„Mokyklos nelaukiau ir nežinojau, kas tai yra. Kiemo vaikai apie mokyklą tuomet kalbėjo kaip paauglystėje apie seksą. Ji atrodė įdomi ir gąsdinanti. Kol aš nepradėjau eiti į paruošiamąją klasę, mokykla man atrodė kažkuo panaši į įkalinimo įstaigą. Mokytojai spaudžia tavo smegenis nelyginant varstotas, be to, kažkas už tave reguliuoja, kaip turėtum atrodyti, ir neleidžia nė žodžio pasakyti. Atrodė neįdomi vieta, kurioje nėra ką veikti, nėra draugų, nėra žaislų“, – prisiminė vyras.
 |
| Asmeninio albumo / Žmonės.lt nuotr./Juozo Liesio Rugsėjo 1-osios gėlės – kardeliai |
Tačiau vos pradėjęs lankyti paruošiamąją klasę Juozas tikino suvokęs, jog mokykla, kaip bežiūrėsi, puiki vieta. „Tai gera vieta plepėti, susitikti su mergaitėmis, pavartyti knygas, kuriose yra daug spalvotų paveikslėlių. Aš augau tais laikais, kuomet knygos buvo nespalvotos, išskyrus geografijos vadovėlius. Todėl mokykla tuo man ir patiko“, – mokyklos privalumus konstatavo Juozas.
O ką jau kalbėti apie pokštus, išdaigas ir juokingus nutikimus, įvykusius ne kur kitur, o būtent mokykloje? Juozas patikina, tokių prisimenąs ne vieną.
„Mokykloje, aišku, buvo ir pirmoji meilė, kuriai sulaužiau nosį. Netyčia. Man padovanojo laikrodį ir aš tą laikrodį jai norėjau parodyti ir, matyt, labai smarkiai parodžiau. Maža to, būtent mokykloje aš gėdingai apsivogiau. Artėjo Kovo 8-oji ir norėjau nustebinti mamą. Pastebėjau, kad prie mokyklos buvo susmaigstyti tulpių svogūnėliai. Aš su draugu tiesiog ramiai pradėjau kasti. Tik kažkoks sargas ūbaudamas atbėgo mūsų vaikyti. Mano draugas, su kuriuo kasėme, pabėgo, o aš nesupratau, kas vyksta“, – vaikystės pokštais dalijosi J.Liesis.
Juozas patikino, kad jis buvo veiklus vaikas. Laisvas laikas jam buvo daug nepakenčiamesnis, nei užimta diena. Vienu metu, patikino vyras, jis lankė net septynis užklasinės veiklos būrelius. „Vienu metu lankiau karatė, informatikos, radioelektronikos būrelius, muzikos klasėje mokiausi pūsti birbyne. Be to, lankiau ir juvelyrikos, orietacinį ir skaitovų būrelius. Žinoma, ne visi jų buvo mokykloje. Pavyzdžiui, į informatikos būrelį važinėdavau į dabartinį Kauno politechnikos instituto filialą (Klaipėdoje – red.past.). Ten pirmą kartą ant monochrominio monitoriaus žaidžiau teterį. Atsimenu, kad alpau iš laimės, – pripažino jis. – Laisvo laiko man netrūkdavo, o užimtumas – patikdavo. Juk būreliuose būdavo daug draugų.“
