus namuko viduje gali aptikti žiemos sodą su tvenkinyje plaukiojančiomis gulbėmis ir nuostabiais patiekalais.

Be galo gardu

Čekuolių šeima nešykšti komplimentų vietos virtuvei. Jonas giria lietuviškus rūgštynių šaltibarščius jam primenančią šaltą sriubą dovga, avienos patiekalus, iš eršketų paruoštus gardumynus... „Čia labai vertinamos daržovės. Įprasti pomidorai, agurkai, baklažanai tiesiog tirpsta burnoje. Labai gardžios ant iešmų, tarsi šašlykai, žarijose keptos daržovės, – vardytų ir vardytų azerbaidžaniečių virtuvės šedevrus. – Tik be vietinių pagalbos ne visada lengva rasti geriausias vietas ypatingai vakarienei. Iš išorės apmusijusio neišvaizdaus namuko viduje gali aptikti žiemos sodą su tvenkinyje plaukiojančiomis gulbėmis ir nuostabiais patiekalais. Kaip ir visur Kaukaze, azerbaidžaniečiai mėgsta puotauti, vakaras neįsivaizduojamas be tostų. Tačiau girtų gatvėse beveik nepamatysi.“ Jonas juokiasi, kad Baku galima pasigesti nebent gardžios kavos: vietiniai geria veik vien tirpią. Ją lietuvis seniai iškeitė į azerbaidžanietišką arbatą. Jai negaili komplimentų ir vadina geriausia pasaulyje.

Verslūs žmonės

„Kiekvieną tautą turbūt galima apibūdinti kokiu nors vienu stereotipiniu žodžiu. Azerbaidžaniečiams, matyt, labiausiai tiktų „verslūs“, – pasakoja jų gyvenimą iš vidaus stebintis Jonas. – Jie mėgsta juokauti, kad tikras azerbaidžanietis ir Sacharos dykumoje beduinui smėlį parduotų už sau priimtiną kainą... Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprasti ir atviri žmonės. Užsieniečiams čia skiriama daug dėmesio, bet nematoma riba tarp svečiui demonstruojamo vaišingumo ir vietinių kasdienės buities yra labai sunkiai peržengiama. Apie savo gyvenimą jie dažnai būna tiesiog nelinkę kalbėti.“
Beveik visi Azerbaidžano gyventojai save vadina musulmonais, bet šalyje nėra valstybinės religijos. Čia nepamatysite moterų su čadromis, turguje galima nusipirkti kiaulienos, o Kalėdos ir Velykos šalyje skelbiamos minėtinomis dienomis. Veik metus Baku gyvenantis lietuvis pažymi, kad visuomenė vis dėlto labai paiso tradicijų: „Moteriai nedera vienai, be vyro, eiti į svečius. Vestuvės, o dažnai ir draugystė su priešingos lyties asmeniu, negalimos be tėvų pritarimo. Stulbina giminių solidarumas: jeigu gauni neblogą atlyginimą, bet tavo, tarkim, pusbrolis kapstosi skurde, savaime suprantama, kad giminaitį privalai remti.“
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką