Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Adamonytė: gal norėtumėte pas mus padainuoti?

Jurgita Adamonytė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Jurgita Adamonytė.
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pastarąjį kartą mecosopranas Jurgita Adamonytė (31) Lietuvoje koncertavo prieš daugiau nei penkerius metus. Jeigu ne kalėdinis „bohemiečių“ projektas „Lakštingalos sugrįžta“, galbūt ji dar dešimtį metų čia būtų nedainavusi... Jeigu nebūtų susipažinusi su italu pianistu Marco (46), dabar negyventų saulėtoje Italijoje ir neturėtų dukrytės Gretos (1 m. 5 mėn.)... Jeigu daugybę kartų nebūtų rizikavusi, jos pavardės nebūtų prestižinio Londono Karališkojo teatro „Covent Garden“ afišose ir taip dažnai ji nekeltų taurės šampano už profesines ir asmenines pergales.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Baigusi Muzikos akademiją, galėjote bandyti išgarsėti čia, Lietuvoje, bet nusprendėte prasimušti plačiajame pasaulyje. Kodėl?

Kurį laiką bandžiau suktis Lietuvoje. Koncertavau su chorais, su Gintaro Rinkevičiaus simfoniniu orkestru, Sauliaus Sondeckio kameriniu orkestru, dirigentais Juozu Domarku, Robertu Šerveniku... Nežinoma tikrai nebuvau. Bet... Tai buvo pavieniai koncertai, pragyventi iš jų neišėjo...

Na, sako, kad tikram menininkui kaip paukšteliui – trupinėlio duonytės užtenka... Jis juk menu gyvas būna...

O jums tiek užtektų? „Ką dirbi? Dainuoji? Nieko sau darbas... Susirask normalų darbą, o dainuok savo malonumui“, – esu ir aš girdėjusi tokių patarimų. Net mano tėtis taip sakydavo. Ypač dažnai tai kartojo, kai nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją. Juo labiau kad stojau neturėdama jokio muzikinio išsilavinimo, buvau lankiusi tik liaudies ansamblį „Ugnelė“. Galėjau studijuoti mediciną, teisę – bet ką, nes vidurinę baigiau labai gerai. Bet aš norėjau dainuoti. Visą gyvenimą taip: man sako viena, o aš žinau, ką turiu daryti ir kur eiti.

Jeigu įstojote, vadinasi, sužavėjote talentu.

Iš pradžių manęs nepriėmė. Prieš stojamuosius reikia pasitikrinti balso stygas ir atnešti gydytojo pažymą. O aš buvau be galo pavargusi po baigiamųjų mokyklos egzaminų ir dar paskutines dvi savaites prieš stojamuosius labai daug dainavau. Per daug. Pasirodžiau puikiai, labai patikau komisijai, bet gydytojo pažymoje buvo nurodyta, kad mano balso stygos paraudusios. Tik todėl manęs nepriėmė. Galiausiai jau prasidėjus mokslo metams surinko papildomą komisiją ir jos pirmininkas Vladimiras Prudnikovas tarė lemiamą žodį. Beje, tais pačiais metais laimėjau akademijos jaunųjų dainininkų konkursą.

Jeigu taip sekėsi, kodėl visgi išvažiavote iš Lietuvos?

Reikėjo rasti savo nišą. Kai keturiems mėnesiams išvažiavau į Hagą studijuoti pagal „Erasmus“ programą, supratau, kaip užsienyje vertinama muzika. Supratau ir tai, kad nieko nežinau: nei naujų kompozitorių, nes čia mokėmės iš sovietinių knygų, nei naujos muzikos, nes niekas jos čia neatlieka, nei kalbų moku, kuriomis tenka dainuoti. Lietuvoje atlikėjui suteikia puikius pagrindus, gerai pastato balsą, bet daugiau negauni beveik nieko.

Labiausiai norėjau mokytis Londone, nes jis – tikroji Europos kultūros sostinė. Man pavyko 2005-aisiais, kai įstojau į Karališkąją muzikos akademiją. Ten sutikau vokalo meistrą Dennisą O’Neillą, juo susižavėjau, nes per pamokas iš mano balso darė stebuklus. Kai Kardife, Velso sostinėje, jis atidarė tarptautinę dainavimo mokyklą, mečiau Karališkąją akademiją ir išvažiavau ten paskui mokytoją.

Grįžusi po metų įstojau į prestižinę Londono Karališkosios operos Jette Parker jaunųjų atlikėjų studiją, kurioje yra mokęsis ne vienas lietuvis – Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė, Kostas Smoriginas jaunesnysis. Įstojau, bet mokytis nepradėjau. Nuo tada, kai paduodami dokumentai, iki paskutinio trečiojo turo praeina du trys mėnesiai. Per tą laiką susipažinau su agentu, jis mane paėmė į vieną iš geriausių Londono vokalo agentūrų „Askonas Holt“. Pasipylė darbo pasiūlymai: Zalcburgo festivalio atstovai pakvietė į turą po Japoniją, dainuoti Cherubiną „Figaro vedybose“. Nusprendžiau rinktis darbą ir turbūt pirmoji mokyklos istorijoje atsisakiau prestižinių studijų! O kitą dieną gavau laišką iš Karališkosios operos atrankų direktoriaus: „Suprantu, kodėl atsisakote pas mus mokytis. O gal norėtumėte kaip kviestinė viešnia pas mus padainuoti?“ Man toks pasiūlymas buvo iš fantastikos srities! Juk tai – vienas iš trijų geriausių pasaulio teatrų! Tapau dublere keliose operose, vėliau buvo ir Blanšos vaidmuo spektaklyje „Lošėjai“, šią vasarą dainavau Cherubiną „Figaro vedybose“, o rudenį – spektaklyje „Visos jos tokios“. Dar vienas kontraktas dainuoti pas juos laukia kovo mėnesį.

Labai gera gyventi mažame miestelyje. Mūsų namas – ant kalvelės, tarp vynuogynų ir alyvmedžių giraičių. Iki jūros – penkios minutės. Su mašina per dvidešimt minučių galima pasiekti kalnus. Mūsų kaimynai spaudžia naminį vyną, alyvuogių aliejų.

Ir visas pasaulis jums po kojų...

Toli gražu. Kartkartėmis nusigąstu, kai pamatau didesnę „skylę“ savo darbų kalendoriuje. Jeigu kokius keturis mėnesius nieko nenusimato, man jau nesmagu. Bet, žiūrėk, ir ateina koks kontraktas. Pavyzdžiui, dabar esu visiškai užpildžiusi savo darbų grafiką kone iki kitų metų pabaigos. Užtat beveik nebūsiu namuose.

Kur dabar jūsų namai?

Italijoje. Mano vyras – italas Marco – muzikantas: pianistas, dirigentas, kompozitorius. Kartu esame jau daugiau nei trejus metus, dvejus susituokę. Gimtajame vyro miestelyje netoli Peskaros pasistatėme namą ir gyvename.

Spėju, kad pažintis su italu nebuvo visiškai paprasta...

Susitikome Toskanoje, Italijoje, kai buvau bel canto dainavimo kursuose. Marco tiesiog važiuodamas pro šalį užsuko pas savo draugą Paulo, kuris mums dėstė tuose kursuose. Tą patį vakarą mūsų dėstytojas gauna žinutę: „Perduok Jurgitai.“ Kaip tik visi kartu vakarieniavome, Paulo man parodo tą žinutę, visi juokiasi... Marco rašė: „Jūsų dainavimas buvo labai emocionalus... man be galo patiko, palietė širdį... labai tikiuosi, gal ateityje mums bus galima muzikuoti kartu...“ „Kokia nesąmonė!“ – pagalvojau, bet iš mandagumo kažką jam atsakiau. Paskui buvo dar kelios mandagios žinutės, ir tiek. Kursams pasibaigus turėjau dar tris laisvas dienas Toskanoje, kažkodėl parašiau Marco žinutę. Atsakymas atėjo akimirksniu. Paskui per dieną vienas kitam parašydavome po trisdešimt–keturiasdešimt žinučių. Kai grįžau namo, prasidėjo skaipo naktys... O po dviejų savaičių tėčiui pasakiau: „Skrendu į Italiją... ai, nu, ten...“ Išvažiavau į Italiją ir... nebegrįžau.

Dieve, kokia buvo ta 2007-ųjų vasara! Labai norėjome groti ir dainuoti kartu, bet koncertą susiorganizuoti ne taip jau lengva, todėl sugalvojome važiuoti per konkursus. Padaviau paraiškas į keturis ar penkis. Vienas konkursas – pirma vieta, antras – vėl pirma. Išvažinėjome visą Italijos pakrantę, buvome kartu ir dar pinigėlių užsidirbome. Pavyzdžiui, konkurse San Marine (vienas rimčiausių renginių Europoje) laimėjau pirmą vietą ir gavau dvidešimt du tūkstančius eurų!

Kodėl neapsigyvenate Londone, kur, galima sakyti, pagrindinė jūsų darbo vieta?

Londone iš tiesų per šiuos metus praleidau šešis mėnesius, dalyvavau trijų spektaklių pastatymuose. Bet Italijoje vyras turi pastovų darbą – dėsto Peskaros konservatorijoje. Italijoje labai svarbu išlaikyti valstybinę darbo vietą, kaip dėstytojas, jis turi daug nuolaidų. Be to, labai gera gyventi mažame miestelyje. Mūsų namas – ant kalvelės, tarp vynuogynų ir alyvmedžių giraičių. Iki jūros – penkios minutės. Su mašina per dvidešimt minučių galima pasiekti kalnus. Mūsų kaimynai spaudžia naminį vyną, alyvuogių aliejų. Patys šiemet išsispaudėme aliejaus, nes kieme auga trys dideli alyvmedžiai.

Koks šviežio aliejaus skonis?

Lietuvoje tokio turbūt mažai kas ragavęs. Ką tik išspaustas, jis yra žalias, riešutų skonio ir truputėlį aitrus, kanda liežuvį. Be galo skanus. Italijoje atėjusiam svečiui paduoti duonos su šviežiu aliejumi ir šiek tiek druskos – pats tikriausias pagarbos ženklas. Šviežias aliejus ten labai vertinamas.

Gal kada turėsite nuosavą vynuogyną ar alyvmedžių plantaciją?

Gal kada nors... Kaip tik svarstome, kad ilgai tame name neliksime, nes jis buvo projektuotas tada, kai dar neturėjome Gretos. Dukrai trūksta kambario. Namas – dviejų aukštų, bet viename įrengta mūsų su Marco studija. Ten stovi didelis fortepijonas. Mums buvo svarbiausia, kad būtų kur muzikuoti ir kad niekam netrukdytume. O virš studijos – gyvenamieji kambariai: virtuvė, salonas ir miegamasis. Kol neturėjome savo namo, gyvenome su Marco mama – tipiškai itališkai... Nors ne, mano vyras (skirtingai nuo daugumos italų) – ne mamyčiukas. Tiesiog mama prieš daug metų liko našlė, Marco nenorėjo palikti jos vienos. Beje, iki manęs jis niekada nebuvo vedęs.

Būti kviestiniu atlikėju įvairiausiuose pasaulio teatruose kur kas labiau apsimoka: daugiau uždirbi ir neužsibūni vienoje vietoje. Teatras – vieta, kur veisiasi intrigos, pavydas, konkurencija...

Kaip lietuvaitei sekėsi prisitaikyti prie itališko gyvenimo būdo?

Sunkiausia buvo perprasti kalbą: karpai ausimis ir nieko nesupranti. O aš maniau, kad moku italų, nes operos dainininkai mokosi šios kalbos! Be to, Abrucų regione, kur gyvename, žmonės kalba savo dialektu. Kai Marco mama prašnekdavo, tai kaip vilnietis su žemaičiu kalbėtųsi... Ir dar, kol nesupratau, ką italai šneka, man nuolat atrodydavo, kad jie barasi ir rėkia vienas ant kito. Dabar žiūriu, kad ir pati pradėjau rėkti...

Ir dar tas bendravimo būdas! Kai Gretai vos kelios savaitės ar mėnuo tebuvo, visi, kas ateidavo aplankyti ar ką sutikdavai pakeliui, griebdavo vaiką ant rankų ir bučiuodavo. Nei tavęs kas paklausia: ar galima paimti tavo vaiką? Aš stoviu žalia mėlyna, o italams kas – taip jie rodo savo meilę.

Namai – Italijoje, darbas – tai Londone, tai Frankfurte, tai... Toks gyvenimo būdas nevargina?

Darbu aš esu siaubingai patenkinta. Būti kviestiniu atlikėju įvairiausiuose pasaulio teatruose kur kas labiau apsimoka: daugiau uždirbi ir neužsibūni vienoje vietoje. Teatras – vieta, kur veisiasi intrigos, pavydas, konkurencija... O tu kaip svečias atvažiuoji, atidirbi, su visais susidraugauji, bet neužsibūni iki to laiko, kai jau prasideda trintis.

Mažas vaikas keliauti netrukdo?

Greta visada keliaudavo su manimi. Dabar jai – pusantrų metukų. Kur kas sunkiau buvo, kai ją dar maitinau: nei pailsėdavau, nei išsimiegodavau. Londone reikėdavo apsigyventi dviem trims mėnesiams, kartu turėdavo važiuoti ir vyras arba jo mama. Per pertraukas jie atnešdavo man dukrytę į teatrą pamaitinti.

Kita vertus, esu labai laiminga, kad nedirbu kokiame ofice, nes Italijoje motinystės atostogos trunka vos tris mėnesius. Kūdikį turi atiduoti į lopšelį arba palikti auklei, o pati – grįžti į darbą. O aš puikiai suderinau ir darbą, ir motinystę. Intensyviau dirbti pradėjau, kai Gretai jau buvo penki mėnesiai.

Tiesa, juokingiausia: pirmą savo kontraktą „Covent Garden“ gavau jau būdama nėščia! Debiutas – su šešių mėnesių pilvuku! Teatras buvo nusipirkęs spektaklio pastatymą, naujos režisūros nekūrė, todėl mes, atlikėjai, turėjome prisitaikyti prie scenarijaus. Mano herojė – Liusjen – šokėja. Ji turėjo ne tik šokti, bet ir staipytis užlipusi ant fotelio. O aš – šeštą mėnesį nėščia – sau po kojomis jau nelabai matau! Ir atsisakyti bandžiau, ir keliskart lipau... tas fotelis dar toks palaikis buvo... kartą vos nenusiverčiau...

Tada pasakiau: nepykite, supraskite... O žinote, koks buvo mano kostiumas? „Tutu“ – balerinos sijonėlis! Dar vienas smagumas, kad spektaklio rytą nusidrėbiau nuo laiptų namuose ir pasitempiau koją. Įsivaizduokite šlubą nėščią šokėją! Viena laimė, kad atmosfera teatre – fantastiška, visi tik juokėsi ir norėjo man pagelbėti. Kai Greta jau buvo gimusi, teatras man net lovytę davė. Kažkoks dainininkas išvažiuodamas paliko savo vaiko: jei kas nors irgi atvažiuos su kūdikiu, bus ką paskolinti. Todėl dabar, kai atvažiuoju dirbti į Londoną, iš teatro iškart gaunu lovytę Gretai.

Jeigu ne projektas „Lakštingalos sugrįžta“, Lietuvoje jūsų gal dar ilgai nebūtume išvydę. Nenorite dainuoti gimtinėje?

Aš visur noriu dainuoti. Žinoma, labai gaila, kad per tuos penkerius ar šešerius metus nebuvo nė vieno pasiūlymo atvykti. Išvažiavau ir mane pamiršo. Negi siūlysiuosi: „Gal norite, kad jums Jurgita Adamonytė padainuotų?“ Bet dėl nieko nepykstu – sukausi, kaip galėjau. Dabar džiaugiuosi, kad pagaliau gavau progą grįžti į Lietuvą ir daryti čia kažką įdomaus.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką