Justė žino, kad laikas gydo. Jis kažkur nusineša ir džiaugsmą, ir skausmą, ir neišsipildžiusias viltis. „Gal aš pernelyg jausminga“, – pirštais paliečia goslias savo lūpas. Dažų šią pavakarę ant jų – nė menkiausio pėdsako. Jai patinka nusivalyti grimą ir būti tokiai, lyg be veido. Tokia ji slepiasi ir savo sodyboje Varėnoje, kai pavargsta nuo koncertų, kai išsenka nuo nemigos, kai spaudoje nuskamba istorija apie Jazzu meilę. „Vieša išpažintis... Fu, kokia kvailystė! Atrodo, pati, kvailė, paskambino ir išpažino... Nei skambinau, nei ką. Nieko šitaip negalėčiau skaudinti...“
Nors apie mylimąjį Justė nekalbėjo, komentatoriai savo padarė. Vyriškų pavardžių komentaruose buvo daugiau, nei reikia. Pradedant Viktoru Uspaskich, baigiant Marijonu. Ir vis neprasti, ne iš gatvės. „Aš ir pati – ne iš gatvės!“ – kvatoja manieringai atlošdama galvą. Svarstyk, kiek nori, kuri čia ką tik išgąsdino prieblandą savo juoku – Jazzu ar Justė.
Tiesą sakant, nei viena, nei kita nebesislapsto. Gyvena savo gyvenimą, mėgaujasi rudeniu ir kūryba, kuri tuoj tuoj suguls į pirmąjį solinį albumą, – Stokholme įrašai beveik baigti. „Žinai, ką aš tau pasakysiu, – iš virtuvės atsineša puodelį kavos, – tie žmonės, kurie narpliojo mano gyvenimą, iš tiesų visiškai neturi fantazijos. Jie tokie prasti režisieriai! To, kaip gyvenu, taip paprastai nesurežisuosi. Tegu jie ir toliau komentuoja, gyvena savo neįdomius gyvenimus, o manęs laukia pilnos salės žmonių. Štai kas svarbu iš tikrųjų!“
Rodos, dar dvylikos pasirinkai savo kelią. Tuomet juk nežinojai, kad tuos, kuriuos domins tavo muzika, domins ir tavo gyvenimas...
Dabar jau žinau, kad nesu tiesiog Olga iš Pašilaičių! Tik baisiausiai nesinori, kad judintų ir kitus, kurie yra tame mano gyvenime. Suprantu, jauna, graži moteris, vieniša, su bet kuriuo tokią galima piršti. Bet juk nebūtinai taip yra, kaip perša. Iki šiol turėjau dvi rimtesnes draugystes, o apie mano bernus rašo tiek, jog atrodo, kad haremą turiu. Fantazijos, mielieji, reikia daugiau, fantazijos!
Nori pasakyti, kad visi tavo vyrai – išgalvoti?
Na, ne, žinoma, ne (juokiasi)! Kai man būna bloga, pagalvoju: o juk galėjau gyventi Londone, viskas galėjo labai gražiai susiklostyti...
Ir sužadėtuvių žiedas jau buvo... Anuomet kalbėta, kad jį tau padovanojo jūsų grupės „Leon Somov & Jazzu“ būgnininkas Marijus Aleksa.
Nenorėčiau apie tai kalbėti, viskas dabar jau yra kitaip. Tai sena istorija. Skyrybos buvo skaudžios abiem. Per neilgą mano gyvenimą apskritai būta daug patirčių – gerų, blogų, skausmingų ir džiugių.
Taip jau atsitinka, kad muzikantai dažnai įsimyli dainininkes. Ką, jie neturi laiko į „Absento fėjas“ nueiti?
Negali nuneigti, kad aplinka daro įtaką. Žmonės įsimyli kito sielą. O muzikanto siela juk artimesnė nei statybininko, tikriausiai... Nors tikriausiai esama išimčių (šypsosi).
Kai pirmą kartą įsimylėjai, tau buvo vos septyniolika. Leonui Somovui, su kuriuos kartu tebemuzikuojate, – dvidešimt penkeri...
„O, Dieve!“ – štai ką pasakys Leono tėvai, atsivertę žurnalą. Nes... Na, kiekgi galima?! Tai pirmosios jausmų patirtys... Jos virto gražia muzika. Mudviem su Leonu sekasi ją kurti, mes draugaujame šeimomis, Leonas – vienas geriausių mano draugų. Daug su juo perėjome – ir šilto, ir šalto. Prieš Leoną man nereikia maivytis, užtat mūsų muzika tokia tikra.
O paskui į jūsų grupę atėjo būgnininkas Marijus...
Seniai jį pažinojau, gal nuo penkiolikos metų. Vieną vasaros naktį įsikalbėjome, pasirodė, kad yra tiek daug apie ką kalbėtis! Įsimylėjau. Su Marijumi nusprendėme, kad Lietuvoje mūsų muzika neturi perspektyvų, – abu išvykome mokytis į Londoną. Štai ir visa istorija!
 |
| Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Justė Arlauskaitė-Jazzu |
Betgi negali jos išbraukti, lyg nieko nebuvę...
Aš ir nesistengiu! Kiekvienas etapas yra išgyvenimai, bet kokie žmonės – geri, gražūs, pikti ar nelaimingi – duoda labai daug. Ir visai nesvarbu, kiek laiko su jais praleidai... Išsiskiri, bet ir tai dar nieko nereiškia. Prisiminimus sunku ištrinti, sapnus – išvaikyti.
Pati juk sakei: jei būčiau Olga iš Pašilaičių, niekam mano istorijos nerūpėtų. Kaip, pasakyk, ieškoti meilės, kai visų akys į tave nukreiptos?
Kiekvienas norime iš tikrųjų jausti akimirkas, gyventi jomis, o ne vaidinti, kad gyvename. Artistas gali kurti legendas apie save, apie savo meilę, tačiau, nulipęs nuo scenos, jis, kaip ir visi, nori vaikščioti susikibęs už rankų, nori bučiuotis ir prisigerti vyno. Esama artistų, menininkų, kurie kalba tik apie savo kūrybą, tačiau nėra kūrybos be asmeninio gyvenimo. Neabejoju, kad gerbėjams svarbu, iš kur ateina mano dainos, tai kaip nuo jų galėčiau slėpti savo kasdienybę?
Dainuoju jiems, šypsausi, kai jie mane sveikina gatvėje. Aš atvira, man patinka dalytis istorijomis, manau, atvirumas yra vienas gražiausių žmogaus bruožų. Justė Arlauskaitė irgi turi šeimą. Ji dažniau verkia, nei juokiasi. Yra patologinė prieblandos gyventoja, melancholikė iš prigimties. Ruduo – mano mėgstamiausias metas, man gražu, kad jame tiek daug spalvų. Kai liūdna, susigalvoju depresinę būseną, slepiuosi prieblandoje. Mama manęs klausia: kodėl taip retai kalbi per savo koncertus? Sakau, aš – ne oratorė, man geriau dainuoti. O dabar ėmiau ir pradėjau, nes supratau, kad žmones paperka atvirumas. Mano muzikoje mano gyvenimo labai daug.
Tie, kurie klausosi, vadinasi, gali viską sužinoti?
Dar niekada nesu parašiusi gabalo dėl to, kad būtinai turiu parašyti. Visos mano dainos ateina iš jausmų. Tikra tiesa, geriausi gabalai gimsta iš stipriausių išgyvenimų.
Tokia lyg ir psichologinė terapija?
Ačiū Dievui, kad turiu gebėjimą savo jausmus transformuoti į muziką. Paradoksas, bet kai būna ypač liūdna, gimsta nebūtinai liūdnos dainos. Tiesiog geros. Nereikia nei psichologo, nei kunigo, viską turiu baltam popieriaus lape ir savo širdy.
Tikrai niekuomet nesi pas juos buvusi?
Aš tik gyvenu buvusiame kunigo bute (šypsosi). Net jei čia būtų ypatinga aura, neturėčiau laiko išsivalyti – namuose būnu retai. Išvis nebežinau, kur tie mano namai, kuriu juos ten, kur tuo metu esu. Geriausiai jaučiuosi Varėnos miške, kai būnu su tėvais, su draugais, kai galiu neplauti galvos, vaikščioti nesidažiusi lūpų ir žiūrėti į ugnį. Gamta mane ramina... Štai neseniai su mama buvome Toskanoje. Gulime nerealioje vietoje, šezlonguose išsitiesusios, aplink kalnai, vynuogynai, o mama sako: „Kaip aš noriu į Varėną!“ Bet ir aš noriu!
Judvi su mama Aukse puikiai sutariate...
Visko buvo, dvi moterys šeimoje, abi raguotos. Aš anksti subrendau, aštuoniolikos jau buvau savarankiškas žmogus svetimoje šalyje. Paauglystė bujojo gal dvylikos – visokie parūkymai, maištai, savo tiesų įrodinėjimas. Esu dėkinga tėvams, kad manimi pasitikėjo, gal matė, kad turiu tvirtą stuburą ir eisiu savo keliu? Kai išvykau mokytis į Londoną, su mama pradėjome dar artimiau bendrauti. Kai negyveni kartu, juk nėra ko pyktis. Mama man sakydavo: jei kas atsitiks, pas mane bėk. Mama neišduos, mama nepataikaus, nemeluos. Nėra dalykų, kurių negalėčiau pasakyti mamai. Tas pats ir su tėčiu... Man nereikia kalbėtis su kitais žmonėmis, tėvai apie mane žino beveik viską.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Atlikėja Jazzu su mama Aukse |
Netgi apie pirmąjį tavo gyvenimo vyrą?
Ir apie jį žino (šypsosi). Tėvams kai kurių dalykų nesakau, nebent norėdama juos apsaugoti. Turiu daug sielų savyje, kai kurios iš jų gana destruktyvios – kam juos jaudinti? Be to, kiekvienas žmogus kai kuriuos dalykus nori pasilaikyti tik sau.
Kai santykiai su tėvais tokie artimi, su jų skyrybomis tikriausiai buvo sunku susitaikyti?
Kai tėvai skyrėsi, man buvo devyniolika. Ir kas yra skyrybos? Žmonės gyvena kartu, vienas kitam kažką duoda, kuria santykius. Kai kūrybos nebelieka, norsi išlipti pro langą. Man gaila tų, kurie desperatiškai bando išsaugoti šeimą. Skyrybos juk neateina iš oro, apie tai galvoji, joms bręsti. Ir mūsų šeimoje nebuvo taip, kad vieną dieną tėvai susipyko ir išsiskyrė... Mano mylimas režisierius Woody Allenas sakė, kad skyrybos yra dovana. Jos – tarsi atskaitos taškas, nuo kurio gyvenimą reikia pradėti iš naujo, lyg ženklas, kad tau kažko nebeužtenka.
Esame egoistai... Ar tu gyvenimą nori nugyventi dėl bendrų verslų ir vaikų, ar nori gyventi sau? Vis tiek ateina diena, kai paklausi savęs: o kur aš? Tačiau, kad ir kaip būtų, skyrybos – š...as reikalas. Skauduliai lieka, nes patirtis, buvusi meilė, bendri įpročiai niekur nedingsta. Mano tėvai liko gerais draugais. Tačiau vyras ir žmona vien draugais juk būti negali.
Prieš keletą mėnesių tave dar buvo galima pastebėti su humoristu, laidų vedėju Justinu Jankevičiumi. Nusprendėte daugiau neafišuoti savo santykių ar viskas baigėsi?
Jau sakiau, kad visus atsakymus galima rasti mano dainose (šypsosi), todėl apie tai nekalbėsiu. Galiu tik papasakoti, kokie vyrai man patinka. Na, pavyzdžiui, Javieras Bardemas. Vyras – kaip ąžuolas. Aukštas, augalotas. Kad viena ranka pakeltų ir ant žemės pastatytų: nusiramink, viskas bus gerai. Meilė yra ramybė. Kartą buvau pajutusi tą ramybės krantą. Tokios meilės, tokio sielų ryšio, šnabždėjimo ir ieškosiu visą gyvenimą. Dėl to mano siela – dar neramesnė, nes jau jaučiau, jau patyriau. Žinau, į pasaulį eiti reikia atvira širdimi, nusimesti visus blokus, ir – sulauksiu. Juk nežinai, kur meilę gali sutikti – gatvėj, klube, bibliotekoj, ligoninėj ar parke ant suolelio...
Sakai, likimas nuveda ten, kur reikia?
Mane dažnai vadina fataliste... Gal ir taip. Tikiu, kad kai kurie dalykai nutinka ne šiaip sau ir tu niekaip negali jų pakeisti. Yra kas už tave nusprendžia, kaip turi būti. Sako, protingos moterys renkasi vyrus, kurie jas myli. Gal aš idealistė, bet noriu rasti savo sielos žmogų, kuris į mane būtų įsikibęs, o aš – į jį.
Tavo amžiaus lyg ir per rimta taip kalbėti...
Visi sako: ne pagal metus suaugusi, o man atrodo, esu tiesiog normalus, mąstantis žmogus su sava patirtimi ir išgyvenimais. Gal jaučiu stipriau nei kiti, gal daugiau nei kiti mano amžiaus bendrauju su brandžiais žmonėmis. Brandi siela man gražu. Aš anksti suvokiau save, nuo dvylikos jau žinojau, kad noriu dainuoti. Tikslingai to siekiau, kiekvieną dieną. Gal todėl dabar taip kalbu...
Pati pripažįsti, kad šiandien esi „ant bangos“. Ar sunkus buvo tavo kelias į pripažinimą?
Kelias nebuvo sunkus. Sunkus yra pripažinimo taškas. Man užteko drąsos vienai išvažiuoti į Londoną, esu drąsi, nes dainuoju TOKIĄ muziką, nes niekam neparsidavinėju...
Nebent firmų vakarėliams ir – brangiai...
Tai – irgi mano darbo dalis. Be to, tuose vakarėliuose aš irgi darau, kas man labiausiai patinka, – dainuoju.
Ar Jazzu atsirado iš džiazo?
Dainavau džiazo bigbende, labai sėkmingai važinėjau po konkursus – buvau kaip reikiant užsikabinusi... Kai išleidau pirmąjį savo gabalą, svarsčiau, kaip pasivadinti. Viena draugė tuomet ištarė: Jazzu. O paskui prasidėjo ieškojimai ir eksperimentai. Tačiau mano siela ir liko džiazo siela...
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Justė Arlauskaitė-Jazzu |
Norėčiau matyti tave tokią atvirą prie pianino kokioje nors jaukioje salėje...
Aš tai ir darau su pianistu Petru Geniušu. Tuos koncertus pavadinome „Mano sielos muzika“. Mane traukia tokia – melodinga, paprasta. Mano soliniame albume nebebus tiek daug elektronikos, labai gerai jaučiu, kad darau tai, ką noriu daryti. Albumas Stokholme jau įrašytas. Dabar viskas – prodiuserių rankose. Ėjimas į Europą nėra toks paprastas...
Tavo prodiuseriai – švedai iš muzikos industrijos kompanijos „Mr Radar Music“. Kartu su tavimi jie globoja šių metų „Eurovizijos“ nugalėtoją Loreen. Patekai į geras rankas?
Aš visą laiką naiviai laukiau gero pasiūlymo. Ir sulaukiau! Susitikome Londone, o po mėnesio Stokholme jau pasirašiau kontraktą. Švedijoje dabar vyksta derybos su dar vien, pasaulyje labai garsia leidybos kompanija.
Vadinasi, durys pamažu atsidaro?
Jau daug metų su grupe skraidome koncertuoti į kitas šalis. Iš pradžių – lietuvių publikai, o dabar mano grafike jau nebėra parašyta: Klaipėda, Kaunas... Maskva, Peterburgas, Berlynas, Londonas, planuojame gastroles JAV – pasaulis pradeda mūsų norėti, nebe mes – pasaulio (juokiasi).
Ar honorarai per tuos metus labai pasikeitė?
Ir vis keičiasi. Į gerąją pusę (juokiasi).
Tu įrašai dainas, repetuoji teatre, tau siūlo vaidmenis filmuose. Neišbarstysi savęs?
Teatrą įsimylėjau dar vaikystėje – su močiute pažiūrėjau visus spektaklius. Vaidyba visada buvo šalia muzikos – labai norėjau ir tebenoriu būti aktore. Nusifilmavau dviejuose filmuose – visai neseniai Romo Zabarausko „Streike“ ir Ričardo Matačiaus „Paklydusiose avyse“. Po filmavimų gera išgirsti, kad turiu gebėjimų vaidinti. Teatre – sudėtingiau, čia kita specifika, o ir politika (šypsosi). Aktoriai mėgsta kritikuoti neprofesionalus: ir kokia ji aktorė, jei Muzikos akademijos nebaigusi?! Atrodo, daug kas mano, kad man nepavyks, tas aplinkinių kritinis požiūris man tikrai nepadeda. Nors iš tiesų labai tikiu savo jėgomis, tikiu savimi ir savo vaidmeniu. Padarysiu jį tobulai. Tuomet didiesiems kritikams teks nuleisti galvas. Būsimasis Sauliaus Šaltenio spektaklis „Jasonas“ pasakoja apie meilės stebuklą. Turiu ir aš sukurti stebuklą, kitaip nieko nebus.
Įdomu, ką pasakytum Jazzu, jei prieblandoje sutiktum Senamiesčio gatvėje?
Tik pasilik dar vieną naktį ir visą gyvenimą (šypsosi)... Nė nežinau, ar norėčiau jos ko paklausti, juk klausimų sau užduodu kiekvieną dieną. Gal pasikviesčiau namo, arbatos... Ir mes pasikalbėtume susėdusios ant palangės.
Žinai, koks klausimas dar man neduoda ramybės? Tavo lūpos – dirbtinės ar tikros?
Aš visa – tikra, o lūpos – ypač.
