Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jovita Valeikaitė: „Gyvenime nėra taip paprasta, kaip feisbuke“

Jovita Valeikaitė
Viganto Ovadnevo nuotr. / Jovita Valeikaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Į kavinę šeštadienio vidurdienį ji įpuola švytinti, su dviem italų kalbos vadovėliais po pažastimi. „Pusryčiaujam? Nors man jau beveik pietų metas“, – juokiasi žinoma TV laidų vedėja, režisierė Jovita Valeikatė (34). Trijų valandų pamokos, regis, nė kiek nenuvargino – greičiau suteikė dar daugiau energijos. Apskritai pastaruoju metu nemažai permainų išgyvenusi žurnalistė šį laiką vadina entuziazmo – italų kalbai, sportui, darbui, įdomiam ir įtemptam savo gyvenimui – periodu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Neseniai atsisveikinai su „Lietuvos ryto“ televizija. Sunku po daugybės metų likti nebe eterio veidu?

Taip jau susiklostė, kad „Lietuvos ryto“ televizijoje, kur darbavausi nuo 1999-ųjų, staiga nebeliko mielo ir prasmingo projekto – laidos „Ekovizija“. Porą mėnesių formaliai dirbau kanale, tarsi turėjau užsiėmimo – kūriau įvaizdžio vinjetes, bet to maža, kad save realizuočiau. Kai negaunu užtektinai veiklos, jos ima trūkti kaip oro. Kalbėjau, kad noriu ką nors keisti, bet niekas į mane nereagavo. Sakė: sėdėk ramiai, mėgaukis. Lyg ir sutikau su tuo, lyg ir sėdėjau šiltai, bet jaučiausi blogai.

Tuo tyliuoju periodu ėmiau ir parašiau savo CV, o rašydama suskaičiavau, kad televizijose dirbu jau penkiolika metų. Tas skaičius išgąsdino – net atšokau nuo kompiuterio. Susimąsčiau: kam aš dar tinku su savo pusės gyvenimo patirtimi?.. Tik televizijai. Dar pridėjus metus, kai dirbau spaudoje, CV išėjo labai skurdus. Norėčiau jį praplėsti visomis prasmėmis.

Turbūt tiems, kas pakvietė į Rūtos Janutienės laidą „Paskutinė instancija“, rūpėjo ne eilučių skaičius tavajame gyvenimo aprašyme.

Kartais tiesiog gyvenime atsiranda žmonių ar pasiūlymų su neregimu prierašu „priimti be svarstymų“. Kai pakvietė į šį darbą, galvojau apie privalumus, trūkumus, bet aiškiai pajutau: tą pasiūlymą turiu priimti, dabar – laikas jam. Ir tikrai nesigailiu. Tiesiog dirbu, stengiuosi kuo daugiau spėti. Nubundu pusę septynių, anksti vežu vaiką į darželį. Rytas – nedažno televizininko laikas, čia normalu ateiti į darbą dešimtą. Dabar aš jau aštuntą esu visiškai darbinga – dar nepadoru skambinti pašnekovams, bet galiu ramiai viską apsvarstyti, susirasti informacijos. Kai esu užimta, kiekvieną pusvalandį dėlioju kaip šachmatus, vos spėju iš taško į tašką, jaučiuosi laimingesnė nei tada, kai laiko turiu per daug.

Reikia daug judėti gerai apšviestose erdvėse ir nuolat lavinti smegenis – ne šiaip kokią vieną mintį zulinti, o ko nors naujo mokytis.

Ir koks dabar tavo darbas?

Tarkim, pasiūlau temą, mudvi su Rūta ją aptariame, tada aš renkuosi ir kalbinu žmones, grįžusi pasakoju įspūdžius. Kai baigiu, Rūta medžiagą sudėlioja. Penkiolika metų tik pati eidavau per visas grandis nuo pašnekovų radimo, susitarimo, filmavimo, šifravimo, teksto, scenarijaus rašymo, montavimo. Dabar ta sistema suiro. Kadangi surinktą medžiagą kol kas dėlioju ne aš, į ją žiūriu tarsi iš šalies. Skaitau scenarijus ir kol kas su viskuo sutinku – patinka, kaip mano kolegė mąsto, ir labai įdomu stebėti save ir savo filmuotą temą iš šalies.

Dar ėmiausi kito projekto – Vlados Musvydaitės-Baranauskienės laidos „Sportuok su žvaigžde“. Ją žiūrint bus galima kojas pakilnoti, pasiklausyti įkvepiančių istorijų, pradėti judėti. Man pasiūlė šią laidą sudėlioti. Taigi kažkas tvarko mano filmuotą medžiagą, o aš – kito. Man smagu pasakoti tai, kuo gyvenu. Kadangi dirbu televizijoje, turiu galimybę šnekėtis ne tik su kaimynais, draugais, kolegomis. Todėl visiems galiu pacituoti vieną profesorių, su kuriuo kalbėjomės apie tai, kodėl lietuviai tokie liūdni, o iš nevaldomo liūdesio atsiranda depresija, kitų problemų. Kad taip nenutiktų, reikia daug judėti gerai apšviestose erdvėse ir nuolat lavinti smegenis – ne šiaip kokią vieną mintį zulinti, o ko nors naujo mokytis.

Mokytis itališkai pradėjai daug anksčiau, nei sutikai italą Claudio. Tai – intuicija?

Kai daugiau nei prieš trejus metus susilaukiau dukters Indijos, ją paauginau ir supratau, kad man reikia trumpo išėjimo iš namų. Tai buvo įmanoma tik šeštadienio rytais. Šeimyna išleisdavo į pamokas Italų kultūros centre. Paskui prasidėjo darbai, reikalai kažkur nubloškė, metams viską pamiršau, bet vėl prie paskaitų grįžau. Visuomet svajojau nuvažiuoti į Italiją pasimokyti kalbos. Bet buvo sudėtinga: mažas vaikas, darbas, o studijos ten – intensyvios, galų gale viskas susiveda į pinigus. Keičiant darbus atėjo laikas, kai per daug užsiėmimo neturėjau.

Pagalvojau: kada gi daugiau, jei ne dabar? Italų kultūros institute gavau stipendiją, tad mokslai nekainavo, iš savo kišenės – kelionė ir asmeninės išlaidos. Pasirinkau Florenciją. Į ją važiavau su tikslu po dviejų savaičių prašnekti itališkai. Nes tą padaryti sunkiai sekdavosi: moku, galiu, bet Italijoje užėjus į parduotuvę kažkodėl būdavo sunku pasakyti paprasčiausią „buon giorno“. Mintyse atsakyčiau itališkai, bet štai prašnekti negaliu, ir tiek.

Stebuklas nutiko vos paskambinus į mokyklos parinktos šeimos, kurioje studijų laiką gyvenau, namų duris. Jas atvėrė nuostabūs vyras ir ponia, kurie visiškai nemoka angliškai. Staigiai sumojau, kad neturiu kitos išeities – tik kalbėti itališkai. Ir tas įvyko natūraliai. Niekas manęs už liežuvio netempė – jau nuo pirmos vakarienės, o ten jos trunka po dvi tris valandas, prie stalo tikrai netylėjau. Kai pradėjau šnekėti, o visi – mane girti, žinai, kaip tai veikia! Florencijoje buvau labai laiminga – tarsi grįžau į puikius studentiškus laikus, kai turi viską nuostabiausia: kompaniją, miestą, užsiėmimą. Grįžusi iš ten mokiausi su dar didesniu džiaugsmu. Ir smagiai nėriau tiesiai į sriubą – labai intensyvų darbą.

Kas kažkada stumtelėjo mokytis būtent itališkai? Kai imi klausyti vidinio balso, juo pasikliauji, ir pradeda KAŽKAS tave vesti ten, kur reikia. Tą pajusti gali tik tada, kai esi darnoje su savimi. Kai galvoje triukšmas, nieko negirdi arba girdi ne tuos balsus. Kartais pagalvoju: jei kažkada nebūčiau padariusi to, kito, trečio, šiandien gyvenime neturėčiau TO. Vadinasi, tai, kas įvyko visiškai „išjungus“ protą, pasikliaujant intuicija, buvo absoliučiai teisinga. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiame be jokių pragmatiškų minčių, dažniausiai ir yra teisingas.

Trejus metus tavo ir namiškių myluota Indija su džiaugsmu keliauja į darželį?

Vasario dešimtąją, per mano gimtadienį, nuvažiavome į darželį, ten turėjome pabūti porą valandų, o paskui abi važiuoti į mano darbą. Bet vaikas pasakė: „Mamyte, važiuok, aš tavęs čia palauksiu.“ Taigi, galima sakyti, į darželį ji išėjo pati. Ir rytais pati keliasi. Kartais aiškina: „Mama, nenoriu eiti į darželį. Šiandien neisiu į darželį. Aš niekada neisiu į darželį.“ Bet tyliai pravėrusi jos kambario duris matau, kaip kraunasi į kuprinytę sijonus, kuriuos nešis į darželį persirengti.

Man keista, kai bičiuliai piktinasi, jog vos ką nors paskelbia feisbuke, viskas atsiduria portaluose. Juk tai – vieša, ko gali tikėtis?

Claudio iš tavo gyvenimo nedingo. Kaip nutiko, kad paskutinę praėjusių metų dieną interneto portalus apskriejo žinia, jog išsiskyrėte?

Istorija paprasta: nuotaikos pagautas pakeiti savo statusą socialiniame tinkle ir sulauki bent trijų žurnalistų skambučių – po penkių, penkiolikos minučių ir pusvalandžio. Kadangi nuoširdžiai to nesitikėjau, neužteko proto su pirmuoju skambinančiu nešnekėti. Taip jau yra: pasakei žodį – jis išėjo į eterį. Užtat man keista, kai bičiuliai piktinasi, jog vos ką nors paskelbia feisbuke, viskas atsiduria portaluose. Juk tai – vieša, ko gali tikėtis? Į savo profilį, pavyzdžiui, niekada nedėsiu nuotraukų, kurios bijočiau, kad būtų išspausdintos bet kur. Ir tai – normalu.

Juk nebesusitinkame troleibuse, nes juo paprasčiausiai nevažinėjame, o viešą bendravimo galimybę – šios dienos troleibusą – atstoja feisbukas. Tas socialinis tinklas tėra pasigyrimo lenta, kur visi esame faini, skelbiame apie keliones, draugystes, skanius pietus. Tai žavu, bet nereikia sureikšminti, nes gyvenime nėra taip paprasta, kaip feisbuke.

Juokauju, kad ta į žiniasklaidą išsprūdusi žinutė tapo tokia skaitoma, kurį laiką viename portalų – bene skaitomiausia. Tai – lyg savotiškas reitingų pasitikrinimas. Dzin, kad daugybė komentavo: „O kas ta Valeikaitė?“ Svarbiausia – jautė poreikį komentuoti. Tokių socialinių eksperimentų kartais mano gyvenime nutinka, bet tikrai – nesąmoningai, vadinasi – nuoširdžiai.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką